Žmonės įpratę manyti, kad visas Žemės vanduo yra jos paviršiuje, tačiau paaiškėjo, kad dalis vandens pasiekia kone Žemės branduolį.
Geologinių procesų metu tam tikra dalis vandenynų gelmėse telkšančio vandens pasiekia iki 2900 kilometrų gylį ir atsiduria riboje tarp mantijos ir išorinio branduolio.
Procesas prasideda vandeniui įsiskverbus į vandenyno dugno plyšius. Tada tektoninės plokštės judėdamos dalį plyšiuose esančio vandens įkalina ir judėdamos kartu su uolienomis stumia žemyn. Pasiekusios tam tikrą gylį, dėl intensyvėjančio karščio, uolienos išsilydo.
Taigi dalis uolienų su viduje esančiomis vandens molekulėmis pasiekia išorinę žemės branduolio ribą. Tačiau ten ilgai neužsibūna. Išsilydžiusi magma vėl kyla paviršiaus link, kristalizuojasi ir ciklas prasideda iš naujo.
Kaip tik tokiose kristalizuotose uolienose, pasiekusiose Žemės paviršių, ir buvo aptiktos vandens molekulės. O kad tos uolienos yra iš apytikriai 2900 km gylio išsiveržusios magmos, buvo žinoma iš ankstesnių tyrimų.
Uolienos struktūra ir detalūs tyrimai neabejotinai leidžia teigti, kad vandens molekulės joje atsirado ne dėl netyčinio mėginio užteršimo paviršiniu jūros vandeniu, o iš tiesų dalyvavo visame minėtame geologiniame procese.
Šio tyrimo rezultatai paskatino ir vėl grįžti prie šimtmečių senumo diskusijos – kokiu būdu susiformavo atmosfera ir vandenynai.
Vienos iš teorijų šalininkai teigia, kad į sausą planetą pakankamai ankstyvoje jos gyvavimo stadijoje vandens ir įvairių dujų molekulių kartu su savimi atnešė ją tuo metu gausiai bombardavę įvairūs kiti dangaus kūnai, tokie kaip asteroidai.
Kitos teorijos šalininkai mano, kad vandens molekulių būta kur kas anksčiau. Jie laikosi nuostatos, jog pačioje Žemės formavimosi pradžioje jau buvo uolienų, savo sandaroje turėjusių vandens molekulių, ir kad jos tik daug vėliau kartu su magma iškilo iš planetos gelmių ir suformavo vandenynus.
Gaila, tačiau šių tyrimo rezultatų nepakanka kuriai nors vienai teorijai patvirtinti.
Beje, šis atradimas ne tik atveria naujus pažinimo klodus apie mūsų planetos geologiją, tačiau taip pat suteikia rimtą pagrindą manyti, jog ir kitos planetos gali turėti gausius vandens išteklius giliuose jas sudarančiuose sluoksniuose.
