Ko gero, ši įžvalga idealiai tinka visiškai netoli uostamiesčio tyvuliuojančiam, paslaptimis dvelkiančiam Kalotės ežerui, tapusiam ne vieno padavimo apie neatmenamais laikais čia gyvenusius karinguosius kuršius herojumi. Maža to, baltų vikingai prie šio vandens telkinio išties buvo įsikūrę, ir tai patvirtina rašytiniai šaltiniai.
Nugrimzdusi pilis
Pajūrio regioniniame parke telkšantis Kalotės ežeras – vos vienas iš trijų, esančių Klaipėdos rajone. Jo kilmė – ledyninė, kranto linijos ilgis 3,7 km. Šis vandens telkinys vadinamas lyninio tipo (dėl to, kad vyraujanti žuvis yra lynas) arba lagūniniu. Nesunku suvokti, kodėl: vidutinis ežero gylis – vos 1 m, o giliausia vieta tesiekia 2,4 m. Todėl maudynėms dėl itin storo dumblo sluoksnio ir nedidelio gylio jis netinka.
Visgi tai vienas iš nedaugelio natūralios kilmės ežerų, esančių šalia uostamiesčio, todėl jis vilioja ne vieną ramybės išsiilgusį keliautoją, ir retas žino apie itin galingą šio ramaus, giedrą dieną veidrodinio atspindžio ežero mitologinį užtaisą.
Pasakojama, jog prieš daugelį šimtų metų, kai lietuviai tebegarbino savo senuosius dievus ir tebedegino šventąją ugnį, Kalotės ežero saloje gyveno turtingas bajoras. Sala tuomet buvo didelė, o ant jos stovėjo stipri pilis, garsi visame pasaulyje. Aukšti mūrai saugojo pilį iš visų pusių, rūmai blizgėjo auksu ir gintaru. Nė vienas priešas dar nebuvo pilies paėmęs.
Kartą sargybiniai, kurie dieną naktį budėjo aukštuose pilies bokštuose, pranešė, kad artinasi pulkai baltų vyrų, šarvais apsirengusių karių. Laivais į pilį plaukė kryžiuočiai. Priplaukė priešai prie pilies sienų ir įsakė bajorui atidaryti vartus bei melstis jų dievui.
„Perkūnas yra mūsų dievas. Tik jam mes aukosime, o jūsų vergais mes niekuomet nebūsime“, – atsakė pilies valdovas ir liepė pūsti trimitus, žmones į kovą šaukti.
Kryžiuočiai puolė pilį iš visų pusių, draskė vartus, ardė sienas, lipo per mūrus, bet lietuviai kaip liūtai juos mušė. Daug priešų žuvo nuo kalavijo, dar daugiau jų paskendo ežere.
Linksmas buvo valdovas, laimėjęs kovą. Bajoras paskelbė didelę puotą ir rengėsi aukoti Perkūnui už suteiktą pagalbą. Vakare susirinko žmonės iš visos apylinkės, visi gėrė, šoko ir aukojo dievams. Tik vienuolis, kurį bajoro tarnai buvo į nelaisvę paėmę, stovėjo nuošaliai ir liūdnai žvelgė į aukurą. Jis prašė galingąjį pilies valdovą įsakyti žmonėms, kad liautųsi aukoję dievams ir melstųsi tikrajam dievui. Bet valdovas atsakė: „Jeigu jūsų dievas toks galingas, kaip sakai, tesugriauna mano pilį, teišardo jos storus mūrus. Tuomet aš patikėsiu.“
Tai pasakęs bajoras norėjo juoktis, bet tuo metu pakilo didelė audra, sudrebėjo žemė ir pilis su baisiu bildesiu, kartu su žmonėmis, gyvuliais ir visu turtu nugrimzdo į prarają.
Kitą rytą toje vietoje bekyšojo iš vandens maža, tuščia salelė, o jos viduryje – juodas akmuo, ant kurio seniau dievams aukodavę.
