Lapkritį sueis lygiai 10 metų, kai ankstesnis klaipėdietės Vitalijos gyvenimas dužo į šipulius – įvyko autoavarija, po kurios ji sėdo į neįgaliojo vežimėlį.
„Važiavau automobiliu namo, jau buvo tamsu, o priešais mane išniro dviratininkas be atšvaitų. Jį staigiai lenkiau, ir, kad neatsitrenkčiau į priešais važiavusį automobilį, staigiai grįžau į savo juostą – nuo to greičio mano autonobilį sumėtė ir įlėkiau į griovį, lūžo stuburas“, – prisiminė moteris.
Ji ilgai gulėjo reanimacijoje. Sako, kad kai atsipeikėjo nuo slopinančio vaistų poveikio, greitai suvokė, kad po tokios traumos nebevaikščios. Bet į neviltį pulti sau neleido.
„Sakiau sau, kad turiu atsigauti, kiek tai įmanoma, dėl savo trijų vaikų – vyresnieji buvo paaugliukai, o mažajam sūnui tuo metu buvo tik 10 mėnesių. Raminau save, kad mano galva šviesi, rankos sveikos, tad vaikais pasirūpinti galėsiu. Štai jei būtų lūžęs kaklas (kaip avarijose kartais irgi nutinka), tada net rankų nevaldyčiau ir negalėčiau jų apkabinti...“, – rado kuo pasidžiaugti Vitalija.
Dar tokioje baisioje situacijoje ji rado jėgų save paguosti ir tuo, kad niekas kitas, be jos, per autoįvykį nenukentėjo.
Nors pramokti gyventi savarankiškai buvo nelengva, visgi pavyko. Moters nesugniuždė ir tai, kad praėjus metams po lemtingo įvykio vyras ją paliko.
„Pati jam sakiau, kad gali išeiti, juk jis jaunas ir sveikas, jam reikia sveikos moters. Jis sakė, kad tikrai neišeis – ir visgi po metų patyliukais, nieko nepasakęs, kažkur dingo. Suprantu, kad jam buvo sunku, juk iki tol buvau energinga aktyvi moteris, o tada sunkiai ir pajudėjau – tik apmaudu, kad jis išėjo net neatsisveikinęs“, – pasakojo moteris.
Bet dabar ji jau vėl džiaugiasi gyvenimu: gyvena dviese su dešimtmečiu sūneliu Klaipėdoje (vyresnieji vaikai jau suaugę ir savarankiški), randa įvairių pramogų ir įdomių veiklų, o neseniai gavo ir darbą.
Iki traumos socialine darbuotoja darbuotoja dirbusi moteris pasakojo: „Su „Asistentinio taksi“ įkūrėjais Vaidu ir Mindaugu susipažinau praėjusią vasarą, kai vyko neįgaliųjų žygis per Lietuvą „Camino Lituano“ keliu. Aš juo važiavau vežimėliu, mano sūnus keliavo pėstute. Ir štai neseniai Mindaugas man pranešė, kad atsirado laisva darbo vieta – ėmiausi darbo ir labai juo džiaugiuosi.“
Nors „Asistentinis taksi“ negalią turinčius ar senyvo amžiaus keleivius vežioja Vilniuje, Vitalija atsiliepti į keleivių skambučius ir priimti užsakymus gali ir gyvendama Klaipėdoje. Ji registruoja, kada kokiam žmogui reikia nuvykti į gydymo įstaigą ar kitur, taip pat teikia informaciją apie paslaugas ir galimybę gauti kelionių kompensaciją.
„Man tikrai smagu, kad Vilniuje yra tas „Asistentinis taxi“. Aš pati dabar jau galiu vairuoti pritaikytą automobilį, bet iš savo patirties žinau, kaip sunku, kai žmogus to negali – o gal net negali iš namų, kuriuose nėra lifto ar panduso, išeiti į lauką. „Asistentinis taxi“, pritaikytas judantiesiems vežimėliu, žmones nuveža ten, kur reikia, o vairuotojai, jei reikia, paima žmones iš namų ir palydi į vietą. Be to, neseniai Vilniaus savivaldybė keleiviams pradėjo taikyti kompensacijas, tad kelionės gali būti nebrangios arba visiškai nemokamos“, – nuoširdžiai gyrė savo darbovietę Vitalija.
Pridūrė, kad ji dirba vos kelias savaites, tad pasitaiko ir smulkių nesklandumų, bet kolektyvas labai draugiškas, jai suklydus kolegos nepyksta, o viską gražiai paaiškina.
Nepadėjo ir užsienio medikai
Viena iš Vitalijos kolegių vilnietė Ieva pastebėjo, kad jai ypač smagu, kai iš klientų sulaukia padėkos už sklandžiai pavykusią kelionę. Tiesa, būna ir atvejų, kai tenka žmones nuliūdinti, kad reikiamu laiku jų nuvežti į vietą nepavyks, nes kreipėsi per vėlai – ramiau būtų paslaugą užsisakyti prieš keletą dienų. Juolab, kad būna sutapimų, kai keli žmonės kažkur nori nuvykti, tarkim, 11 val., o ankstesnis ar vėlesnis laikas nei vienam netinka.
