Daugiau nei prieš tris dešimtmečius prie Dusetų, Užtiltėje, įsikūręs Nacionalinės premijos laureatas Šarūnas Sauka (63 m.) su tapytoja žmona Nomeda (64 m.) čia sukūrė ne vieną provokuojantį paveikslą. Kad vienas ryškiausių šiuolaikinių tapytojų tapo dusetiškiu – jo žmonos nuopelnas. N.Saukienė gimė Dusetose ir nuo vaikystės nebuvo vasaros, kurios ji nebūtų praleidusi čia.
„Tai aš atsiviliojau Šarūną į Dusetas. Kai sūnui Mykolui buvo penki mėnesiai, vasarą čia apsistojome laikinai, nes Vilniuje neturėjome kur gyventi. Ir tas laikinumas tęsiasi ne vieną dešimtmetį. Nepražuvome, vis dar šildomės kūrendami malkas, esame nereiklūs buičiai, nes neturime tam laiko“, – pasakojo N.Saukienė.
Dusetose sukurtos drobės sudaro tiek Šarūno, tiek Nomedos kūrybos branduolį. Tiktai augindama vaikus menininkė buvo priversta padaryti pauzę.
Saukų pėdomis pasekė ir jų vaikai. Duktė Monika yra menotyrininkė, o sūnus Mykolas – skulptorius, jo darbai puošia parką, įrengtą ten, kur anksčiau buvo dusetiškių daržai.
Sodyba lyg meno galerija
Mūzoms tarnauja ir iš Vokietijos į Antažiegės kaimą, nutolusį 3 kilometrus nuo Dusetų, persikėlę Violeta (66 m.) ir Virgilijus (62 m.) Gasparaičiai. Jų sodyba galėtų būti dar viena meno galerija.
Kieme ant šulinio dangčio drybso nulipdytos salamandros, o prie durų pasitinka molinė kobra. Menininkų duetas įkvėpimo semiasi iš gamtos ir nepavaldžių žmogui stichijų.
Varanai, driežai, ropliai, mutavusios žuvys, paukščiai – abiejų sutuoktinių vaizduotėje gimę gyviai. V.Gasparaitis yra sukūręs išskirtinį kėdžių ciklą. Kiekviena kėdė yra išskobta iš vientiso rąsto, o jas ryškiomis spalvomis nutapė Violeta.
Ji mėgsta didelio formato drobes. Kad nepritaškytų namų, darbus Violeta lieja ant grindų, o teptuko imasi tik tada, kai dažai sustingsta.
Vilniuje gimusi Violeta su būsimu sutuoktiniu susipažino paauglystėje.
Virgilijaus motina – vokietė, iš vadinamųjų vilko vaikų. Lietuvoje ji atsidūrė karo metais su seserimi Karaliaučiuje įsėdusi į traukinį.
Vokietė ilgai nežinojo apie sesers Lietuvoje likimą. Virgilijaus motina apie Leipcige gyvenančią seserį sužinojo, kai Šiauliuose ištekėjo už lietuvio. Šiauliuose gimė ir Virgilijus, bet kai jam buvo penkeri, su tėvais persikėlė į Vokietiją.
Pažintis su Vilniuje gyvenančia Violeta jam buvo lemtinga. Ilgas susirašinėjimas laiškais baigėsi vestuvėmis. Ištekėjusi už Virgilijaus ir gavusi tuomečio Vilniaus dailės instituto diplomą Violeta taip pat persikėlė į Leipcigą, kur gyveno jos išrinktasis.
Lietuviškų šaknų turinčiam vyrui iš pradžių buvo artimesnis skaičių pasaulis, jis įgijo ekonomisto diplomą. Bet žmonos Violetos įtaka buvo tokia stipri, kad kartu su ja pradėjo lipdyti puodus, daryti baldus, skulptūras ir dalyvauti tarptautinėse parodose.
Lietuvai atkūrus nepriklausomybę Gasparaičiai nutarė grįžti į Lietuvą, pasistatyti namą kaime ir būti laisvieji menininkai. Iš Leipcigo į Dusetas jie persikėlė daugiau nei prieš dvidešimt metų ir šį sprendimą vadina geriausiu savo gyvenime. Antažiegės kaime namą sutuoktiniai įrengė taip, kad tilptų jų darbai.
„Vaikų neturime, apskaičiavome, kad vietos čia pakaktų ir kūriniams, ir mūsų augintiniams. Buvo metas, kai turėjome keturis šunis, dabar liko du. Supratome, kad gali Vokietijoje dirbti, kol tave paguldys į karstą, bet tai jau ne gyvenimas“, – tikino Virgilijus.
Nors Dusetose jau neliko Violetos giminaičių, Gasparaičiai nesijaučia vieniši, nes čia veikia aktyvi menininkų bendruomenė. Jie prisipažino, kad nenorėtų gyventi niekur kitur.
