Ukrainos užpuolimo pamoka apie vandentvarkos sektoriaus svarbą pasiekė net Lamanšą. Nors Didžiosios Britanijos vyriausybės atstovai nurodymą britų vandentvarkininkams paruošti naujus nenumatytų atvejų planus aiškino kaip sutapimą su karu Ukrainoje, tačiau akivaizdu, kad situacija pastarojoje šalyje kursto didelį susirūpinimą.
Naudojo techninį vandenį iš radiatorių. Tirpdė sniegą. Apšaudomi po kelias valandas šliaužė pasisemti bent truputį vandens iš gretimai esančio upelio. Visa tai realios ukrainiečių, patyrusių apsiaustis, istorijos. Rusijos sukeltas karas Ukrainoje ne tik šokiruoja brutalumu, bet šalia humanitarinės katastrofos skatina pergalvoti ir vandens, kaip galimo ginklo kare, panaudojimą. Vanduo gali žeisti ne mažiau nei kulka, tą įrodė karą Ukrainoje pradėjusi Rusija.
Britai nusitaikė į tokias galimas situacijas, kaip grėsmė nacionaliniam saugumui, kibernetinės atakos ar kitos ekstremalios situacijos. Savo ruožtu šalies vandentvarkos įmonės turi padirbėti išskirdamos pažeidžiamus klientus, numatyti prioritetus, vandens paskirstymą tarp atskirų regionų bei vandens valymo įrenginių apsaugą kritiniu atveju.
Europos aplinkos agentūros duomenimis, priklausomai nuo karo sukelto niokojimo masto, panaudotų ginklų ir atakuotų objektų toksiškos cheminės medžiagos vandenyje, dirvožemyje ir ore gali išlikti dešimtmečius, kenkdamos žmonių sveikatai, ekosistemoms, gyvūnams bei augalams. Be to, karai didina upių, ežerų ir vandeningųjų sluoksnių taršą, apšaudymai gali niokoti pramonės įrenginius, sąvartynus ir įvairių medžiagų saugyklas, o tai lemia pavojingų medžiagų patekimą į aplinką.
Pasaulio sveikatos organizacija (PSO) taip pat pabrėžia, kad svarbu užkirsti kelią per vandenį plintančių ligų atsiradimui ir plitimui karo sąlygomis, kai šios ligos gali lengvai įgauti epidemijos mastą.
Jungtinių Tautų Vaikų fondas dar 2019 metų ataskaitoje nurodė, kad konfliktų metu nesaugus vanduo, deja, gali būti ne mažiau mirtinas nei kulka. Beje, paskutinį kartą antisanitarinėmis sąlygomis plintančios choleros protrūkis 2011 metais įvyko būtent Ukrainos mieste Mariupolyje, kuris šiuo metu iš esmės šluojamas nuo žemės paviršiaus.
Ukraina buitinėms reikmėms daugiausiai naudoja paviršinį vandenį, o didžiausi jo resursai yra trys upės: Dunojus, Donas ir Dniepras, iš kurių Donas ir iš dalies Dniepras pateko į karo veiksmų zonas. Ekspertai pripažįsta, kad karo poveikis vandens ištekliams nėra labai gerai ištirtas, tačiau kad jis, agresorei naudojant įvairias aplinkai nedraugiškas chemines medžiagas, turės liūdnų trumpalaikių ar net ilgalaikių pasekmių, neabejojama.
Lietuva yra viena iš kelių šalių Europoje, turinti prabangą gerti ne išvalytą upių, ežerų ar dirbtinai suformuotų baseinų vandenį, o naudotis požeminio vandens ištekliais. Tačiau net vandenį semiant iš 40-245 m. gylyje esančių gręžinių karo atveju gali būti pažeista ne tik infrastruktūra, bet, deja, ir vandeningieji sluoksniai.
Ukrainiečių patirtis rodo, kad vandenį kare naudojant kaip ginklą, susiduriama su vandens išgavimo ir pristatymo civiliams, tiekimo grandinių trūkinėjimas atsivežant būtinas vandens valymo ir dezinfekavimo medžiagas.
Vandens išgavimą ir dalinį pristatymą civiliams galima spręsti panaudojant elektros generatorius. Šiuo metu šalies vandentvarkos įmonės elektros tiekimo sutrikimo rizikas per sutartinius įsipareigojimus su elektros energijos tiekėju – priklausomai nuo objekto svarbos jie įpareigoti atstatyti elektros energijos tiekimą per tam tikrą laiką. Tačiau karo grėsmė šią nuostatą keičia iš esmės, todėl vandentvarkos įmonės turi suprasti, kad investicijos į elektros generatorius yra būtinos, siekiant minimizuoti galimas rizikas.
Šiandien mums pakanka atsukti čiaupą ir visiškai nereikia galvoti, kaip išvalyti juo atitekantį vandenį, nes jis ir taip švarus. Tačiau karo metu gali susiklostyti priešinga situacija. Už savo šalies laisvę kovojantys ukrainiečiai akcentuoja, kad svarbu turėti patikimus vandens valymo priemonių tiekėjus, aiškias logistikos grandines, galimybes skirtinguose šalies miestuose šias atsargas saugiai sandėliuoti. Rusijos armijos taktika nepalieka abejonių, kad žmogaus teisė į vandenį gali būti lengvai ignoruojama.
Karo, kitų ekstremalių situacijų metu svarbus ne tik fizinis žmonių saugumas, bet ir prieiga prie gyvybiškai būtinų išteklių. Koks tai svarbus klausimas, šiuo metu matome savomis akimis.
Lietuvoje vandentvarkos įmonės tvarkosi individualiai, įsivertindamos finansines galimybes, situaciją rinkoje bei akcininkių savivaldybių joms keliamus tikslus. Kaip pavyktų dirbti išties netipiškomis ekstremaliomis sąlygomis, bendradarbiauti tarpusavyje, dalintis turimais ištekliais, galbūt ir vandeniu už regioninių veikimo ribų – nežinia.
Ukrainos tragedijos sukrėsta Didžioji Britanija atnaujina dar praeito tūkstantmečio pabaigos teisės aktus, kuriuose tokios aktualijos kaip kibernetinės atakos arba kitos šalies karinė agresija galėjo ir nebūti atspindėtos. Be kita ko, iš šios šalies vandens įmonių tikimasi ne tik strategijų ir planų atnaujinimo, bet ir, kas ne mažiau svarbu, nenumatytų atvejų bandymų bei pratybų.
Tikėtina, kad žmonės išpildys 72 valandų taisyklę ir tris paras gebės patenkinti geriamojo vandens poreikius. O toliau privalėtų įsijungti profesionalai, šalia tipiškų pesimistinių, realistinių ir optimistinių planų turėdami, deja, ir visišką ukrainietišką katastrofą atitinkančio atvejo veiksmų variantą.
