Tai – rugsėjo 1-ąją ne tik mokslo metų pradžią, bet ir įkurtuves švęsianti mokykla, pavadinta Šolomo Aleichemo vardu. Kieme ant ilgų stiebų plazda Lietuvos ir Izraelio valstybinės vėliavos. Tai – pasaulietinė mokykla, kurios valgykloje nerasime kiaulienos maltinukų, o valgyklos darbuotoja, paduodama lėkštę mėsiškos burokėlių sriubos, atsiklaus, ar galima įdėti grietinės. Dauguma gimnazijoje besimokančių vaikų – žydų tautybės.
66 metų direktorius Miša Jakobas – šviesus, mandagus, ramiai, bet kartu emocingai įtaigiai kalbantis žmogus. Tikras mokytojas iš pašaukimo. Sako esantis Lietuvos patriotas, džiaugiasi, kad jo gimnazijos absolventai beveik visi neieško laimės užsienyje, o sėkmingai darbuojasi tėvynėje. Taip, tėvynėje.
Prisimenu pakeliui į šią mokyklą pamatytą Vytauto gatvės gale ant pastato sienos nuteptą užrašą „Lietuva – lietuviams“, ir tampa šiek tiek nepatogu už savo tautą. Vis dėlto per pokalbį išdrįstu paklausti direktoriaus, ar jis tą užrašą matė ir kaip galvoja, kam jis skirtas.
– Ar persikėlimas į naują pastatą – labai reikšmingas jūsų mokyklos istorijos momentas?
– Manau, visos Lietuvos švietimui ir Vilniaus miestui šių metų rugsėjo 1-oji yra neeilinis įvykis. Vilniuje po rekonstrukcijos iškilmingai atidaroma Vilniaus Šolomo Aleichemo ORT gimnazija. Į tą atidarymą ėjome ilgai – 25 metus. Gal jau daug kas ir pamiršo, kad mes ir darželyje mokėmės, ir nuomojom patalpas Juozapavičiaus, Kauno gatvėje. Visą laiką buvome nuomininkai.
Bet atėjo laikas, kada žydų bendruomenės pastangos buvo apvainikuotos. Šiandien turime tai, ką turime. Noriu padėkoti visiems – Lietuvos Respublikos Vyriausybei, Vilniaus miesto savivaldybei, Izraeliui, geros valios žmonėms, Lietuvos žydų bendruomenei, savo gimnazijos bendruomenei, kad mes turime tokius gražius ir šviesius rūmus.
Tas Žvėryno kampas, kuris iki šiol buvo apleistas, šiandien yra sutvarkytas, ir dabar čia mes turim vieną iš gražiausių pastatų. Sutvarkytas sodas, žaidimų aikštelė, pati mokykla tiek iš išorės, tiek iš vidaus atrodo labai gražiai.
– Iš kur visos tos lėšos?
– Sąmatinė gimnazijos rekonstrukcijos vertė buvo 11 mln. litų. 3 mln. litų į bendrą krepšį įpylė mus šefuojanti organizacija – pasaulinis ORT, tai sena žydų organizacija „Obščestvo remeslennogo truda“, kuri buvo įkurta carinėje Rusijoje 1899 m. ir rūpinosi žydų vaikų švietimu bei amatu.
700 tūkst. litų skyrė Švietimo ir mokslo ministerija. Liūto dalį – Vilniaus savivaldybė. Žydų bendruomenė taip pat nemažai investavo – apie 200 tūkst. litų skirdama vidaus darbams: tai yra baldai, kompiuteriai, projektoriai – viskas, kas yra viduje.
– Esate apsirūpinę pačia moderniausia technika?
– Tokios technikos turi ir kitos gimnazijos. Bet labai svarbu tai, kad mūsų mokykla yra labai apsaugota. Stovi gera video aparatūra. Mes turime būti saugūs, nes kitaip gyventi neįmanoma. Pasaulyje šiandien daug neramumų, ir užmerkti akių, tarsi nieko nevyktų, negalima. Galbūt šią valandą nevyksta – bet nesame garantuoti, kad kitą valandą neįvyks. Nesvarbu, kokios tautybės būtų vaikai, žydų, lietuvių ar rusų – vaikai mokykloje turi jaustis saugiai.
