Pirmiausia skubame nuraminti kontrabandininkus, vagis, korumpuotus pareigūnus, pinigų padirbėjus ir narkotikų prekeivius. Jei namie turėjote kalnus nelegaliai gautų litų, išleisti juos absoliučiai bet kam buvo geriau negu atiduoti į makulatūrą. Taigi ši pamokėlė ne jums, o tiems, kurie vis dar tiki, kad į brangią techniką galima investuoti, o atėjus eurui viskas brangs.
Taigi kodėl paskutinius litus išleisti brangiam televizoriui buvo kvaila?
1. Kainos tik mažės
Nepradėsime ginčų su „patyrusiomis“ šeimininkėmis ir dešimt karų bei pinigų reformų mačiusiais senoliais. Teoriškai įmanoma, kad prekių, kurios buvo gaminamos už litus, kainos Lietuvoje gali pakisti.
Tačiau nei televizoriai, nei išmanieji įrenginiai, nei jokia buitinė technika Lietuvoje negaminama. Visos šios technikos galutinė kaina įvairiose šalyse skiriasi tik dėl mokesčių ir pardavėjo pelno maršos. Atėjęs euras visos įvežamos technikos kainas teoriškai gali tik sumažinti, nes sumažės valiutos keitimo sąnaudos.
Trumpai pasižvalgę po internetines parduotuves Vokietijoje įsitikinome, kad tiesiog šią akimirką daugelis brangiausių televizorių modelių ten yra pigesni negu Lietuvoje.
Pavyzdžiui, prabangus „Ultra HD“ „Samsung UE65HU7100“, lenktu 65 colių įstrižainės ekranu „Amazon.de“ kainuoja 2100 eurų. Lietuvoje radome už 7600 Lt (2200 eurų). Ir Vokietija toli gražu nėra pigiausia.
Be to, brangiausių televizorių kainos labai greitai krinta. Gamintojai į juos diegia naujausias technologijas, kurios tik pasirodžiusios yra itin brangios, tad ir įrenginys kainuoja neadekvačiai. Netrukus tos technologijos tampa įprastos, buvęs brangiausias smarkiai atpinga, o jo vietą užima kitas, į kurį vėl įdiegtos naujausios technologijos.
Taigi jei norėjote sutaupyti, nepavyko. Ramiai iškeitę litus į eurus ir po pusmečio nusipirkę tą patį televizoriaus modelį dar galėtumėte už tą sumą ir kukliai atšvęsti.
2. Įvaizdis nepagerės
Pasaulyje brangiausia technika skirta aistringiems naujų technologijų gerbėjams ir turtuoliams. Tiek vieni, tiek kiti žavėsis jūsų pirkiniu ir patys girsis tokiu pat tik apie pusmetį. Tada atsiras naujesnis modelis ir nors šis toliau puikiai rodys, iš prabangiausių jis iškart pereis į įprastinę kategoriją.
Tad ar verta šiandien mokėti 30 tūkst. litų, kad po pusmečio turėtumėte 1500 eurų vertą televizorių?
Tas pat, tik dar labiau, tinka ir išmaniesiems telefonams bei kompiuterinei technikai.
3. Ar žinai, už ką moki?
Kai parduotuvėje prieini prie lentynos ir pradedi žiūrinėti reklaminius užrašiukus ant visų tų televizorių ekranų, net akys raibsta. Akivaizdu, kad kartą nutaręs išleisti pinigus nori gauti kuo geriau. Daugelio mąstymo logika tokia.
Sakote, man pakaks to už 800 litų? Bet pridėjęs dar 300 gausiu „Full HD“. O štai dar pora šimtų brangesnis su geresniu judesio skenavimu – 100 Hz. Pridėjęs dar porą gausiu išmanųjį, su internetu ir „YouTube“. Na, tai gal dar šimtą, kad būtų belaidis internetas? 100 Hz – mažai, o šis, tik kiek brangesnis, su 400 Hz!
