Anuomet buvusioje Sovietų Sąjungoje podiumų gražuolės nebuvo laikomos deivėmis kaip šiuolaikiniai pasaulio modeliai. Jos net nebuvo vadinamos manekenėmis ar modeliais. Darbo knygelėje būdavo įrašyta „rūbų demonstruotoja“.
Etatinis atlyginimas buvo mokamas pagal darbininko kategoriją ir siekė iki 90 rublių. Valytoja uždirbdavo apie 70 rublių. Kita vertus, visais laikais demonstruoti garsių dizainerių drabužius ir fotografuotis žurnalų viršeliams svajoja daug merginų, tačiau tokia sėkmė šypsosi vienetams.
Praėjusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje L.Vasiliauskaitė buvo viena populiariausių Lietuvos manekenių. Apie rūbų demonstruotojos karjerą nesvajojusiai vilnietei grožio pasaulio durys 1981 metais atsivėrė be didelių pastangų.
Dailios 19-metės, tuometės Vilniaus pedagoginės mokyklos trečiakursės, mama laikraštyje perskaitė skelbimą, kad renkamos merginos drabužiams demonstruoti, ir pasiūlė dukteriai nueiti į atranką.
„Buvo nedrąsu, tad pasikviečiau draugę. Mudvi neturėjome scenos baimės, nes ne vienus metus įvairiuose kolektyvuose šokome liaudies, sportinius šokius, baletą“, – pasakojo Loreta.
Į atranką susirinko apie du šimtus dailių merginų.
„Reikėjo pasirodyti scenoje prieš komisiją. Buvo prašoma avėti aukštakulnius ir segėti sijonėlį. Kadangi mes su drauge turėjome šokių patirties, gracingai judėti scenoje nebuvo sunku. Išmatavo ūgį, padarė porą bandomųjų nuotraukų. Ir iš gausybės pretendenčių buvome atrinktos tik mudvi su drauge“, – prisiminė Loreta.
Iš pradžių ji buvo neetatinė darbuotoja. Tai tiko, nes ji galėjo studijuoti ir pagal iškvietimą, dažniausiai savaitgaliais, demonstruoti drabužius arba fotografuotis tuo metu vieninteliam mados žurnalui „Banga“. Loretą ir kitas manekenes įamžindavo žinomi to laiko šalies fotografai, tokie kaip Vitas Luckus ir jo žmona Tatjana.
1954 metais įsteigtuose Vilniaus modelių namuose meistrai kūrė išskirtinius, vienetinius drabužių bei avalynės modelius.
„Visi drabužiai buvo parodiniai. Tais laikais aš buvau laikoma per liekna ir per aukšta – buvau 172 centimetrų ūgio. Modelių ūgio standartas buvo 168 centimetrai.
Nepriklausomybės laikais standartai pasikeitė. Kai buvau bebaigianti karjerą, jau buvau per žema ir per stambi. Buvo reikalaujama, kad manekenių ūgis prasidėtų nuo 176 centimetrų, o kūno sudėjimas turėjo būti dar smulkesnis.
Tai buvo įsimintina patirtis, gražus darbas. Geresnio ir susapnuoti nebūčiau galėjusi. Juk Lietuvoje, be Vilniaus modelių namų, daugiau nieko panašaus nebuvo“, – kalbėjo L.Vasiliauskaitė.
Baigusi ikimokyklinio ugdymo studijas Loreta iškart pradėjo dirbti etatiniu modeliu. Gauti tokį pasiūlymą buvo didelė sėkmė, nes Vilniaus modelių namuose etatus turėjo tik šešios ar septynios manekenės. Ir dar Loretai buvo suteikta tais laikais beveik neįmanoma privilegija. Mat visiems, baigusiems vienokius ar kitokios mokslus, tekdavo bent porą metų padirbėti pagal specialybę. L.Vasiliauskaitei buvo padaryta išimtis – po studijų ji iškart gavo drabužių demonstruotojos darbą. Vėliau Loreta tęsė studijas tuometiniame Vilniaus pedagoginiame institute ir dirbo manekene.
Tiesa, kad gautum etatą, reikėdavo užpildyti specialias biografines anketas – buvo tikrinamos tėvų, senelių politinės pažiūros, ar jie nėra tremtiniai, ar užsienyje nėra giminių. Nuo to priklausė, ar manekenė bus išleidžiama demonstruoti kolekcijų į užsienį, kur grupę lydėdavo ir partinis valdininkas.
