Pirmosios domestikuotos morkos buvo auginamos Centrinėje Azijoje X amžiuje, ir iš pradžių jos buvo violetinės arba geltonos spalvos. Vakarų Europoje oranžinės morkos pirmą kartą pasirodė 1400 m. – tikriausiai sukryžminus geltonas ir baltas morkas.
Nuo tada oranžinės morkos labai išpopuliarėjo dėl savo ryškios spalvos ir saldumo. „XX a. pradžioje buvo suprasta, kad oranžinių morkų sultys yra mediciniškai aktyvios, – sako Massimo Iorizzo iš Šiaurės Karolinos valstijos universiteto. – Visa tai prisidėjo prie to, kad morkos tapo kultine sveikatingumo daržove.“
Dabar M. Iorizzo ir jo kolegos atskleidė, kuo moksliškai pagrįsta šių daržovių išskirtinė spalva. Tyrėjai nustatė 630 morkų rūšių genomų sekas, o tada ieškojo genų variantų, susijusių su tam tikromis savybėmis.
Jie rado tris konkrečius genus, kurie oranžinėse morkose buvo „išjungti“. Violetinių, geltonų ar baltų morkų atvejų bent vienas iš šių trijų genų buvo „įjungtas“.
Šie genai reguliuoja alfa ir beta karotino – cheminių medžiagų, priklausančių pigmentų, vadinamų karotinoidais, grupei – kiekį. Alfa ir beta karotenas žmogaus organizme virsta vitaminu A, kuris svarbus akių, imuninės sistemos ir kitų kūno dalių sveikatai.
Kai šie genai išjungiami, morkose susidaro daugiau šių pigmentų, kurie suteikia morkoms būdingą oranžinį atspalvį ir yra ypač gausus vitamino A šaltinis, sako M. Iorizzo. Kitose morkose yra daugiau įvairių karotinoidinių pigmentų, kurie nėra paverčiami vitaminu A.
Daugelis oranžinių morkų taip pat turėjo genų variantų, dėl kurių vėlina morkų žydėjimą, dėl kurio jos paprastai tampa kietesnėmis ir nevalgomomis. „Pasirodo, ūkininkai šimtmečius nesąmoningai atrinkdavo šias naudingas savybes“, – sako M. Iorizzo.
Jis ir jo komanda tikisi, kad išsamesnis morkų genetikos supratimas padės ateityje išvesti dar geresnes morkas.
Tyrimas skelbiamas žurnale „Nature Plants“.
Parengta pagal „New Scientist“.
