Važinėdama po įvairias šalies mokyklas ir dalyvaudama studijų mugėse, ji pradėjo apie savo mokslinę veiklą pasakoti moksleiviams, o tai atvėrė dar vienas galimybių duris: pasirinkusi VDU profesines studijas „Pedagogika“, ji įsidarbino Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje fizikos mokytoja.
„Priklausydama VDU Gamtos mokslų fakulteto akademinio jaunimo mokslinei draugijai „Modusas“, jau ne vienerius metus vedu edukacijas mokyklose. Lankydamasi jose pamačiau, kad įvairios taisyklės, kaip turi vykti pamoka, mokytojus suvaržo ir įspraudžia į rėmus. O mes, kaip studentai, vesdami pamokas turime daugiau laisvės – mums nėra keliami tokie dideli lūkesčiai, o ir atleidžiamos tam tikros klaidos.
Kai nėra didelio spaudimo bei spraudimo į rėmus, esame labiau atsipalaidavę, taigi galime „džiazuoti“. Šiuo metu kaip fizikos mokytoja dirbu su 7–8 klasių moksleiviais, t.y. ne su dvyliktokais, kuriuos reikia ruošti egzaminams, tad mano darbe to „džiazo“ taip pat nemažai“, – apie moksleiviams vedamas pamokas pasakoja N. Barauskaitė-Šarkinienė.
Nepataria rinktis taip spontaniškai, kaip rinkosi ji pati
Baiginėdama 12 klasę ir mąstydama apie tai, ką gi pati norėtų studijuoti universitete, Neringa jautėsi pasimetusi tarp įvairių studijų programų. Mokykloje jai sekėsi kone visi dalykai, taigi turėjo rimtą iššūkį apsisprendžiant, kokią studijų kryptį rinktis – jai teko vadovautis ne tuo, kas jai geriausiai sekėsi mokytis, kaip kad tai dažniausiai daro abiturientai, o bandyti išsirinkti, kas iš visų šių dalykų jai patinka labiausiai. Galiausiai, paskutinę minutę ji nusprendė į pirmą prioritetų sąrašo vietą įrašyti VDU.
„Tai buvo vienintelis mano pasirinkimas, jokio kito universiteto į prioriteto sąrašą neįrašiau. Man be galo buvo svarbu laisvas bei visapusiškas požiūris į pasaulį ir jauną žmogų, o VDU vertybės dar ir dabar yra mano, kaip asmenybės, dalis. Tuo metu jau buvau priėmusi sprendimą, kad noriu studijuoti biologiją ir genetiką, ir niekada dėl tokio savo sprendimo nepasigailėjau. Nors, įvertinusi tai, kaip spontaniškai apsisprendžiau, dabar visgi galvoju, kad dvyliktokai galėtų skirti daugiau laiko analizei ir vertinimams, ką norėtų studijuoti ir veikti ateityje. Aš vadovavausi tuo, kad ši programa man tiesiog gražiai skambėjo“, – prisipažįsta pašnekovė.
Neringa ne vienerius metus yra moksleivių mentorė – susitinka ir kalbasi su vyresniųjų klasių mokiniais įvairiose studijų mugėse. Ji dažnai sulaukia iš jaunuolių klausimų, kaip gi jiems teisingai pasirinkti, ką studijuoti? Neringa dalijasi savo patarimu, vadovaudamasi asmenine patirtimi, kaip pati rinkosi, ką studijuoti magistrantūroje: keliavo per studijų programų tinklelį ir šįkart atidžiai analizavo, kur įsivaizduotų save kaip studentę, kas jai būtų išties įdomu ir vertinga. Galiausiai ji apsisprendė tęsti studijas gamtos mokslų srityje – magistrui pasirinko molekulinės biologijos ir biotechnologijos specialybę. Taigi ir būsimiesiems studentams ji nepataria daryti spontaniškų sprendimų vien žvilgtelėjus į skambius studijų programų pavadinimus – visgi reiktų analizuoti studijų aprašymus, žiūrėti, kuo vienos studijos skiriasi nuo kitų, įvertinti trūkumus ir privalumus, o tik tada atsakingai pasirinkti.