Pati Ieva, nors nieko nemato, tik skiria šviesą ir tamsą, jau sugeba nueiti ar autobusu nuvažiuoti ten, kur jai reikia, savarankiškai. Bet seniau buvo metas, kai jai būdavo labai sunku susiorientuoti aplinkoje.
Regėjimą ji galutinai prarado prieš penkerius metus, iki tol, nors ir silpnai, visgi matė, galėjo su padidinamuoju stiklu ir paskaityti. „Buvau trumparegė, o nuo 12-os regėjimas pradėjo sparčiai blogėti, silpo ir silpo, o gydytojai nieko negalėjo padaryti ir net nenustatė aiškios diagnozės. Nors tėvai labai stengėsi, ne kartą vežė mane ir į Miuncheną, kur, sakoma, yra viena geriausių pasaulyje klinikų, taip pat buvau nuvykusi konsultuotis į Bostoną – niekas negalėjo man padėti“, – dabar jau ramiai konstatavo Ieva.
Ji prisipažino, kad visą paauglystę jai buvo labai sunku, juolab, kad teko nešioti akinius itin storais stiklais. Praradus regėjimą gyvenimas tapo nebemielas. Metus ji vien sėdėjo namuose ir liūdėjo.
„Paskui įvyko lūžis – pagalvojau, kad belieka arba visą laiką taip sėdėti užsidarius, arba mėginti išsijudinti ir gyventi toliau. Ir išsijudinau – nors pradžioje susiorientuoti lauke atrodė labai sunku, pramokau tą daryti. Dabar, kai prireikia keliauti nauju maršrutu, paprašau artimųjų, kad pirmą kartą mane palydėtų, o po to jau galiu keliauti viena“, – pasakojo Ieva.
Pridūrė, kad jai šiek tiek liūdna, jog dauguma „Asistentinio taxi“ klientų vyksta ne į smagesnes vietas, o į gydymo įstaigas. Bet pasitaiko ir žmonių, kurie vyksta į renginius, susitikti su draugais ar, pavyzdžiui, pavaikščioti po parką – tuomet Ieva kartu su jais pasidžiaugia, kad jie nesėdi namie.
Neregės pomėgiai – karatė ir keramika
Ieva turi ir du rimtus hobius, kuriems skiria nemažai laiko – tai karatė ir keramika. Ją domino rytų kultūra, ji vis pagalvodavo, kad norėtų pasimokyti kokio nors kovos meno, ir sykį prasitarė apie tai draugei. O toji pasakė, kad girdėjo, jog kaip tik renkama silpnaregių ir neregių karatė grupė, tad Ieva nebegalėjo išsisukti – pradėjo sportuoti ir tuo džiaugiasi. Beje, nors ji treniruojasi kartu su likimo draugais, egzaminus karatė diržui gauti lanko kartu su sveikaisiais ir turi atlikti tas pačias užduotis.
Na, o lipdyti iš molio ji sugalvojo po to, kai neteko galimybės piešti (tai labai mėgo). Netgi įsigijo žiedimo stakles – nori išmokti profesionaliai žiesti puodus.
Na, o rimtesnio darbo iki šiol mergina neturėjo, nors ir bandė jo ieškoti, taigi labai apsidžiaugė, kai šį pavasarį pasitaikė galimybė įsidarbinti „Asistentiniame taxi“. „Mano darbas prasmingas, kolektyvas labai šaunus ir draugiškas, o darbo sąlygos, sakyčiau, pavydėtinos, nes galiu dirbti iš namų ar iš bet kur kitur“, – pasidžiaugė Ieva.
Naudinga informacija
Štai informacija vilniečiams, kurie turi negalią ir kuriems patiems sunku išvykti iš namų.
Kreiptis dėl paramos kelionėms gali visi specialiųjų poreikių turintys Vilniaus gyventojai. Jiems reikia:
1. Kreiptis į socialinius darbuotojus pagal gyvenamąją vietą savo seniūnijose. 2. Pateikti prašymą skirti transporto paslaugas. 3. Susitarti su socialiniu darbuotoju, kada pas jus atvyks priimti prašymo. 4. Paminėti, jog naudositės „Asistentinio taxi“ pavežėjimo paslaugomis
Jei reikia bet kokios pagalbos kreipiantis, galite kreiptis į www.spcentras.lt arba į „Asistentinis Taxi“ komandą.
Visiems vilniečiams, kurie jau užpildė formas transportavimo finansavimui gauti, taikomos tokios naujos sąlygos: Jeigu keliaujate iki 5 km darbo dienomis nuo 8 iki 17 h, kelionė bus nemokama. Jei atstumas didesnis, darbo dienomis nuo 8 iki 17 h kelionės kaina į vieną pusę – 1.50 Eur, kelionė atgal kainuos tiek pat. Ne darbo valandomis ar savaitgaliais galioja sena kaina: 2.40 Eur.
*Kainos galioja Vilniaus mieste vilniečiams, kurie kreipėsi transportavimo finansavimui gauti ir pasirinko „Asistentinį taxi“ savo vežėju. Į kainą įskaičiuota kelionė ir palydėjimas iki durų į vieną pusę. Laukimo ar užnešimo laiptais paslaugų įkainiai lieka standartiniai, jiems finansavimas netaikomas.