Ir dabar, tamsią rudens naktį, audrai pakilus, pradeda tas akmuo lengvai virpėti. Giliai žemėje, kažkur po akmeniu, pasigirsta duslus bildesys ir tylus vaitojimas. Tai nugrimzdusios pilies gyventojai rauda, išvadavimo laukia.
Kipšas ir akmuo
Ne vienas pamėkliškas pasakojimas sukurptas ir apie menamą Kalotės akmenį, kurio nė pėdsako nebelikę arba niekas jo neranda.
Mūsų tautos patriarchas dr. Jonas Basanavičius nemarioje savo 1903 m. išleistoje knygoje „Iš gyvenimo velių bei velnių“ aprašė prie ežero karves ganiusį tokį Bendikų kerdžių, kuris prisėdo ant kalno. Vietine tarme išgirstas pasakojimas perrašytas iš 1875 m. knygos.
„Ale tame ežere užsilaikies vens nelaboks, kurį žmones Kipštu vandena. Jas į žmogo pasivertęs ateje klauste, ką uns če darųs. Tas kerdis ale jau tek supranta, kas tas per vens bova, er todel pradieje aną masinte er sake: „Aš nuvysu takį elgą apvartį (virvę – aut. past.), kad tris kartus aplink vesą ežerą apteks ir tad aš tą ežerą užrauksu.„ Kipšis gava baimę ir radieje kerdį melste, kad ten nedarytu“, – rašoma knygoje.
Sumanus kerdžius ėmė šantažuoti velnią: jei šis po trijų dienų atnešiąs tiek pinigų, kad šie sklidinai pripildytų seną skrybėlę, ežero nelies.
„Kipšis džaugies, kad šis tek maž'te praše ir paeje šalin. Bet kerdis tek už nelabąjį gudresnis bova; ans, matyk, iškase takę gelę dobę, kori apate plati bova, a veršo' į sauromą sueje, kad tek taki maža skylie beleka, korę ans su kepuris dogno uždengte galieje. Nelabasis biega i neše sidabrenes peningas.
Antrą deną atveže kipšis veną su ketures arkles pakinkytą vežemą pelną su smolkes varenes peningas. Kep tos į tą keporę iškriete, tad ta tek lig posę bova pelna. Kerdis, jau gana užtektina gavęs, bova bagats per vesą sava amžį. Kipšis ale patam iš ta dide apmaudijies ir, veną didį kulį iš ežera išretės, tą prastaje. Tas kulis dar šenden tepier, er yr, nelaboje kuliu vadenams“, – istorija baigiama paminint didelį mitinį Velnio akmenį prie ežero ar jame.
Žymus lietuvių tautosakos rinkėjas Jonas Remeika (1891–1974) knygoje „Kai dar amžina ugnis ruseno“ (1940 m.) pateikia tokią istoriją:
„Ežere buvo didelis akmuo. Velnias nusitvėrė tą akmenį ir per dumbluotą ežero dugną išpurkštė, išmaurojo į krantą, kad net visą žemių pylimą sustūmė. Dabar jis po tuo akmeniu ir gyvena. O tas akmuo vadinasi Velnio akmeniu“, – rašė tautosakininkas.
Dar kitoje legendos apie bajoro pilį interpretacijoje, tvirtovei prasmegus ir likus tik mažai salelei, jos viršuje stūksojęs didelis juodas akmuo. Tamsiomis naktimis kilus audrai akmuo lengvai dreba ir girdėti nedidelis bildesys.
„Taip pasakoja senieji žmonės apie Kalotės ežero atsiradimą. Bet tai, matyt, ne lietuvių pramanyta“, – mįslingai užsimenama 1937 m. dienraštyje „Vakarai“ išspausdintame straipsnyje.
Galima rasti keletą skirtingų siužetų, susijusių su tuo pačiu paslaptinguoju akmeniu.
„Žiloje senovėje du dideliu akmeniu šale viens antro, vidurije ežero gulėję, tai kartą velnias iš kasžin kokios priežasties vieną į pietų, kitą į šiaurės pusę išmetęs, bet tuodu jau senei suplaišintu ir šalin nugabentu esą“, – rašė dr. J. Basanavičius.
