Kol vieni sprendžia, koks kūnas gražus, o koks ne, specialistai teigia, kad mestas iššūkis sau gali būti tikrų tikriausia terapija, padėsiančia įveikti visus, su savo išvaizda susijusius kompleksus.
Akistata su savo baime
Psichologė-psichoterapeutė dr. Agnė Matulaitienė, kalbėdama apie tai, kodėl moterys ryžtasi apsinuoginti prieš fotografų objektyvus, sakė: „Viena vertus galima galvoti, kad tai yra terapija. Tai tarsi bandymas pakeisti save, o kartu ir pasaulį. Daryti tai, ko niekada nedariau – išsirengti prieš kamerą viešai, o kartu keisti pasaulio požiūrį.“ Anot specialistės, toks žingsnis yra tarsi parodymas sau, kad tai padaryti galiu, bet kartu paskatinimas kitiems susimąstyti apie tai, kas iš tiesų yra gražus ir kokie su tuo susiję stereotipai primetami.
Psichologės teigimu, verta kelti klausimą, ar toks elgesys, kai moteris išdrįsta apsinuoginti fotosesijai, nėra susijęs su situacija, kuomet iš baimės į bedugnę šokama žemyn užsimerkus. „Ar tikrai saugu taip daryti? Taip pat reiktų klausti, o kas bus su tuo toliau? Vakarų kultūroje nemokame kalbėti apie kūną įtraukdami į jį save patį: sakome „mano kūnas“, o ne „aš - kūnas“. Bet juk iš tiesų tai mano dalis, aš esu savo kūnas, save suvokiu tik įkūnytą.“
Specialistės teigimu, „taikos atradimas“ su savo kūnu nelengvas ir ilgai trunkantis procesas: „Negali sakyti, kad štai „būkime laimingos, būkime drąsios“, nes vien tik kalbėjimas niekur neveda. Kas iš to, kad aš taip pasakysiu. Viskas slypi kur kas giliau. Jei esi savimi pasitikinti, tai gražiai atrodyti nėra sudėtinga.“
Kritikuoja, užuot mylėjusios
A. Matulaitienė atkreipė dėmesį į tai, kad noras save vertinti susijęs negatyvių emocijų atsiradimu: „Kai kurios iš mūsų taip ir nespėjo užaugti ir nuolat bandom savo kūnui rašyti pažymius – čia dešimt, o gal tik ketvertukas ar penketukas. Mes per dažnai ir per kritiškai vertinam savo kūną, kai iš tiesų galėtume būti tiesiog jam dėkingi, mylėti jį.“
Specialistės teigimu, didelės įtakos savęs vertinimui turi žmogų supanti aplinka, kultūrinės vertybės, visuomenės požiūris: „Mes integruojame kultūrines vertybes ir tai mus skatina save nuolatos vertinti. Supanti aplinka mus skatina vertinti save kur kas aktyviau į aštriau nei, tarkime, Vakarų kultūroje, kur moteris gali išeiti į parduotuvę pusiau apsirengusi, jeigu jai iš tiesų reikia to pieno, o štai Lietuvoje, kai imame šiukšlių išmesti, jaudinamės, kad, neduok, dieve, kas nors pamatys nepasidažiusią.“
Iššūkis – susitarti su veidrodžiu
Valgymo sutrikimų gydymo ir informacijos centro direktorė gydytoja psichiatrė, psichoterapeutė Brigita Baks šiuolaikinių moterų keliamą požiūrio į kūną bei grožio etalonus klausimą prilygino kitam svarbiam istoriniam etapui: „Šiuolaikinės moterys už teisę būti tokios, kokios jos yra, kovoja taip pat atkakliai kaip tai darė norėdamos gauti teisę balsuoti rinkimuose. Reikia drąsos išeiti ir pasakyti „aš galiu“, „aš turiu teisę“. Visuomet save lyginame esu kitais, lyginame save su pačių suformuotu „idealiuoju aš“, kurį taip taip pat paveikia vyraujanti kultūra.“
9-metės manekenės: vaikai ar moterys?
Specialistės teigimu, būtina nepamiršti, kad dėl šiuolaikinio gyvenimo būdo keičiasi ir tie dalykai, kurių sąmoningai negalime kontroliuoti: „Laikas susitaikyti su tuo, kad daug kas keičiasi. Juk, kai ateinate pas savo senelę, suprantate, kad ji kur kas už jus žemesnė, o štai batų parduotuvėse populiariausias avalynės dydis yra 40-41. Bet štai įvaizdis, kokio reikalaujama ant podiumo yra minus 20 proc. kūno masės indekso. Tai visiška anoreksija.
Kai bendrauju su manekenėmis dirbančiomis merginomis, iš jų girdžiu, kad jei iki 18 metų nepavyksta pasiekti, tuomet karjera baigta“, – teigė specialistė ir akcentavo, kad štai 14-16 merginos grožio industrijos pristatomos ne kaip vaikai, o kaip moterys“, – sakė pašnekovė ir pridūrė, kad neseniai vienas mados žurnalas išspausdino 9-metės mergaitės nuotraukas, kuri jose atrodė, kaip subrendusi moteris.
Anot specialistės, nuo 8-14 metų net 40 proc. mergaičių yra nepatenkintos savo svoriu ir jį meta, savo svoriu nepatenkinti ir apie 18 proc. į šią amžiaus grupę patenkančių vaikinų.
Blogai jaučiasi, nes blogai atrodo?
Psichologas, „Jaunimo linijos“ vadovas Paulius Skruibis teigė, kad iš tiesų daugybė žmonių jaudinasi dėl savo išvaizdos: „Jaunimo linijoje“ yra Emocinės paramos tarnyba, į kurią visą parą plūsta laiškai ir skambučiai. Nerimas ar kiti jausmai, susiję su išvaizda, sudaro apie ženklią dalį. Nebūna dienos, kad kas nors nepaskambintų ar neparašytų, kad jaučiasi blogai dėl to, kaip jaučiasi, jog blogai atrodo“, – sakė psichologas.
P. Skruibio teigimu, kūnas yra vienintelis apčiuopiamas dalykas, tad natūralu, kad dažnai tam tikros emocijos būtent į jį ir nukreipiamos: „Jūs nežinote, ką aš dabar galvoju, bet jūs mane matote. Tai, kaip aš atrodau ir yra vienintelis apčiuopiamas dalykas. Būtent dėl to „apčiupiamumo“ ir konkretumo kūnas tampa savotišku atpirkėju už daug dalykų.
„Man nepatinka, kaip tu atrodai“
Kai mums nesiseka, galima apkaltinti savo kūną. Mąstymas kad man gyvenime kažkas yra ne taip, prastai jaučiuosi, sunku bendrauti, į mane ne taip žiūri – tai kaltas mano kūnas. Kartais būna taip, kad tas kūnas visai su tuo nesusijęs, bet tai matomas dalykas, kurį lengviausia apkaltinti“, – kalbėjo P. Skruibis.
Psichologo teigimu, tam, kad dėl savo nesėkmių apkaltintume savo kūną nereikia kitų žmonių pagalbos – tą puikiai sugebame mes patys. „Kūnas kartais tampa tam tikrų santykių su kitais niuansų priežastimi. Jeigu, tarkime, poroje nesiklosto santykiai, ir sunku užčiuopti visus šių santykių trūkumų niuansus, tuomet galime apkaltinti kūną. „Tavo kūnas man nepatinka“, „Tu negraži“ – bet gal po šiais žodžiais slepiasi visai kita mintis.“
