Edge Hill universiteto mokslininkų duomenimis, šiuo metu gyvulininkystei priskiriama bent 16,5 proc. visų išskiriamų šiltnamio dujų – maždaug tiek, kiek išskiria visas transporto sektorius. Prognozuojama, kad iki 2050 metų šios emisijos turėtų padidėti dar 60 procentų. Tai leidžia pagrįstai teigti, kad mėsos industrija svariai prisideda prie klimato kaitos. Tiesa, gyvulininkystės poveikis aplinkai skiriasi atsižvelgiant į auginamus gyvulius ir jų laikymo sąlygas. Jaučiai beveik 10 kartų „taršesni“ už vištas ar kiaules – dėl išskiriamo metano.
Augant žmonių populiacijai bei gerėjant besivystančių šalių (ypač Kinijos) ekonominei padėčiai, nenuostabu, kad mėsos suvartojimo kiekiai sparčiai didėja. Per pastaruosius 50 metų pasaulyje mėsos suvartojimas išaugo trigubai, o Kinijoje per kiek daugiau nei pusšimtį metų vieno žmogaus suvartojamos mėsos kiekis padidėjo net 15 kartų.
Prie augančios mėsos paklausos taikosi ir jos tiekėjai. Savo ūkius ir ganyklų plotus ūkininkai dažnai plečia gamtos sąskaita. Pasitaiko atvejų, pavyzdžiui Brazilijoje, kai norint plėsti ūkį tyčia sukeliami miškų gaisrai, nes iki tol mišku apaugusi žemė tampa plyna laukyme ir gali būti panaudojama žemdirbystei arba galvijų ganymui.
Tokie atvejai laikomi viena iš nuolat Amazonės miškuose įsiplieskiančių gaisrų priežasčių. Neseniai palydovus bei kitą tyrimų įrangą pasitelkę mokslininkai nustatė, kad ekstensyviai plėtojama gyvulininkystė bei augalininkystė lėmė, kad Amazonės miškuose į atmosferą išskiriama daugiau CO2, nei jo sugeriama. Ką galime padaryti, kad bent iš dalies pagerintume esamą situaciją? Vienas iš veiksmingiausių būdų – mažinti industrinės mėsos poreikį. Alternatyvų mėsai rinkoje jau galime rasti. Tik kaip jos atrodo?
Augalinės kilmės pakaitalai
Kadangi tradicinė mėsa yra pagrindinis baltymų šaltinis, jos alternatyvos taip pat turėtų patenkinti baltymų poreikį. Populiariausia ir jau gilią istoriją turinti tradicinės mėsos alternatyva yra augalinė „mėsa“, gaminama iš daržovių: pupelių, lęšių, avinžirnių ar sojų, kurios pasižymi dideliu kiekiu baltymų. Labiausiai paplitęs šio tipo produktas yra tofu, kuris yra gaminamas iš sojos pupelių. 100 g tofu yra net 8 g baltymų bei gausu mineralinių mežiagų – pavyzdžiui, kalcio, geležies, magnio – be to, jame nėra sočiųjų riebalų, cholesterolio.
Japonijoje atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad augalinį maistą vietoje mėsos valgantys žmonės sumažina tikimybę susirgti širdies ir kraujagyslių ligomis. Vis dėlto reikėtų nepamiršti, kad ne visuose augalinės kilmės produktuose yra iš mėsos gausiai gaunamų reikalingų vitaminų – pavyzdžiui B12 – ar mineralų – pavyzdžiui, geležies – todėl reikėtų pasirūpinti pakankamu jų kiekiu iš kitų produktų.
Svarbu atsižvelgti ir į tai, kad auginant mėsą, pavyzdžiui, viščiuką, jis yra maitinamas augaliniu maistu, o viščiuko mėsa virsta tik nedidelė pašaro dalis (nepilnai įsisavinama, o ir įsisavinta energija iš dalies virsta šiluma, nevalgomais organais ir t.t.). Taigi iš to kiekio augalinio maisto, kurio reikėjo užauginti vištienos vienam asmeniui, galima būtų tiesiogiai išmaitinti apie 3 asmenis. Negana to, jei visi Žemės gyventojai pradėtų vartoti vien augalinį maistą, atsilaisvintų 75 proc. dirbamos žemės plotų.
Vabzdžiai
Kita alternatyva – vabzdžiai. Tiesa, valgyti vabzdžius sutiktų ne kiekvienas – tačiau visai be reikalo. 100 g sausos žiogų, svirplių ar milčių lervų masės galima rasti net 56 g baltymų. Palyginus su jautiena, džiovintuose vabzdžiuose yra daugiau mineralų, be to, didesnė dalis riebalų yra nesotieji, o pats vabzdžių auginimas sunaudoja mažiau vandens, ploto ir pašaro.
Pasaulyje, ypač besivystančiose šalyse, matoma vis daugiau pavyzdžių, kai vabzdžių dieta vietinėms bendruomenėms padeda apsisaugoti nuo bado ir kartu tausoti aplinką. Dabartinis verslas siūlo vabzdžius įvairiausiomis formomis: nuo miltelių iki traškučių. Tereikia išsirinkti ir išdrįsti paragauti. Galbūt po šio eksperimento vieną iš mėsos patiekalų per savaitę pakeisite salotomis su vabzdžių milteliais (daugeliui jie primena riešutų skonį).
Laboratorijoje užauginta mėsa
Taip, perskaitėte teisingai – mėsą jau įmanoma užauginti ir laboratorijoje. Singapūras tapo pirmąja valstybe, kurioje tokia produkcija buvo leista prekiauti, o neseniai Izraelyje atsidarė laboratorija, kurioje bus masiškai gaminama tokia mėsa. Labai supaprastinus, procesas atrodo štai taip: iš raumeninio gyvūno audinio išimtos ląstelės yra maitinamos, jos dauginasi, kol susidaro naujas raumeninis audinys, kuris ir yra įprastai valgomos mėsos pagrindinė sudedamoji dalis. Tuomet šis audininys yra suformuojamas į norimą produktą – pavyzdžiui, mėsainį – jį papildant reikalingais vitaminais ir mineralinėmis medžiagomis.
Viename moksliniame tyrime buvo pateikta štai tokia statistika: palyginus su industrine mėsa, laboratorijose auginama mėsa išskirtų 78-96 proc. mažiau šiltnamio dujų, naudotų 99 proc. mažesnį žemės plotą bei 82-96 proc sumažintų vandens sąnaudas. Žinoma, ši alternatyva itin vilioja tuos, kurie mėgsta dabar valgomą mėsą.
Kol kas atrodo naivu tikėtis, kad šios alternatyvos artimiausiu metu visiškai išstums iš rinkos tradicinę mėsos produkciją, tačiau norint patenkinti visų žmonių poreikius, itin svarbu užtikrinti visų šių alternatyvų koegzistavimą. Prieš 500 metų italai pomidorą laikė nuodingu, tai rodo, kaip radikaliai gali keistis mūsų įpročiai ar įsitikinimai. Gal vieną gražią dieną tofu ar svirpliai taps visiškai įprastu patiekalu ant mūsų pietų stalo.
