Valtiniai šautuvai atsirado dar XIX amžiuje, tačiau niekada nebuvo gaminami masiškai – kiekvienas jų buvo pagamintas pagal individualų užsakymą, kad būtų priderintas prie kiekvieno medžiotojo poreikių. Šių ginklų vamzdžių diametras neretai siekdavo 5 centimetrus, o sverdavo jie daugiau nei 45 kilogramus. Vienu šūviu jie iššaudavo apie pusę kilogramo parako, o jų ilgis siekdavo net 3 metrus.
Tiesa, ne visi valtiniai ginklai būdavo montuojami ant valčių. Vienas mažiausių valtinių šautuvų buvo „Herfurth‘s Cannon“: pagamintas vokiečių ginklininko Augusto Herfurtho, šis ginklas buvo 160 centimetrų ilgio iš kurių 116 centimetrų sudarė 2,5 centimetro diametro vamzdis. Šis šautuvas tesvėrė 12 kilogramų, o tai, palyginus su kitais valtiniais šautuvais, buvo išties nedaug. Nepaisant to, jis vis tiek buvo pernelyg didelis ir turėjo pernelyg didelę atatranką, kad jį būtų galima naudoti įprastu būdu. Tačiau sąlyginai mažas jo dydis leisdavo medžiotojams šaudyti šiuo ginklu nuo kranto.
O didžiausias valtinis šautuvas buvo „Airių Tomas“. Teigiama, kad kartą šiuo šautuvu vienu šūviu buvo nušauta šiek tiek daugiau nei 100 paukščių.
Airiško Tomo vamzdis buvo net 4,2 metro ilgio, o jo svoris siekė net 136 kilogramus. Vienu šūviu būdavo iššaunama net 1,4 kilogramo šratų, todėl jis labiau priminė patranką, o ne šautuvą: ginklo dydis ir galia buvo tokia, kad pirmasis jo savininkas turėjo sukonstruoti specialiai sutvirtintą 8 metrų ilgio valtį.
Airiško Tomo vamzdis buvo net 4,2 metro ilgio, o jo svoris siekė net 136 kilogramus. Vienu šūviu būdavo iššaunama net 1,4 kilogramo šratų, todėl jis labiau priminė patranką, o ne šautuvą: ginklo dydis ir galia buvo tokia, kad pirmasis jo savininkas turėjo sukonstruoti specialiai sutvirtintą 8 metrų ilgio valtį.
Šių ginklų efektyvumu abejoti neverta – medžiotojas iš JAV Ray Toddas teigė, kad jis ir dar trys medžiotojai su tokiais valtiniais šautuvais per vieną naktį viena bendra salve sugebėjo nušauti net 419 ančių. Iš viso tą naktį medžiotojai nušovė daugiau nei 1000 ančių, kurių kiekvieną pardavė už 3,5 dolerio už porą.
Medžiotojai šiuos šautuvus naudojo nuo XIX amžiaus pradžios iki XX amžiaus pradžios. Medžiotojai dažniausiai dirbdavo grupelėmis, kurias sudarydavo nuo 8 iki 10 medžiotojų, ir jie paleisdavo šūvius vienu metu, kad nušautų vandens paukščių skaičius būtų kaip įmanoma didesnis.
Nenuostabu, jog XIX amžiuje vandens paukščių populiacija JAV sumažėjo drastiškai.
Nenuostabu, jog XIX amžiuje vandens paukščių populiacija JAV sumažėjo drastiškai.
Medžiotojai, kurie medžiodavo savo malonumui - o ne komerciniais tikslais - ėmė raginti priimti įstatymus, reguliuojančius medžiojimo kvotas. Dėl šios priežasties dauguma valstijų XIX amžiaus septintajame dešimtmetyje uždraudė valtinių ginklų naudojimą - o 1918 metais šių šautuvų naudojimas buvo galutinai uždraustas visose JAV.
Tiesa, valtinius ginklus iki pat šiol leidžiama naudoti Jungtinėje Karalystėje, tačiau jų vamzdžių diametras negali būti didesnis nei 4,5 centimetro, taip pat būtina laikytis itin griežtų medžiojimo taisyklių. Tačiau tai nekelia problemų, kadangi šią dieną Jungtinėje Karalystėje yra vos kelios dešimtys valtinių šautuvų.