Savo pavyzdžiu nori laužyti nusistovėjusius stereotipus
Baigusi magistro studijas, N. Barauskaitė-Šarkinienė nusprendė toliau keliauti mokslininkės keliu – šiuo metu ji tęsia tos pačios srities studijas ir doktorantūroje, taip pat dirba jaunesniąja mokslo darbuotoja VDU Gamtos ir Technologijos mokslų tyrimų institute, ląstelių ir audinių biotechnologijų mokslinių tyrimų grupėje. Paklausta, kaip atrodo jos, kaip doktorantės ir mokslininkės, kasdienis darbas, Neringa juokiasi, kad daugumai iš pirmo žvilgsnio tokia veikla gali pasirodyti nuobodi.
„Spėju, kad daugumai išgirdus, ką veikiu, mokslininko darbas gali pasirodyti nuobodus. Pasikaustę kantrybe mes dirbame laboratorijoje – rezultato negauname iškart, čia ir dabar, kaip kad norisi šiuolaikinei mūsų jaunajai kartai. Iš tiesų šis darbas yra sunkus ir pilnas iššūkių, ypač dirbant gamtos mokslų srityje. Atliekame tyrimus su gyvais organizmais, tad kiekviena diena gali būti vis kitokia – net jei teoriškai kažkas aprašyta vienaip, praktikoje tai gali veikti visiškai kitaip. Moksle lengvų kelių nebūna.
Mano tyrimo tikslas yra susijęs su elektriniais laukais paremta priešvėžine terapija, tam, kad ją kada nors būtų galima pritaikyti kasdieniame gydyme. Atliekame in vitro tyrimus laboratorijoje, tuomet aprašome ir publikuojame straipsnius, o jau po to ta informacija remiasi medikai, pritaikydami ją klinikinėje praktikoje. Iš tiesų, vaistai nuo vėžio jau yra sukurti, tik nėra vieno efektyviausio metodo, kaip tie vaistai galėtų pasiekti ląstelę“, – akcentuoja VDU doktorantė.
Didžiausias iššūkis mokslininko darbe, anot pašnekovės, yra gauti finansavimą, t.y. parduoti savo idėją. Mokslininkas turi būti ne tik stiprus savo srities specialistas, bet ir turi gebėti tinkamai savo idėjas iškomunikuoti, taip pat jam svarbu išmanyti viešuosius pirkimus, marketingą, finansinius klausimus. Prieš gaunant finansavimą, savo idėją reikia pateikti taip, tarsi ji išgelbėtų pasaulį.
Kokie yra didžiausi stereotipai apie mokslininkus, kuriuos ji, jei tik turėtų galimybę, norėtų sulaužyti? Neringa sako, kad, nors mokslo pasaulis sparčiai keičiasi, o su juo keičiasi ir universitetų bei mokslininkų požiūris, deja, vis dar vyrauja klaidingas požiūris apie mokslo srityje dirbančias moteris.
„Šie stereotipai vis dar labai gajūs tarp vyresnio amžiaus mokslininkų vyrų. Vis dar galima išgirsti sakant: „ai, ką čia ta mergaitė padarys, ką ji čia supranta technologijų srityje“. Norėčiau būti kitokiu pavyzdžiu, parodyti pasauliui ir ypač tiems mokslininkams, su kuriais susitinku tarptautinėse mokslinėse konferencijose, kad laikai keičiasi ir moterys mokslo srityje gali nuveikti ir pasiekti tikrai ne mažiau, nei mokslininkai vyrai“, – sako ji.
Nebijo pasirodyti pažeidžiama
Dar studijuodama bakalauro studijose N. Barauskaitė-Šarkinienė prisijungė prie VDU Gamtos mokslų fakulteto studentų organizacijos „Modusas“, kurios misija – populiarinti gamtos mokslus akademinėje visuomenėje, mokyklose ir organizacijose, skatinti mokinius domėtis mokslu bei rinktis gamtos mokslų studijas. Neringa trejus metus buvo šios organizacijos prezidentė, aktyviai važinėjo po mokyklas, studijų muges.
Ją ši veikla stipriai įtraukė – ilgainiui Neringa pajuto, kad jai nesinori būti mokslininke, kuri tik dirba užsidariusi laboratorijoje. Važinėdama po mokyklas ir studijų muges, ji turi galimybę jaunimui papasakoti, ką veikia ir kokius tyrimus atlieka.