O juk reikia dar greitesnio procesoriaus! Įstrižainė – kuo daugiau, tuo geriau! O kodėl ne 3D? O šitas lenktu ekranu – tai ateitis! 4K – irgi...
Galiausiai tai, kam būtų pakakę 800 litų, virsta 5000–8000 litų. Ar prasminga? Pažiūrėkim.
Ekrano raiška „Full HD“ ir 4K. Nei vienų, nei kitų signalų Lietuvos televizijos netransliuoja. Maksimali transliuojamo vaizdo raiška siekia 720p, o tiek palaiko net patys pigiausi „HD ready“ televizoriai. Kol kas pasaulyje išvis beveik nėra 4K raiškos turinio ir labai nedidelė tikimybė, kad jo atsiras labai daug per artimiausius trejus metus.
Taigi 4K raiškos televizorius pravers tik naudojantiems jį kaip kompiuterio monitorių. Visi bent kiek didesni dabar yra „Full HD“, tad to neišvengsi, nors pravers tik žiūrintiems „Blu-Ray“ diskus ir siunčiantiems 1080p raiškos filmus.
Išmanumas. Teoriškai skamba gražiai, tačiau praktiškai šiomis televizoriaus funkcijomis naudojasi mažiau negu 10 proc. savininkų. Naršyti po internetą televizoriuje kol kas klaikiai nepatogu, operacinės sistemos labai netobulos, o neįgudusį vartotoją tas išmanumas gali gerokai nervinti. Nemalonu, kai paspaudęs ne tą mygtuką pusvalandį ieškai, kaip priversti televizorių nebeieškoti nepajungto interneto.
Atnaujinimo dažnis. Tai viena prasmingesnių funkcijų, tačiau įsitikinti, ar tikrai veikia taip, kaip reklamuojama, galima tik faktiškai žiūrint greitai kintantį vaizdą. Gamintojai rašo kosminius skaičius, o faktiškai naujas 800 Hz CRM LED televizorius greitą judesį atkuria nė kiek ne geriau negu 5 metų senumo 100 Hz plazma.
Įstrižainė. Gavęs išbandyti 65 colių įstrižainės „Samsung“ labai akivaizdžiai įsitikinau – per didelių ekranų būna! Tad jei naudositės žiūrėjimo atstumo ir ekrano įstrižainės skaičiavimo formules, neužmirškite vienos pataisos.
Jei ekranas net 4K raiškos, o žiūrima transliacija yra SD, atstumą ir įstrižainę reikia skaičiuoti pagal transliacijos raišką. Žodžiu, per tą 65 colių ekraną iš 3 metrų atstumo tiesiog fantastiškai malonu buvo žiūrėti 4K raiškos vaizdą, 3D vaizdo efektai buvo geresni negu kine, „Full HD“ filmai atrodė neblogai, lyg sėdint 3-iojoje kino teatro eilėje, bet…
Bet įsijungus BTV ar TV3 norėjosi rėkiant bėgti iš kambario nuo nepakeliamai klaikios vaizdo kokybės. O juk daugelis televizorių savininkų didžiąją laiko dalį žiūri būtent paprastą televiziją, kuriai tokie visomis prasmėmis per dideli ekranai visai netinka.
Kiti privalumai. Retas pastebi, kad nutaręs sumokėti 100 litų daugiau už televizorių, nes „tas, matyt, kuo nors geresnis“, tiesiog nusiperka jame įmontuotą palydovo signalo imtuvą, kurio jam niekada neprireiks. Arba susigundo kokios nors kompanijos siūlomomis papildomomis paslaugomis internete, nors televizoriaus prie interneto nejungs, o Lietuvoje tos paslaugos neveikia.
Kiek kartų kas nors susimąstė, ar yra nors kokia televizoriaus valdymo balsu ar gestais prasmė? Balsu tai daryti sunku lietuviui – reikia gerai tarti angliškai, o gestais tai daryti tiesiog kur kas sudėtingiau negu nuotolinio valdymo pultu.
