Pasinėręs į pasaulį, kuris nematomas plika akimi, lietuvis mokslų daktaras G.Dudas yra tyręs įvairių virusų protrūkius, tarp kurių – ir Ebolos viruso epidemija Vakarų Afrikoje, Zikos viruso epidemija Pietų Amerikoje, MERS koronaviruso protrūkiai Arabijos pusiasalyje.
Naujiems atrastiems virusams G.Dudas yra sugalvojęs ir lietuviškus vardus, kurie pateko į pasaulinę duomenų bazę. Domėtis gamta jis pradėjo mokydamasis Vilniuje, bet tada rinkdavosi paskutinį suolą, nes jo paauglystė buvo chuliganiška.
Įvairias išdaigas mėgęs Gytis ne juokais yra išgąsdinęs ir pedagogus: „Jeigu kas nors dar mena, kaip Žirmūnų gimnazijoje buvo susprogdintas tualetas, tai – mano darbelis.“
Kai G.Dudo mama pradėjo dirbti vertėja Europos Parlamente, kartu pasiėmė ir sūnų, todėl vidurinę mokyklą jis baigė Belgijoje, universitetą – Škotijoje, vėliau apsigynė disertaciją, dirbo JAV, o pastaruoju metu įsikūrė Švedijos mieste Geteborge.
– Kodėl susidomėjote virusais?
– Manau, įsigilinus į vieną ar kitą temą galima rasti įvairių aspektų, kurie užkabina dėmesį ir nebepaleidžia.
Iš prigimties esu smalsus, jei Edinburgo universitete nebūčiau pasirinkęs atlikti doktorantūros, kurios vadovas buvo Andrew Rambautas, būčiau pasirinkęs kitą, turbūt irgi mikrobiologinės krypties, sritį.
Jei dar anksčiau mokykloje man prie širdies būtų buvusios matematika ir fizika, galbūt būčiau išmėginęs save astronomijoje. Mane sudomino virusų įvairovė. Beveik su visais organizmais, kuriuos galime įžiūrėti plika akimi ar mikroskopu (kitais eukariotais, bakterijomis ir archėjomis), turime bendrą protėvį, iš kurio paveldėjome daugmaž vienodą genetinį kodą ir molekulinę mašineriją genetinei informacijai apdoroti.
Tačiau virusų atveju iki šiol negalime pasakyti, kiek kartų jie yra atsiradę ir kokiais būdais. Tik prieš penkerius metus pradėjus sekoskaitos projektus organizmuose, kurie nėra ekonomiškai svarbūs, pradedame suvokti, kad virusų įvairovė yra milžiniška, todėl turime darbo dešimtmečiams.
– Kuo virusai gali būti naudingi?
– Virusai yra evoliucijos kalvės. Bet kokia gripo viruso linija, proporciškai genomo dydžiui, cirkuliuodama žmonėse per metus patirs tiek pat mutacijų savo genome, kiek tokia linija kaip mes patiria per milijoną metų.
Kai kurios virusų grupės (pavyzdžiui, retrovirusai ar kai kurie bakteriofagai) turi galimybę patekti į savo šeimininkų genomus, kai kuriais atvejais jie gali tapti paveldimi, ilgainiui dėl virusui žalingų ir šeimininkui naudingų mutacijų gali prarasti gebėjimą plisti autonomiškai. Beveik pusė (45 proc.) mūsų genomo sudaro tokios retrovirusų (tolimų ŽIV giminaičių) „genetinės fosilijos“.
Tačiau būtent dėl tokių prašalaičių mes įgavome įvairių naujų genų: prie motinos placentos tvirtinamės retrovirusiniu baltymu (Syncytin-1), kurį mūsų protėviai įgijo dėl retroviruso.