Kartą ar dukart per metus įvairiose šalyse vykdavo SSRS pramoninės parodos. Vilniaus modelių namai buvo aukštai vertinami. Talino, Rygos modelių namai gaudavo labai mažai išvykų į užsienį. Geriausios kelionės atitekdavo Maskvos, Kijevo modelių namams.
Lietuvoje parodinės kolekcijos plačiajai visuomenei pirmiausia būdavo rodomos Vilniaus modelių namų salėje, po to vežamos į kitus miestus.
„Daug važinėdavome po Lietuvą, kur vykdavo įvairios šventės, koncertai, kviesdavosi gamyklos, kurių pagaminti audiniai būdavo panaudoti kolekcijai. Mus priimdavo šiltai, su vaišėmis. Tik buvo viena bėda ir savotiška gėda – tekdavo trankytis senu baisiai burzgiančiu autobusu. Kai atsiverdavo jo durys ir išlipdavo gražuolės manekenės, visi netekdavo amo“, – pasakojo Loreta.
Lietuvės manekenės važinėdavo į respublikinius mados festivalius, Maskvoje du kartus per metus vykdavo ataskaitinis Vilniaus modelių namų kolekcijos pristatymas.
„Mūsų darbas gerokai skyrėsi nuo kitų. Atvykdavome kokią dešimtą valandą į primatavimus, nes drabužius siūdavo konkrečiam žmogui, po pietų, jei nebūdavo numatyti demonstravimai ar fotosesijos, būdavai laisva. Prieš išvykas visada tekdavo parepetuoti scenoje“, – kalbėjo buvusi manekenė.
– Ar tais laikais buvo kuo nors išskirtinis manekenių vaikščiojimo, drabužių demonstravimo stilius?
– Jokios drabužių demonstravimo, vaikščiojimo podiumu mokyklos nebuvo. Naujokės stebėdavo senbuves ir iš jų mokėsi. Jokios choreografijos nebuvo, kaip moki, taip dirbi. Tas pat ir dėl fotografavimosi. Niekas per daug neaiškindavo, kaip atsisėsti, kur nukreipti žvilgsnį, kokia turi būti veido išraiška.
Kadangi buvau šokėja, nesunkiai pagaudavau judesius, žingsnelius, stovėseną repetuodavau prieš veidrodį. Vėliau, kai pradėjome važinėti po užsienį, Sovietų Sąjungos miestus, stebėdavome, kaip kitų modelių namų manekenės dirba, ir geriausią patirtį perimdavome. Visada labai pažangūs buvo Talino modelių namai. Gal kad arčiau Vakarų.
Kadangi buvau judri, šokau, merginoms pati vesdavau aerobikos treniruotes. Paskui mes su viena kolege pradėjome režisuoti išėjimus į sceną, kad žiūrovams būtų gražu pažiūrėti.
Be to, mūsų buvo vos šešios ar septynios, bet ant tako turėjome sukurti vaizdą, kad mūsų daug. Tai reiškė, kad kai dvi ar trys manekenės eina podiumu, kitos turi per minutę persirengti, pakeisti šukuoseną. Teko labai sparčiai suktis. Dar ir muzika pačios rūpinomės.
Vienos kolekcijos pristatymas trukdavo valandą. Kolekcijos būdavo didelės – paltai, lietpalčiai, kostiumėliai, suknelės, vakariniai drabužiai. Demonstravimo metu renginio vedėja komentuodavo kolekciją, pristatydavo sezono tendencijas, spalvinę gamą, siluetus.
Įsiamžinti prieš objektyvą būdavo daug sunkiau. Fotosesijos dieną turi gerai atrodyti, būti pailsėjusi, išsimiegojusi, nes veide atsispindi nuovargis. Tais laikais nebūdavo nuotraukų retušavimo programų ir fotografavimo technika buvo ne tokia kokybiška kaip dabar.
Fotografuotis kartais tekdavo nepalankiomis oro sąlygomis. Pavyzdžiui, stypsoti per šaltį lauke su vasarine suknele ar maudymosi kostiumėliu, o per karščius sukiotis su sunkiais kailiniais. Kad gerai pavyktų bent viena nuotrauka, reikėdavo padaryti daugybę kadrų.
***
Visą straipsnį skaitykite šeštadienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Savaitgalis“.