Jei lenktas ekranas yra geriau už tiesų, tai kodėl namų langai nelenkti? Ir šiaip ar tikrai gražiau matyti televizorių, kurio atsiknoję nuo sienos kraštai neslepia už jo susirinkusių dulkių?
4. Ne investicija
Iš sovietų laikus menančių galvų sunkiai vėdinasi suvokimas, kad užsienietiški gražūs daikčiukai nėra investicija. Kad tai tėra tam tikrą funkciją atliekantys daiktai. Laikai, kai spalvotą televizorių paveldėdavo geriausias anūkas, seniai praėjo. Technologijos yra sparčiausiai pinganti prekė pasaulyje ir tai labai džiugu – mažėjančios kainos leidžia jomis džiaugtis visus. Išskyrus tuos, kurie jas perka kaip kruopas – atsargoms ateičiai.
Deja, dabar nusipirkti technologijų ateičiai neįmanoma. Nepavyks nusipirkti televizoriaus, kompiuterio ar telefono su atsarga, kad jis dar ir po 10 metų būtų kaip naujas. Galime nusipirkti geresnį, greitesnį, galingesnį ar pigesnį, bet visos tos savybės bus šiandien.
Todėl renkantis itin svarbu suprasti, ko mums dabar reikia, kokią kilusią konkrečią problemą spręs vienas ar kitas technologinis pirkinys, ir pagal tai pirkti daiktą. Kur kas taupiau nusipirkti daiktą be nereikalingų funkcijų, negu nusipirkti daiktą ateičiai.
Aišku, tai nereiškia, kad niekam nebereikia pirkti 3D, išmaniųjų ar 4K televizorių. Tiesiog reikia juos pirkti jau žinant, kad tomis funkcijomis naudosimės. Kaip ir perkant išmanųjį telefoną reikėtų bent jau išmanyti, kas gi yra tas išmanumas. Nes rinkti SMS juo tiesiog nepatogiau, o žaidimai tik gaišina laiką ir trukdo dirbti.
5. Ir kodėl parduotuvėje?
Štai šis klausimas išties neduoda ramybės. Na, gerai, turime per daug litų, norime juos išleisti ir nutarėme pirkti techniką. Tačiau kodėl reikia dėl to grūstis eilėse parduotuvėje, jei nusipirkę internetu gautume bent vieną neįtikėtinai naudingą galimybę!
Mat perkant internetu bet kokią prekę 14 dienų pardavėjas privalo priimti ją atgal ir grąžinti visus pinigus. Alio – visus pinigus. Vadinasi, užsakote interneto parduotuvėje Lietuvoje prekę, sumokate už ją grynais litais atsiimdami kokią sausio 10 d. ir, jei kas nors nepatiko, galite grąžinti iki sausio 25 d. ir jau atgauti pinigus eurais.
Puikus, jokiems įstatymams neprieštaraujantis metodas tiems, kuriems normalus litų keitimas į eurus atrodo per lengvas ir per saugus.
O jei rimtai, galimybė per 14 dienų grąžinti prekę yra neginčijamas apsipirkimo internetu privalumas. Nedaug kas pagalvoja, kad, pagal mūsų šalyje vis dar galiojančią 2001 m. ne maisto prekių grąžinimo tvarką, kokybiškų televizorių, kaip ir vaizdo kamerų, garso grotuvų, laikrodžių, knygų, baldų, šviestuvų ir t.t., paprasta parduotuvė atgal gali nepriimti, o nuo 2014 m. birželio internetu prekiaujanti tai daryti privalo.
Žodžiu, vienintelis logiškas televizoriaus pirkimo šiomis dienomis paaiškinimas būtų tas, kad norisi žiūrėti naujametes laidas, o namie televizoriaus nėra. Arba labai mėgstate stovėti eilėse ir paskubomis, neapgalvoję pirkti visai ne idealiai sau tinkamą daiktą.
Visos kitos priežastys neatrodo įtikinamos, o jau apie keitimo litas – euras – televizorius naudą išvis kalbėti neverta.