Jis integravosi į vieno iš mūsų protėvių genomą prieš 25 milijonus metų, o mūsų chromosomų galus (telomeras) nuo pastovaus irimo chromosomų kopijavimo metu irgi taiso iš retrovirusų perimta telomerazė. Tokių pavyzdžių pilna visur, nes retrovirusinės integracijos yra dažnas įvykis evoliucijoje.
– Ar tiesa, kad virusų tyrinėtojams išmušė aukso valanda? O kas bus tada, kai baigsis pandemija? Ar dar kas nors domėsis virusais?
– Mano srities mokslininkams, filogenetikams, iš genetinių sekų atkuriantiems, kaip tos sekos tarpusavyje susijusios, tai yra kurios sekos yra artimiau ar tolimiau giminingos, tikrai apstu veiklos.
Nors filogenetika išsivystė akademinėje aplinkoje, sekoskaitos technologijų pažanga lėmė, kad daugelis sveikatos priežiūros institucijų pasaulyje puikiai suvokia sekoskaitos naudą ir svarbą.
Šiuo metu itin trūksta darbuotojų, galinčių tinkamai analizuoti sekoskaitos duomenis. Šie specialistai iki šiol yra apmokomi akademinėje bendruomenėje, o ne viešajame sektoriuje. Todėl filogenetikų paklausa ir toliau bus didelė.
Kalbant apie virusų tyrinėtojus, manau, sulauksime finansavimo padidėjimo, kuris tęsis keletą metų jau pasibaigus pandemijai, kaip atsitiko po 2009-ųjų kiaulių gripo pandemijos.
Reikia tikėtis, kad gerėjant sekoskaitos technologijoms ir vis daugiau sveikatos priežiūros institucijų įtraukiant sekoskaitą į savo darbą galėsime kur kas anksčiau pastebėti kitas galimas pandemijas, greitai ir pigiai jas sustabdyti.
– Duomenų bazėje galima rasti lietuviškai pavadintų virusų? Ar tai jūsų nuopelnas?
– Pasaulinėje genetinių sekų duomenų bazėje „GenBank“ jau galima pamatyti lietuviškai pavadintų virusų.
Kai kurie jų yra netiesioginis mano nuopelnas. Pavyzdžiui, vaisinėse muselėse visame pasaulyje paplitęs „Galbut“ virusas buvo atrastas Edinburgo kolegos Darreno Obbardo ir pavadintas mano pasiūlytu vardu. Kiti tuo pat metu atrasti virusai buvo pavadinti klingonų ir „Žiedų valdovo“ elfų kalbos žodžiais, reiškiančiais neaiškumą.
Kai kuriuos virusus gavau progą pavadinti pats, todėl atsirado „Barstukas“, „Ūsinis“, „Miglotas“ ir „Poccolus“ virusai, taip pat mano žmonos katės vardu pavadintas „Gordis“ virusas.
Virusų įvairovė tokia didelė, kad ieškodami vardų naujai atrastiems lengvai galėtume išeikvoti visus lietuvių kalbos skiemenų derinius.
– Ar yra pavojingesnių virusų už koronavirusą, kuris išplito po visus žemynus?
– Ispaniškojo gripo pandemija 1918-aisiais nusinešė daug gyvybių visame pasaulyje greičiausiai dėl prastai susiklosčiusių populiacinio imuniteto aplinkybių. Pirmieji tymų viruso protrūkiai taip pat turėjo būti katastrofiniai.
Negalime nukeliauti į praeitį ir pasižiūrėti, kaip su šia infekcija tvarkėsi pirmieji Azijos ir Europos žemdirbiai ir ganytojai, bet užtenka pamatyti, ką iš Senojo pasaulio atvežtas tymų virusas padarė Pietų Amerikos civilizacijoms, kurios anksčiau nebuvo susidūrusios su šia infekcija.
Jei tymų virusas neegzistuotų, galbūt civilizacija ir Senajame pasaulyje būtų pažengusi porą šimtų metų toliau.
– Kokių savybių reikia norint tapti geru mokslininku?