– Ar mokyklos istorijoje yra buvę incidentų, dėl kurių vaikai būtų pasijutę nesaugūs?
– Mes jaučiamės, kad į mus žiūri labai tolerantiškai, esame pagerbti tiek Vilniuje, tiek Lietuvoje. Jokių incidentų, kad reikėtų kviesti policiją, nebuvo. Tai dar kartą parodo mūsų Lietuvos žmonių išsilavinimo, kultūros lygį, supratimą, kad šalia gali gyventi ir kitų tautybių žmonės.
– Kaip tik pakeliui į jūsų mokyklą Vytauto gatvėje ant pastato sienos mačiau užrašą – „Lietuva – lietuviams“. Ar manote, kad dėl jūsų mokyklos atsirado tas užrašas?
– Ne, tai ne dėl mūsų mokyklos. Nežinau, kada tas užrašas atsirado. Pats esu tapęs vieno įdomaus su tuo šūkiu susijusio atvejo liudininku. Kovo 11-oji. Gedimino prospektu žygiuoja jaunimas, su jais – ir pagyvenę žmonės, šaukia „Lietuva – lietuviams“. Pašaukė, patriukšmavo. Ir staiga matau, kaip iš tos minios išeina solidaus amžiaus žmogus su tautine atributika – Lietuvos vėliava, kaspinėliais. Staiga jis vidury gatvės atsikrenkščia, riebiai nusispjauna ant šaligatvio, nusikeikia rusiškai ir eina toliau. Norėjau paklausti – ar jis tikrai myli Lietuvą?
Rėkti, šaukti ir staugti, kad Lietuva – lietuviams, nemanau, kad yra teisinga, švelniai sakant. Tada Anglijoje gali rėkti, kad ji – anglams. Bet kodėl mes ten tada važiuojam?
– Ar jūsų mokykloje mokosi vien tik žydų tautybės vaikai?
– Ne. Tai yra vienas iš mūsų nepriklausomos Lietuvos pasiekimų, kad čia mokosi įvairių tautybių vaikai. Mokykla turi gerą vardą, dabar ji ir dislokuota geroje vietoje. Per 25 metus buvo nemažai gražių pasiekimų. Mūsų abiturientai gerai uždirba. Čia ateina tvirtai apsisprendę, kad nori mokytis žydų gimnazijoje.
Priimam visus, jei tik yra vietų ir galimybių. Ne vienas ne žydas yra baigęs mūsų gimnaziją. Su visais vienodai dirbam, visus vienodai mylim, visiems suteikiam vienodas sąlygas. Tai aš vadinu platforma ir sakau: „eik vaike, eik“. O kur tu nueisi ir ką pasieksi – priklauso jau tik nuo tavęs.
– Kas ne žydus traukia į jūsų gimnaziją? Sustiprintas saugumas, o gal geresnės galimybės išvykti į užsienį?
– Mes tiesiog laikomi gera mokykla. Labai daug dėmesio skiriam vaikui, jo auklėjimui, ugdymui, išsilavinimui. Mūsų reitingai ir rezultatai geri, vaikai gerai jaučiasi.
Gimnaziją jau yra baigę apie 200 abiturientų. Beveik visi yra čia, Lietuvoje – ir jie yra sėkmingi. Nors žydų tautybės vaikai turi dideles galimybes išvažiuoti į Izraelį, ten mokytis, dirbti. Lygiai taip pat jie gali išvažiuoti į JAV, Vokietiją, kur stiprios bendruomenės ir visada priimtų. Ir aš pats labai stebiuosi – bet jie nevažiuoja. Į užsienį išvyksta vienas kitas, o didžioji dalis lieka čia. Mūsų laidos – nelabai gausios, po 17, 20 abiturientų. Bet iš laidos išvažiuoja po 2-3 abiturientus.
– Bent jau kiek siekia tradicijos, žydų tautos pagrindu yra laikoma religija, tik per tai jie save suvokia kaip tautą. O jūsų mokykla – religinė?
– Ne, ji nėra religinė – ji pasaulietinė. Ji negalėtų būti religinė pagal judaizmo tradicijas – yra daug maišytų šeimų. Jeigu mama ne žydė – mokyti vaiko kaip tikra religinė mokykla mes neturime teisės. Negalima improvizuoti religijos. Todėl mes nuėjome pasaulietiniu keliu – tik supažindiname vaikus su tradicijomis, šventėmis. Mokytojai išdėsto, kokie yra kertiniai akmenys, kokios mūsų vertybės.