Gyvena lyg rojuje
Apdovanojimų kolekciją kaupia ir fotografė, Kultūros centro Dailės galerijos kuratorė Normantė Ribokaitė (53 m.).
Ji niekur nesiruošia vykti iš Dusetų, nes čia gimė, čia gyvena jos tėvai. Jos kūrybiniame kraityje – prestižiniai apdovanojimai. Pavyzdžiui, triskart Japonijos tarptautinio fotografijos salono (AJAPS) parodoje-konkurse dusetiškės darbai buvo įvertinti medaliais, taip pat jai atiteko San Fransisko (JAV) tarptautinės parodos „Gallery Photographica“ (2013 m.) aukso medalis.
Tarptautinės fotografijos asociacijos „Master of Light“ narė N.Ribokaitė nesiskundžia nuoboduliu.
„Gyvenu rojuje – joks miestas manęs nežavi. Man nebereikia kelionių, nes jos kelia itin daug streso, noriu ramesnio gyvenimo, esu pernelyg jautrus žmogus, kad blaškyčiausi po pasaulį“, – prisipažino ji.
Dusetiškė kaip tarptautinės komisijos narė viešėjo Niujorke, Serbijoje. Bet viskas, ko reikia fotomenininkei, yra čia, Dusetose, – darbas, tėvai, draugai, gamta. Penki kilometrai nuo Užtiltės esantis Antažiegės kaimas jai yra kaip žemės centras.
„Tai – atgaiva akims, tai mano teritorija, kur galiu pailsėti. Tai – mano fotografijos medžioklės plotai“, – tikino dusetiškė.
Kitur nesijaučia gerai
Pagundai dirbti didmiestyje atsispyrė ir Kultūros centro Dusetų dailės galerijos direktorius tapytojas ir fotografas Alvydas Stauskas (56 m.). Dažnai išvykdamas darbo reikalais jis pastebėjo keistą dėsnį.
Pavyzdžiui, pirmą dieną būdamas Vilniuje jis jaučiasi gerai, bet jau antrą dieną kažkas ima kirbėti ir traukia į Dusetas, o jau trečią dieną mintys tik ir sukasi apie kelionę į gimtinę. A.Stauskui patinka lėtas gyvenimo būdas.
Kitas dalykas – būti fotografu ir tapytoju Dusetose jau nieko nestebina. Nuo 1972-ųjų vidurinėje mokykloje buvo sustiprintas dailės mokymas. Pirmąją laidą baigęs A.Stauskas nuo ketvirtos klasės žinojo, kad bus dailininkas.
Po studijų tuomečiame Vilniaus dailės institute A.Stauskas grįžo į Dusetas, jam buvo nesunku įsilieti į dailės pedagogų kolektyvą.
Trisdešimtojo gimtadienio proga surengęs parodą jis prasitarė, kad Dusetoms žūtbūt reikia dailės galerijos.
Vienas žurnalistas ėmė ir parašė, kad A.Stauskas steigs galeriją Dusetose. Nebuvo kur trauktis, nors tuo metu provincijoje tokio dalyko dar nebuvo, nes pirmosios galerijos atsirado tik Vilniuje.
„Kartu su pedagogais ir dailininkais Romualdu Pučeku, Eugenijumi Raugu gavome kambarį seniūnijoje ir atidarėme galeriją. 1995-ųjų liepos 6-ąją įvyko pirmoji paroda, kurioje dalyvavo 9 menininkai iš Dusetų. Daug kas pranašavo, kad mūsų galerija ištvers vieną arba du sezonus, bet ne daugiau. Tuo metu patys netikėjome jos sėkme, bet galerija gyvuoja jau 27 metus“, – pasakojo A.Stauskas.
Galerija 2012 metais persikėlė į naujas patalpas, kai buvo rekonstruotas Kultūros centras Dusetose. Dabar yra ir filialas Antazavėje, kur ketinama kurti dailininkų rezidenciją.
Šiek tiek daugiau nei pusę tūkstančio gyventojų turinčios Dusetos stebina ir tuo, kad iki pandemijos čia dažnai vykdavo klasikinės muzikos koncertai, festivaliai, buvo rodomi spektakliai, organizuojami kūrybos vakarai.
Turėdamos miesto statusą Dusetos yra vienas mažiausių miestų Lietuvoje, bet sugeba pritraukti daug menininkų. Atokioje vietoje įsikūrusi Dailės galerija pelnė ne vieną apdovanojimą, o suskaičiavus visas parodas nuo atidarymo dienos jų būtų beveik 300.
„Galerija mums svarbi ne tik kaip vieta, kur galime rengti parodas, organizuoti pamokas, norėjome išeiti į pasaulį. Lūkesčiai tada buvo dideli, nes mes patys atrodėme svarbūs. Atsitiko taip, kad ilgainiui tarptautinių ryšių daugėjo, net mūsų mokiniai, įsikūrę svetur, rengia parodas Dusetose, jie žino, kad bet kada gali čia grįžti“, – tikino A.Stauskas.