Realybės krislas Taigi, legendoms, padavimams žavesio suteikia aplinkybė, jog viskas iš pažiūros atrodo kaip tikras pramanas, liaudies kūryba. Tačiau istorija apie Kalotės pilies valdovą ir kryžiuočių antpuolį gali priversti pažvelgti į viską kitu kampu.
1253 m. Kuršo žemės pietinių sričių dalybų akte labai aiškiai yra įvardijama mažiausios kuršių Pilsoto žemės įtvirtinta gyvenvietė arba pilis, lotyniškai Livonijos ordino metraštininkų užrašyta „Calaten“ (tariasi „Kalaten“).
„Net abejonių nėra, kad XIII a. kuršiai gyveno veikiausiai būtent šalia Kalotės ežero, vandens telkinio. Bet mokslininkai nelabai tyrinėjo tas vietoves, todėl jokių radinių aplink ežerą, susijusių su geležies amžiumi, viduramžiais, mes neturime. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą kapinyną, įvardytą Kalotės pavadinimu, tyrinėjo vokiečių archeologas Adalbertas Bezzenbergeris, tačiau dabar šis kuršių palaidojimo paminklas labiau siejamas su Kalnuvėnų kapinynu, esančiu netoli Kalotės prie Klaipėdos-Kretingos plento. Tolokai nuo ežero“, – „Vakarų ekspresui“ komentavo Klaipėdos universiteto archeologas dr. Gintautas Zabiela.
Jo svarstymu, apie kadaise egzistavusius Kalotės pilį ar piliakalnį kalbėti sudėtinga: ežero aplinkoje jokių viduramžius menančių piliakalnių nerasta, todėl galimai 1253 m. paminėta įtvirtinta gyvenvietė.
Kraštotyrininko Broniaus Kviklio (1913–1990) parengtos enciklopedijos „Mūsų Lietuva“ IV tome (1968 m.) teigiama, jog „Kalotės laukuose yra naujojo žalvario amžiaus kapynas, rastas žalvarinis, įmovinis, baltiško tipo kirvis“.
Senbuviai pasakoja, jog dabar Kalotės ežeras atrodo visiškai kitaip nei prieškariu: jo vandens lygis – smarkiai pakilęs, mat sovietmečiu vykdant melioracijos darbus buvo sutrikdytas natūralus hidrologinis režimas.
Nedrąsiai spėjama, kad kuršių gyvenvietė galėjo būti įrengta Kalotės ežero pusiasalyje arba saloje. Panagrinėjus senuosius žemėlapius, akivaizdžiai matyti, jog šiaurinėje ežero dalyje iki šiol išlikęs savotiškas sausumos „liežuvis“ buvo daug didesnis, platesnis nei yra dabar. Tai, kad jis ilgainiui nyko, galima įsitikinti ir pačiam keliautojui: tame plote medžiai tiesiog „įsibridę“ į vandenį. Vadinasi, sausumos ruožas plaunamas, o XIII amžiuje aplinka veikiausiai atrodė dar kitaip.
Nuo o 1552 m. minima Kalotės karčema, o dvarą 1612 m. įkūrė Klaipėdos valdininkas Lorentzas Baumgartas. Adomo Brako gatvėje iki šiol yra išlikę vėlyvesni, XIX a. pab. – XX a. pr. dvarvietės pastatai.
Kalotės vietovardžio kilmė mokslininkams iki šiol nėra visiškai aiški. Remiantis vienais šaltiniais, baltiškasis „kal-as“ reiškia „šviesų, baltą“. Aplink ežerą dabar – brandūs pušynai, apyežeryje kliuksi raistas su kiminų kilimais ir nieko čia balto, šviesaus nėra. Tačiau XIX a. apylinkėse siautėjo smėlio audros, čia plytėjo plikos kopos. Kai kurie tyrinėtojai veda Kalotės reikšmę prie žodžių „kalatoti“, „kalti“ bei sieja su kalvių vieta.