Jokiu būdu nesikišame į šeimų gyvenimą, nei žydų, nei juolab katalikų. Jei nori – nueik į bažnyčią, jei nori – į sinagogą. Sinagogoje užsidėk kipą, bažnyčioje nusiimk kepurę. Ir vienoje, ir kitoje vietoje yra labai įdomių dalykų, ir nereikia bijoti.
– Kaip ir kiekvienoje mokykloje, taip ir pas jus galima pasirinkti tarp etikos ir tikybos? O kokia tikyba dėstoma pas jus – judaizmas ar pažindinama ir su krikščionybe?
– Mes dėstome tradicijas. Lengva pasaulietine forma aiškiname visiems vaikams, kas yra, tarkim, žydų Naujieji metai, kodėl jie rudenį. Kodėl reikia valgyti obuolį su medum, kodėl per šventę Jom Kipur yra Atgailos diena, ką per ją reikia daryti, ko negalima. Ką reikia daryti per Šabatą. Tiesiog suteikiame kultūrinių žinių.
Kas norės būti „tikru žydu“ – visada galės sugrįžti prie savo vertybių. Jei nepatinka, nenori – būk pasaulietiškas žmogus, bet mokėk bent paaiškinti savo vaikams, ką reiškia uždegti žvakę, kas yra Tora.
– Ar tarp šiuolaikinių žydų daug ateistų?
– Mažai kas iš žydų buvo ateistai. Žydai visada tikėjo. Mes turime ryšį su Dievu be tarpininkų, nereikia eiti pas kunigą. Tuo mes skiriamės nuo kitų tautų. Būti tikru žydu – labai sunku. Šeštadieniais – nevažiuoti, nevirti, nekepti...
– Ar kas nors šiais laikais to laikosi?
– Yra tokių. Pažįstu keletą savo mokyklos buvusių abiturientų, kurie prisilaiko Šabo, tvirtai laikosi judaizmo.
– O jūs pats?
– Aš esu praktikuojantis, labai gerbiu savo tautą, savo tikėjimą. Žinau, ką reikia daryti – turiu tuos pagrindus atsinešęs iš tėvų, kadangi mano seneliai buvo labai tikintys žmonės. Aš viską žinau, bet nedarau. Aš vairuoju šeštadienį automobilį – nors neturėčiau to daryti. Yra daug kanoninių dalykų, kurių nedarau, bet kai kurių tradicijų laikausi. Pavyzdžiui, per Atgailos dieną visa mūsų mokykla nedirba, švenčia.
– O kaip pas jus vyksta mokinių maitinimas? Ar valgykloje būna, pavyzdžiui, kiaulienos maltinukų?
– Kiaulienos mes neturime. Yra vištiena. Jeigu kas nori pavalgyti karbonado – kodėl gi ne, yra kavinės, restoranai. Valgyklos darbuotojai gerbia mūsų tradicijas. Pavyzdžiui, pas žydus negalima maišyti pieniškų ir mėsiškų produktų. Į mėsišką burokėlių sriubą dėti grietinės, pagal judaizmo kanonus, negalima. Valgyklos darbuotoja moksleivio paklausia, ar jam dėti grietinės, ar ne.
– Žydai dar dažnai vadinami knygos tauta. Biblija yra pati perkamiausia knyga pasaulyje, nuo seno buvo manoma, kad visi žydai yra raštingi, moka skaityti. Ar žydų vaikai vis dar tebėra mėgstantys knygas, ar susiduriate su neskaitymo problemomis, kaip ir visi kiti?
– Dabartinis Z kartos jaunimas daro didžiulę klaidą, nes iš tiesų mažai skaito. Jie turi kitokių linksmybių – kompiuteriai, internetas. Ta bėda yra visose mokyklose, ir mūsų – taip pat. Yra atskirų vaikų, kurie skaito labai daug. Viena mūsų mergaitė per metus perskaitė 6207 puslapius – aš ją nominuosiu per rugsėjo 1-ąją.
