Apie dramatišką, tačiau medikų ir kraujo donorų dėka laimingai pasibaigusią istoriją – paties Andriaus lūpomis.
„Mūsų sūnus kiek vėlavo į šį pasaulį – savaitę, gal dvi. Todėl tam tikra prasme jo atėjimo diena tapo suplanuota. 2015 m. kovo 9-ąją išvažiavome į gimdymo namus. Viskas tikriausiai vyko, kaip ir turi būti: skatinamieji, pirmieji sąrėmiai ir tik apie 23 valandą paaiškėjo, kad Vilius pats negims, reikės operacijos.
Man buvo liepta laukti koridoriuje, o žmona išvežta į operacinę. Nespėjau susivokti, kai atsidarius durims pamačiau naują šios planetos gyventoją, savo sūnų. Tokia tvarka, kad juos, „cezariukus“, veža į inkubatorių. Slaugytoja patikino – galėsite ateiti kiek vėliau. Po kurio laiko esu įleidžiamas į pooperacinę palatą, kur guli mano žmona.
Šnekamės lyg niekur nieko, ji klausia manęs, ar vaikutis turi visas rankas, kojas, pirštus. Atsakau – žinoma, ir nusprendžiu pakėlęs antklodę pažiūrėti, ar vis dar didelis žmonos pilvas. Krūpteliu pamatęs tai, kas verčia labai išsigąsti: pati to nejausdama, dėl vis dar veikiančios nejautros ji guli kraujo baloje. Mano kūną persmelkė adrenalinas ir baimė, klausiu slaugytojo – ar tai normalu? Mane išprašo iš palatos, o Raimondą skubos tvarka išveža į operacinę.
Praeina valanda, gal dvi. Matau susirūpinusius slaugytojų veidus, viena man atneša kavos, kita kažkur lekia ir grįžta su dabar jau pažįstamu mėlynu kibirėliu. Praeina dar kiek laiko. Esu sutrikęs ir nežinau, ar mano žmona išgyvens.
Galiausiai paryčiais atsidaro operacinės durys, matau išvežamą savo žmoną, vis dar be sąmonės, intubuotą. Prie manęs priėjusi gydytoja sako: „Važiuokite namo, pailsėkite, dabar jūs jai nepadėsite, yra kaip yra, išgyvens arba ne...“
Grįžęs atgal į ligoninę, susitinku čia dirbančią mamos draugę. Ji klusteli: ar tik ne apie jūsų gimdymą kalbėjo visos klinikos?..
Galiausiai po kelių dienų visi sveiki ir laimingi grįžtame namo. Ir tik vėliau iš žmonos sužinau, kad, prieš panirdama į nejautrą, operacinėje ji tegirdėjo frazę: „Dėkite tvarsčius ir sverkite, žinosime, kiek kraujo ji neteko“. Tas „kiek“ buvo 6 litrai – tai yra tiek, kiek įprastai kraujo turi suaugusi moteris.
Kai po mėnesio feisbuke pamačiau žinutę, kad ką tik operuotam vaikui reikia AB+ grupės kraujo – nepraėjo nė minutė, ir aš jau buvau susitaręs atvykti jo padovanoti.
Taip aš tapau donoru. Ir labai dažnai, ypač donuodamas kraują, prisimenu tuos žmones, kurių dėka mano vaikas turi mamą. Tai yra stipriau už bet kokią adatų baimę ar skausmą.“
