– Kodėl, seniau buvusi saulele, sumanėte pasirinkti karalienės įvaizdį?
– Tai ne įvaizdis, tiesiog mano karma tokia sunki. Jau seniai matau vaizdus ir savo praeitus gyvenimus, o dabar juos matau dar aiškiau, kaip kino filme. Aš turėjau keturis gyvenimus, kai gyvenau pilyse, ir du kartus buvau karalienė, o vieną kartą – freilina. Taigi žinau, kas buvau, kuo nusikaltau.
– Kaip konkrečiau jūs tuos vaizdus matote, ar atsigulusi miegoti, ar kažkaip kitaip?
– Ne, ne naktį, man jie ateina natūraliai, tarsi būtų prigimta, kai aš dieną atsisėdu sode ar kai vakarais vaikščioju, vedžiodama šuniukus. Matau vaizdus, žinau, kad tai praeiti gyvenimai, ir tiek. Tai vyksta gamtoj, tarsi meditacinėj būsenoj, ne tada, kai aplink triukšmas. Matau atskirus momentus, bet turiu ir užrašus, visą sąsiuvinį, ir po truputį susidėlioja bendras vaizdas. Seniau, gal dvejus metus, vis eidavo vienas vaizdas, nesupratau, ką tai reiškia, bet vėliau pamačiau daugiau ir viską supratau.
– Koks buvo tas vienas nuolatinis vaizdas?
– Labai baisus, karalienės giljotinavimas. Nenoriu apie tai kalbėti.
– O kokia karalienė jūs tada buvote?
– Anna Boleyn. Paskui pasižiūrėjau ir vieną filmą, kuris yra lietuviškai įgarsintas, „Karalienės sesuo“. Tiesos jame yra, bet mažai, kadangi viskas vyko prieš 500 metų. Tada, būdama uždaryta Taueryje, aš prakeikiau karūną, o dabar turiu ją užsidėti, kad ir netikrą – juk prakeiksmas naikinamas meile.
– Mačiau feisbuke, kad ir vieną namų kambarį įsirengėte karališkai.
– Viską įsirengiau taip, kaip regiu tuose vaizdiniuose, ir labai gerai tame kambaryje jaučiuosi. Pati siuvausi ir užuolaidas, ir karališką suknelę. Pianiną parsivežiau iš savo senelių dvaro, kuris dabar sugriuvęs, nes senelius vėliau ištrėmė į Sibirą, ten mano močiutė ir tetos mirė.
– Ar kambarį įsirengti jums padėjo jūsų vyras?
– Ne, tai darau pati, vyras turi savų reikalų. Kai užsimanau uždirbti ir turėti kažką gražesnio, važiuoju į Vokietiją. Rugsėjo gale vėl išvyksiu.
– Ką Vokietijoje veiksite?
– Aš ten prižiūriu senelius. Mane toks darbas traukia, norisi atiduoti savo meilę kitiems – dirbu ne vien dėl pinigų. Vis grįžtu į tą pačią vietą, keičiamės su dar dviem moterimis maždaug kas 3 mėnesius. Prieš Naujuosius norėsiu grįžti namo, nes mano dvi dukros grįš iš užsienio – aš jų jau 8 mėnesius nemačiusi. Noriu ir savo eilių knygą išsileisti, o tam juk reikia pinigėlių – niekas knygutės, kad ir 50 egzempliorių, už dyką nespausdins.
– Ar tą knygelę jau esate parašiusi?
– Taip, seniai, gal 8 metus ją turiu, tik pinigėlių vis tai trūksta, tai gaila. O eiles rašau nuo 1996 m., tiesiog ėmė lietis tos eilės. Jas paprastai užrašinėju naktį.
– O ką dieną veikiate namuose?
– Na, darau įprastus darbus, gaminu maistą, skaitau knygas, bet tik parapsichologines, kartais, bet retai, einu prie kompiuterio. Ir šunukais reikia pasirūpinti, juk turime tris kambarinius šunelius ir dar vieną kieminį.
Kai vyras vasarą laisvas, važiuojame į keliones po Lietuvą ar į kaimynines šalis. Latvijoj aplankėme Rundalės pilį, ten aš buvau freilina. Praeitame gyvenime priklausiau Tiškevičių giminei, latviškai jos atšakai. Dažniausiai važiuojam į Raudondvarį, Užutrakį, Palangą. Užutrakyje juk viskas Tiškevičių, o Raudondvaryje ir Bistrampolyje aš praeituose gyvenimuose gyvenau. O Palanga man kaip antri namai, ten, būdavo, vasarą dirbdavau sezoninius darbus, bet dabar, kai susituokiau (o kartu mes jau 11 metų), vyras ten neleistų.
Šiaip, kai pradėjau tuos gyvenimus prisiminti, dar pati abejojau, tikėti ar ne. Ir Sibire, kur prieš šešerius metus netoli Omsko lankiau tetą, kreipiausi į šamaną – ten šamanų labai daug. Vieno jų paprašiau, kad pasakytų, ką mato, apie visus mano praeitus gyvenimus, ir jis viską pasakė būtent taip, kaip aš regiu. Taigi tikiu, iki tol dar abejojau.