Mes tokius vaikus, kurie skaito, labai skatinam įvairiomis priemonėmis, įvairiais būdais stengiamės sugrąžinti vaikus prie knygos. Kad esame knygos tauta, mes nuolat pabrėžiame. Aš pats asmeniškai skaitau daug, man knyga – geriausias draugas. Tas vakaras, kai nėra paimta į rankas knyga ir nėra perskaityta bent keli ar keliasdešimt puslapių, man yra tuščias vakaras.
– Pamokos pas jus vyksta lietuvių kalba?
– Viskas pas mus vyksta lietuvių kalba. Aš labai gerbiu lietuvių kalbą, man ji labai graži.
– Kaip supažindinate su hebrajų kalba, ar nesunku įsisavinti jos rašmenis, gramatiką?
– Hebrajų kalbą su jos ypatingu raštu vaikai mokosi atskirai. Kai reikia paskaityti Bibliją – naudojame ir lietuvišką verstinę literatūrą. Mokytoja paskaito vaikams, kas nesupranta – išverčia, kas supranta – padeda.
– Hebrajų kalba jūsų mokykloje privaloma?
– Taip. Pradedama mokyti nuo pirmos klasės lengva forma, po to vis labiau įsibėgėjama. Yra sukurta metodika visoms žydų mokykloms, kurios yra ne Izraelyje, ji iš tikrųjų labai verta dėmesio. Yra labai gražių pavyzdžių, kai ir ne žydai, ir žydai puikiai išmoksta hebrajų kalbą.
Tai labai padeda jiems gyvenime. Prekyba tarp Izraelio ir Lietuvos vis labiau įsibėgėja. Kai mano abiturientai, kurie baigę ekonomiką, turi prekybinių ryšių su Izraeliu ir prabyla vienu kitu sakiniu hebrajiškai – kitoje laido pusėje užduodamas atviras tiesus klausimas: „Ko reikia?“ Verslas pakrypsta visai kita linkme.
– Kokie svarbiausi iš žydų tradicijos atėję pedagogikos principai?
– Pagrindinis pedagogikos principas – mylėti vaiką. Ne aklai. Surasti progą ir vietą, kur vaiką reikia pagirti, bet surasti ir vietą, kur iš vaiko reikia pareikalauti. Ir nebijoti pasakyti aštresnio žodžio. Nes tu esi mano vaikas ir tu man rūpi. Aš negaliu abejingai žiūrėti, ką tu blogai darai.
– Kaip pasirenkate pedagogus? Ar jie turi būti žydų tautybės?
– Ne, man reikalinga, kad pirmiausia jis būtų geras mokytojas, specialistas. Bet tas klausimas man neaktualus – jie visi čia jau seniai dirba. Kai kurie žmonės patys atėjo, kai kuriuos aš pasikviečiau, kai kuriuos išmokiau dirbti.
Kaip sakoma, žydu reikia gimti, negalima juo pasidaryti. Taip ir mokytoju reikia gimti. Neišmokys tavęs niekas, tu turi turėti tam tikrų savybių. Pirmiausia tu turi mokėti mylėti vaiką, žmogų. Turi mokėti įtikinti vaiką, kad tu esi tas vedlys, kuris gali jį vesti.
– Visoje Lietuvoje opi problema – mokinių patyčios. Žydai – tauta, istorijoje labai daug su jomis susidūrusi. Kaip sprendžiate patyčių problemą savo mokykloje?
– Vienas iš mūsų pasiekimų, nors ir nežinau, kaip tai atsitiko – smurto ir patyčių pas mus yra labai mažai. Gal iš dalies todėl, kad mažai vaikų – nors šiandien ne taip ir mažai, 350. Bet daug kas priklauso nuo vadovų, mokytojų geranoriškumo, stebėjimo, buvimo kartu su vaikais.
Aš esu toks vadovas, kuris pertraukų metu atsikelia nuo savo darbo stalo ir eina pas vaikus. Jie žino, kad aš ateisiu, jie žino, kad aš sužinosiu, jie žino, kad reikės kalbėtis su manim griežtai. Niekas neturi teisės įžeisti žmogaus. Tai būtų žema, tai būtų skaudu mums visiems – ir tą vaikai supranta. Ir tėvai labai geranoriškai žiūri, mes dirbam su tėvais.