Štai čia jai atsivėrė dar vienos durys – norėdama įprasminti savo, kaip mokslininkės, kasdienį darbą, naujus atradimus perteikti moksleiviams, Neringa, stodama į magistrą, kartu pasirinko ir VDU p profesines studijas „Pedagogika“. Tuomet įsidarbino valstybinėje Kauno Jurgio Dobkevičiaus progimnazijoje fizikos mokytoja, kurioje moko pagal Tarptautinio Bakalaureato programą.
Dirbdama mokytoja, ji visų pirma stengiasi būti nuoširdi: mokiniams nuolat akcentuoja, kad viena didžiausių vertybių jai yra atvirumas ir nuoširdumas. Neringa nebijo vaikams parodyti savo silpnybių, žmogiškumo ir pažeidžiamumo.
„Jei mane nuliūdina tam tikras mokinių elgesys, atvirai jiems pasakau, kaip jaučiuosi. Ir ši taktika veikia – jie taip pat su manimi atvirai kalba ir nebijo pasisakyti. Šiuo metu dirbu su 14–15 metų paaugliais, 7–8 klasių mokiniais, tad nemažai kalbamės apie tai, kaip išlaikyti abipusę pagarbą ir sėkmingai dirbti kartu“, – akcentuoja Neringa.
Jos pamokose fizika nėra tik sausa teorija
Pastaruoju metu stojančiųjų į fizikos specialybę sparčiai mažėja, mokyklose dirbančių fizikos mokytojų kaita yra maža, fizikos mokytojų trūksta. Pašnekovės teigimu, problema galimai slypi tame, kad fizika yra lyginama su matematika, o ši daugumai mokinių atrodo itin sunki ir neįkandama.
„Fiziką, kuri yra gamtos mokslų dalis, mokykloje, mano nuomone, mes dėstome pernelyg akademiškai. Parodome mokiniams, kad fizika tėra formulės ir skaičiavimai, bet neparodome pačios esmės – kodėl skaičiuojame ir kodėl taikome tas formules. Vaikai įprato jiems dėstomą medžiagą „iškalti“, o ne gilintis, analizuoti, išsiaiškinti ir tokiu būdu mokytis. Aš pati stengiuosi fiziką parodyti kitokią, t.y. susisieti ją praktika, taip pat kitomis disciplinomis, tokiomis kaip istorija, geografija, chemija, biologija. Mano pamokose fizika nėra tik sausa teorija. Kita vertus, kol kas nemokau dvyliktokų, tai yra neruošiu mokinių egzaminams, tai vėlgi galiu laisviau improvizuoti ir džiazuoti, turiu galimybę sudėtingas temas perteikti per praktiką, žaidimus, kūrybą“, – paaiškina pašnekovė.
Neringa pamokose moko moksleivius ne tik fizikos, bet ir stengiasi perteikti jiems svarbias vertybes – mokyti žmogiškumo, drąsos veikti ir nebijoti klausti, taip pat – mokėti planuoti savo laiką ir nepamiršti pailsėti.
Pati Neringa laisvalaikiu dainuoja universiteto kameriniame merginų chore, mėgsta žygius gamtoje.
„Nėra lengva derinti doktorantūros studijas, darbą mokykloje, veiklas studentiškose organizacijose, o ir rasti laiko užsiimti mėgstama laisvalaikio veikla. Mano paslaptis, ko gero, yra gebėjimas preciziškai planuotis laiką, kartais laiką dienotvarkėje susidėlioju minučių tikslumu. Net neabejoju tuo, kad kuo daugiau susiplanuoji ir darai, tuo daugiau padarai.
Mano gyvenimo šūkis – gyventi taip, kad nei viena diena nepraeitų veltui. Tad siekiu, kad kiekviena diena būtų prasminga, neštų naudą mano mokiniams, universitetui ir mokslui. Aš 100 procentų susifokusuoju į tai, ką darau. Tai man leidžia pasiekti gerų profesinių, akademinių rezultatų, o ir tuo pačiu, tikiuosi, leidžia tobulėti ir tapti bent truputėlį geresniu žmogumi“, – sako Neringa.