Dabar turiu susipirkus medžiagų ir siūsiuos naują suknią, karalienės, kurią įkūnysiu kitais metais, tik modelis labai sudėtingas. Ir vyksime į Versalį pavaikščioti takais, kur seniau vaikščiojau. Nenoriu atskleisti, kas tai per karalienė, nes tada labai daug nusikaltau žmonėms – todėl dabar ir nešu žmonėms meilę ir gerumą, bandau apsivalyti.
– Ar vyras kartais jums nesako, kad reikėtų rengtis paprasčiau, ne taip iššaukiančiai?
– Ne, jis tai supranta. Jis turi savo laisvalaikį, aš – savo. Aš jam papasakoju savo praeitį, jis tuo tiki. Ir jo praeitį žinau, žinau, kokia karma su juo sieja. Jis buvo vokiečių kareivis, žuvo kare. Dabar jis tik tokius filmus ir žiūri – sielą traukia tokie dalykai, kuriais kažkada kvėpavo.
– Ir jūsų dukros taip pat jumis tiki?
– Jų prigimtis tokia kaip mano, jos irgi gimė kitokios. Tik kol kas jos ezoteriniais dalykais neužsiima, joms šiuo metu rūpi tik butai, mašinos, pinigai.
– O jums rūpi dvasiniai dalykai, ar ne?
– Taip, aš kai nuo 1986 m. pradėjau eiti dvasiniu keliu, taip ir einu. Iki tol netgi buvau ateistė, bet dabar suprantu, kad yra vienintelis Kūrėjas.
– Kaip jūs stengiatės padėti žmonėms?
– Konsultuoju per skaipą ir per feisbuką, ir į mano namus žmonės atvažiuoja patarimų. Kai įeinu į transą, jeigu jie nori, galiu būti mediumė ir padėti susisiekti su mirusiaisias.
– O kaip įeinate į transą?
– Įeinu per būgnų garsus, pasileidusi kasetę. Tada galiu susisiekti su dvasiomis, su kuriomis žmogus nori. Pavyzdžiui, buvo situacija, kai žmogus norėjo mirusiojo paklausti, ar tiesa, kad jis kažkur paliko testamentą. Būna ir taip, kad atvažiuoja vyras ir prašo: „Tu man pašalink žmoną“, bet liepiu jam išeiti, blogis man nepriimtinas.
– Kiek laiko prireikė pasisiūti karališką suknią, kurią vilkite dabar?
– Gal pusę metų ją kurpiau. Visus audinius parsisiunčiau iš Kinijos parduotuvės, o tada siuvau pagal vaizdus, kuriuos matau. Aišku, kartais nueinu į internetą, įvedu „Anna Boleyn“, bet tai tik piešiniai, daugiau remiuosi savo matymu. Tokia jau aš gimiau, nuo penkerių metukų buvau kitokia.
– Kuo tai pasireiškė jūsų vaikystėje?
– Nuo penkerių, o gal ir anksčiau žaisdavau su būtybėmis su sparniukais. Augau viena vienkiemyje, mane augino auklė, nes tėvai buvo užsiėmę savo reikalais, draugų neturėjau. Pasakodavau mamai, kad žaidžiu su vaikais. Ji paklausdavo, kaip tie vaikai atrodo, išgirdusi nusijuokdavo, ir aš paskui nustojau pasakoti. Ir dabar prisimenu tuos vaikus, tokias permatomas būtybes su sparniukais – gal tai buvo angelai, o gal kokių vaikučių dvasios, kas ten žino.
– Bet dabar turbūt pasitaiko žmonių, kurie sako, kad jūs visa tai išsigalvojate ar jums vaidenasi?
– Aišku, pasitaiko, bet aš esu laisva, į žmonių komentarus jokio dėmesio nekreipiu, jų neskaitau, o einu savo keliu ir darau tai, ką turiu daryti.
– O kai kurie žmonės jumis žavisi?
– Yra ir tokių, per Kalėdas gaunu dovanų, tiesiog paprašo atsiųsti adresą. O per užpraeitas Kalėdas prie durų radau auksinį žiedą. Dar nešiau graveriui, kad pasakytų, ar ten tikrai auksas, ir jis patvirtino. O kas jį padėjo, iki šiol nežinau.
Būna, atvažiuoja panelės su manimi nusifotografuoti, kažkaip suranda. Sakau: „Bet jūs ir duodat, važiuojat tik dėl nuotraukos.“ Smagu, kad atvažiuoja.
Bet dar yra žmonių, kurie, pamatę tą karališką suknelę, man net pavydi – dėl to nešioju kelis amuletus. Ir kam pavydas tiems žmonės reikalingas – patys gali pasisiūti tokias sukneles, apsirengti kad ir per naujametinį karnavalą. Aš nepripažįstu tokių dalykų, nemoku pykti, neturiu neapykantų, bet, žinokit, iš tikro yra daug blogų žmonių.