Visada pabrėžiu – mūsų mokykloje vaikai neverkia. Ir kraujo čia nėra. Neprisimenu, kad kas nors būtų verkęs. Suprantu, kad būna skaudu gavus ne tokį pažymį ar nesulaukus įvertinimo. Bet mes visuomet einam vaikui į pagalbą, greitai reaguojam, sužinom informaciją, jeigu ką nors klasėje skriaudžia.
Visada tėvų prašau, kad netrukdytų mokytojų po 20 val. vakaro, kad jie pailsėtų – bet man jie gali skambinti bet kada, dieną ar naktį, vakare ar iš ryto. Aš tam ir esu, kad padėčiau, aš – advokatas tarp tėvų ir mokytojų, tarp vaikų ir mokytojų. Jeigu mes, suaugę, būsim neteisūs – mes atsiprašysim.
– Turite ilgametę pedagogo patirtį – kokia buvo to kelio pradžia?
– Mano giminėje yra nemažai mokytojų – aš tikrai tapau mokytoju iš pašaukimo. Jauniems kolegoms, kai jie pradeda dejuoti, koks sunkus mokytojo darbas, kad prastai įvertintas, kad vaikai neklauso, visada sakau: „Juk tu žinojai, kur eini. Juk viena iš labiausiai tau pažįstamų specialybių yra mokytojas. Tu pats 12 metų buvai mokykloje ir matei. Jeigu jautei, kad mokytojo darbas tau nepriimtinas – neturėjai teisės stoti į Pedagoginį universitetą.
Mokytoju dirbu jau 44 metus. Lygiai prieš tiek metų rugpjūčio 25 dieną aš atvykau į mažą Plungės miestelį ir ten išdirbau 3 metus matematikos mokytoju. Kai kurių savo vaikų jau nebeatpažįstu – bet jie atpažįsta mane, tai man labai svarbu.
Neseniai buvau Klaipėdos krašte, ir vienas mano buvęs mokinys garsiai visiems girdint tarė: „Mokytojau, jūs buvot mano mokytojas!“ Sakau – „Aš jūsų neprisimenu.“ „Užtat aš jus prisimenu. Ir žmonai sakau, kai jus rodo per televizorių ar kai skaitau apie jus – kad čia tas Mokytojas, kurį reikia rašyti iš didžiosios raidės. Jūs buvot jaunas, gražus ir juodais, juodais plaukais“. Tai man buvo labai malonu, tokių atvejų yra nemaža. Aš labai laimingas, kad mane dar atpažįsta, sustabdo, su manim pasikalba.
– Kai mokytojavote sovietmečiu – ko gero, niekur nebuvo akcentuojama jūsų tautybė. Bet tie „juodi juodi plaukai“ būdavo pastebimi?
– Taip. Mane yra ne kartą įžeidę, net ir nežinau, kas. Ir man būdavo labai negera. Galvodavau, kodėl žmonės šitaip elgiasi? Aš jiems nieko blogo nepadariau. Ir kai mokykloje mokiausi tą patyriau. Bet išaugo stora oda. Galvoju – gal kultūros stoka, stereotipai, gal kas nors iš kitų žydų tą žmogų buvo nuskriaudęs.
– Tuoj – rugsėjo 1-oji, gausite gėlių. Ar vyrams mokytojams patinka gėlės?
– Asmeniškai aš labai mėgstu gėles. Gėlės – ypatingas dalykas, su jomis reikia kalbėtis. Tai atėjo iš mamos. Mano mama namuose, Telšių mieste, dviejų kambarių bute visada augino labai daug gėlių. Tėvas gėlėms buvo abejingas. Ir kai mirė mano mama, visos gėlės mirė. Aš pats Telšiuose tuo metu jau seniai negyvenau.
Esu matęs internete diskusijų, mamos rašo, kam nešti tas gėles, jei mokytojai su tomis gėlėmis elgiasi, kaip nori. Tame yra tiesos. Mano požiūriu, tą dovanotą gėlę arba pamerk mokykloje, arba neškis į namus. Aš nešuosi į namus. Sudedu į automobilį, parsiveržu. Sutvarkom. Dalį kaimynams padovanoju. Tai yra šventė – labai graži šventė. Ir man gėlė labai daug ką reiškia.
Ir gimnazijoje yra labai daug gėlių – aš užkrėčiau daug pasekėjų tuo klausimu. Visas mano techninis personalas labai myli gėles ir rūpestingai jas prižiūri.