– Mokslininko karjerai, ypač tarptautiniu lygiu, reikia labai daug sėkmės ir keleto savybių. Sėkmės reikia, kad pakliūtum į tinkamą ir puoselėjančią akademinę aplinką. Didelė dalis gabių mokslininkų dėl įnoringų, per daug reikalaujančių ir kartais tiesiog nekompetentingų vadovų nusivylę palieka akademinį gyvenimą.
Šioje vietoje man pasisekė – daugumai mano srities laboratorijų vadovauja supratingi, nuostabūs ir įkvepiantys žmonės.
Kita sėkmės recepto dalis yra asmens savybės – darbo etika, politinio kraštovaizdžio išmanymas, gebėjimas bendrauti, sugebėjimas perteikti informaciją ir, žinoma, šiek tiek, bet nebūtinai pirmoje vietoje, reikia proto.
Esu sutikęs įvairių mokslininkų, kurie vienos ar kitos savybės trūkumą kompensuoja kitomis. Pažįstu žmonių, kurie aukščiausius postus pasiekė sunkiu darbu, kiti prasimušė gerai suprasdami, kokie tyrimai sulauks dėmesio ir su kuo geriau bendradarbiauti.
Mokslininkų sėkmės receptų yra visokių, bet turbūt svarbiausia savybė yra atkaklumas. Ieškant finansavimo mokslininkams dažnai tenka išgirsti „ne“, kol ateina tas vienas „taip“.
– Ar mokydamasis Žirmūnuose esančioje mokykloje svajojote apie mokslininko karjerą?
– Tada apie tai negalvojau, tačiau turėjau nenumaldomą smalsumą domėtis gamta ir tikrove. Gal tada trūko pavyzdžių, kaip atrodo kasdienis mokslininko darbas, kad galėčiau įsivaizduoti tai kaip karjerą.
– Kokių turite pomėgių?
– Nuo pandemijos pradžios teko atsisakyti visų pomėgių. Pernai vasarą negalėjau grįžti savo kasmečiam dviračių žygiui po Lietuvą. Nuo 2020-ųjų gruodžio aktyviau įsitraukus į Lietuvos SARS-CoV-2 sekoskaitos projekto veiklą nebeliko laiko, o tai labai blogai, groti elektrine gitara.
Šiemet nuo vasario prasidėjus 12 valandų trunkančioms darbo dienoms nebeliko laiko ir kompiuteriniams žaidimams, tik savaitgaliais kartais pavyksta rasti porą valandų pažaisti su draugais iš Edinburgo.
Taip pat pasiilgstu betikslio naršymo internete po „Vikipedijos“ tinklalapius, kai prisėdęs neri į atsitiktinius puslapius ir praleidi valandas šokinėdamas nuo vieno straipsnio prie kito.
– Esate prisipažinęs, kad mėgstate žiūrėti prastus filmus. Ar tai padeda atsipalaiduoti?
– Prastų filmų žiūrėjimas man yra bendruomeninė veikla, užpildanti socialinę spragą, kurią kitiems užpildo knygų klubai ar bažnyčia. Netikusius filmus, mano nuomone, būtina žiūrėti su artima grupe žmonių, kai kartu gali stebėtis ir juoktis iš tragiškų filmų kūrėjų sprendimų ir blogos vaidybos.
Tai nišinė pramoga, tačiau nenauja nei pasaulyje, nei Lietuvoje. Bendraminčiams siūlau pažiūrėti savo doktorantūros didžiausią pasididžiavimą – atrastą filmą „Die Hard Dracula“, turintį nemažai užkulisinių paralelių su blogų filmų klasika „The Room“.
– Ką reiškia tatuiruotės ant jūsų kūno?
– Tatuiruotėmis ženklinau įvairius užbaigtus gyvenimo etapus, tačiau dėl įvairių priežasčių teko trumpam tai pamiršti ir atsilieku maždaug dviem tatuiruotėmis.