Garsėjo estetiniu ugdymu
Dusetų legendos nebūtų be sustiprinto dailės ugdymo Lietuvoje pradininko Raimondo Gapšio (81 m.). Estetinio lavinimo sistemą sukūręs dailės mokytojas ekspertas nuvertė kalnus. Neturėdamas tikslo visų mokinių paversti dailininkais R.Gapšys stengėsi prisidėti prie jų lavinimo.
1972-aisiais, kai Dusetose atsirado sustiprintos dailės pamokos, tėvai noriai į jas leisdavo atžalas. Prie dailės mokymo Dusetų vidurinėje mokykloje prisidėjo ir pedagogas, tapytojas Romualdas Pučekas (69 m.). Pasvalyje gimęs vyras už tai dėkingas R.Gapšiui. Dar būdamas Šiaulių pedagoginio instituto studentas R.Pučekas prie Sartų ežero su draugais vasaromis statydavo palapines.
Baigęs studijas jis kurį laiką neturėjo darbo, o Dusetose įdiegęs sustiprintą dailės mokymą R.Gapšys tuo metu ieškojo dar vieno pedagogo. R.Pučekas susigundė pasiūlymu.
„Maniau, kelerius metus kaip nors pabūsiu, bet susipažinau su jauna defektologe, kuri atvyko dirbti į Dusetų internatą, sukūriau šeimą, taip ir likau“, – pasakojo R.Pučekas.
Jis neabejoja, kad Dusetos būtų likusios žvejų kraštu, jei čia nebūtų buvę sustiprintų dailės pamokų. Visų norinčiųjų mokytis dailės nebuvo įmanoma sutalpinti į vieną klasę, vykdavo net stojamieji egzaminai.
„Ne tik mokėme piešti, bet ir skiepijome estetinį ugdymą, rengdavome lėlių teatro vaidinimus, leisdavome su vaikais aitvarus, gaminome laivus, iš dėžučių pasidarydavome judančių žaislų, pavasarį vykdavo net dailės šventė“, – prisiminė pedagogas.
Apie Dusetų estetinio ugdymo patirtį sklido gandai po visą tuometę Sovietų Sąjungą. R.Pučekas džiaugėsi, kad dirbo tuo metu, kai prasidėjo vaikiško piešinio renesansas. Savo pamokose jis skatino vaikus piešti ant didelio formato popieriaus lapų, netgi atnešdavo supjaustyto vyniojamojo popieriaus, kuris buvo ne baltas, o pilkas ar pageltęs.
2000-aisiais sustiprintas dailės mokymas buvo panaikintas, nes neatitiko naujos reformos dvasios – profiliuoto mokymo. Kad neišnyktų dailės tradicijos, prie Dusetų muzikos mokyklos buvo įsteigtas dailės skyrius.
R.Pučeko duktė Brigita ir sūnus Kristupas taip pat pasirinko meno profesijas. Duktė Brigita yra grafikė, šiuo metu gyvena Paryžiuje ir dirba viename keramikos salone, rengia jame ekspozicijas. Kristupas yra baldų ir interjero dizaineris.
Vasarą, kai R.Pučeką aplanko keturi anūkai, jis rengia keramikos plenerą. Dusetiškis turi žiedimo ratą, moko anūkus, kaip lipdyti iš molio.
Dailės pedagogas svajoja, kad jaunimas, baigęs kur nors studijas, atvažiuotų ir Dusetose ką nors sukurtų, nes dideliame mieste yra visko, o mažame galima daug ką nuveikti.
Žavi ir lėtesnis gyvenimo tempas
Dusetose, kuriose yra vos apie 600 gyventojų, nebeliko laisvų netgi tokių pastatų, kurie ilgai stovėjo ir niekam nebuvo reikalingi. Nors gyventojų skaičius per pastaruosius dešimtmečius sumažėjo – 2001-aisiais čia gyveno daugiau nei 900 žmonių, pastarųjų metų pandemija dusetiškiams atnešė ir gerų poslinkių.
Dusetų seniūnas Darius Steponavičius, svarstydamas, kodėl Dusetose brangsta nekilnojamasis turtas, pasakojo, kad čia kuriasi žmonės, kurie ketina ne tik smagiai leisti vasarą, bet ir tie, kuriuos žavi lėtesnis gyvenimo tempas, neužterštas oras, galimybė dirbti nuotoliniu būdu.
Šią vasarą ypač pagausėjo poilsiautojų ne tik dėl nuostabios Sartų ežero pakrantės. Tiek apleistos sodybos, tiek buvę socialiniai būstai, pastatai, kurie yra negyvenamosios paskirties, jau turi naujus šeimininkus.
„Karantinas davė mums tokį postūmį, kad čia buvo išpirkta tai, kas vietos gyventojams nereikalinga. Dusetose nebeliko nenaudojamo nekilnojamojo turto“, – pabrėžė D.Steponavičius.
