Pasaulyje reportažinių nuotraukų ciklais išgarsėjęs spaudos fotografas neseniai lankėsi ir Vilniuje, kur pristatė dokumentinių fotografijų parodą „Škotijos žydai. Tapatybė, bendrystė ir ateitis“.
Apie Lietuvą išgirdo iš tėvo
J.Passow turėjo pusdienį laisvo laiko, tad juo pasinaudojo vaikščiodamas po Vilniaus senamiestį. „Pavykęs kadras – didžiausia dovana, kurią parsivežu iš svečios šalies į namus“, – sakė Judah.
Fotografas Lietuvoje lankėsi pirmą kartą, tačiau apie mūsų šalį buvo girdėjęs iš savo tėvo.
1960 metais Judah tėvas, tuo metu studijavęs Niujorko universitete, remiamas Rockefellerio fondo atvyko į Lietuvą, kad susipažintų su žydų bendruomene.
Jam teko dalyvauti keliuose slaptuose susitikimuose. Vienas jų buvo surengtas su sinagogos prižiūrėtoju. Šis svečiui parodė Toros – pagrindinio judėjų religinio traktato ritinėlį, kuris buvo vienas iš dviejų, likusių naciams sunaikinus Vilniaus getą.
Prižiūrėtojas maldavo Judah tėvo, kad jis išvežtų Torą į Vakarus ir saugiai paslėptų. Judah tėvas Torą išvežė į Niujorką. Šis svarbus religinis simbolis iki šiol yra J.Passow šeimos dalis.
„Kai tik pranešiau šeimai, kad važiuoju į Vilnių, ji pasakė, jog jau atėjo laikas Torą grąžinti į namus. Manau, kad artimiausiu metu tai bus padaryta“, – pažadėjo fotografas.
Sulaukė daug įvertintimų
Judah gimė Izraelyje, tačiau dar kūdikystėje su tėvais emigravo į Jungtines Amerikos Valstijas. Bostono universitete jis baigė kino ir televizijos studijas.
Spaudos fotografijos srityje Judah dirba nuo 1978 metų. Jo fotografijos nuolat publikuojamos tokiuose Europos ir JAV laikraščiuose bei žurnaluose kaip „The Guardian“, „The Observer“, „The Times“, „The Independent“, „The New York Times“, „Der Spiegel“, „L’Express“.
Už reportažines fotografijas Artimųjų Rytų konflikto tema J.Passow keturis kartus yra gavęs Pasaulio spaudos fotografijos apdovanojimus.
2008 metais išleistas menininko fotoalbumas „Sudužusios svajonės“, apžvelgiantis 25-erius Izraelio ir Palestinos konflikto metus, buvo nominuotas „Deutsche Borse“ apdovanojimui.
Fotografijų paroda „Škotijos žydai. Tapatybė, bendrystė ir ateitis“ jau apkeliavo nemažai pasaulio šalių. Gavęs užduotį įamžinti Škotijoje gyvenančius žydus J.Passow stengėsi parodyti šiandienos žydus jų kasdienėje aplinkoje, išlaikiusius tautiškumą ir kartu perėmusius kitos kultūros tradicijas.
Pavyzdžiui, vienoje nuotraukų įamžintas viskio ekspertas, kitoje – vestuvių svečias, segintis škotišką kiltą ir užsidėjęs kipą.
XX amžiaus pirmajame dešimtmetyje per didžiąją emigraciją iš Rytų Europos šalių daugelis čia gyvenusių žydų pasirinko Škotiją savo naujaisiais namais. Didelė Škotijos žydų bendruomenė yra kilusi iš Lietuvos.
Reikia daug laiko ir vaizduotės
J.Passow, pasakodamas nuotraukų atsiradimo istorijas, sakė, kad fotožurnalistikos žanre nėra nieko mistinio, svarbiausia – pagauti momentą, kai vienu metu atsispindės realybė ir menas.
Judah praleidžia nemažai laiko su žmonėmis, kuriuos būna sugalvojęs įamžinti. Jis neslėpė, kad tokiam darbui reikia daug laiko ir lakios vaizduotės. Ne veltui J.Passow vadinamas puikiu portretininku.
Kad būtų lengviau įsivaizduoti jo darbo specifiką, Judah papasakojo apie nuotrauką, kurioje siuvėjas siūlo klientui kostiumą.
J.Passow apsilankė didžiausių dydžių vyriškos aprangos siuvykloje-parduotuvėje Glazge. Dvi dienas jis fotografavo nuo ryto iki vakaro, nors žinojo, kad jam reikės tik vieno kadro. Per tas dvi dienas fotografas padarė apie 700 nuotraukų. Iš jų atrinko vieną.
„Čia viskas užfiksuota viename kadre. Siuvėjas klientui rodo su didele meile pasiūtą švarką, lyg tai būtų brangakmenis. O klientas dvejodamas žvelgia į švarką, tarsi netikėdamas, kad jis jam tiks, svarstydamas, ar drabužis patiks jo žmonai, ar su juo neatrodys kvailai.
Šioje nuotraukoje matomas dviejų žmonių kontaktas ir kasdienybės momentas“, – pasakojo J.Passow.
Jokios režisūros
Mane sudomino fotografija, kurioje vyras ir moteris, ant viršugalvio užsidėję vaikiškas lapių kaukes, pasilenkę skaito kažką iš ilgo ritinio. Jiems už nugaros gatvėje už lango stovi mergaitė, pasipuošusi karnavaliniais drabužiais, ir rodo grimasas. Atrodė, kad nuotrauka surežisuota.
J.Passow patikino, kad nė viena jo nuotrauka nėra surežisuota ar sumontuota, nes fotožurnalistika yra greitas akimirkos gaudymas.
Žydų gyvenimą Škotijoje jis pabandė atskleisti ir per jų šventes. Pavyzdžiui, Purimo šventės metu žydai susirenka skaityti Esteros knygos.
Tame tekste pasakojama apie žydų bendruomenės senovės Persijoje išsigelbėjimą. Tai linksma šventė, kai suaugusieji ir vaikai pasipuošia karnavaliniais kostiumais. Man įstrigusioje nuotraukoje ir buvo užfiksuotas ilgo ritinio skaitymas.
O kol J.Passow fotografavo vyrą ir moterį, palinkusius prie ritinio, prie lango iš lauko pusės pribėgo mergaitė ir ėmė rodyti grimasas.
„Reportažinių nuotraukų fotografui netikėtumai yra maloni staigmena. Kai išvydau tą mergaitę, supratau, kad šis kadras bus geriausias“, – sakė Judah.
Vieni žmonės prieš fotoobjektyvą atsipalaiduoja greičiau, kitus tenka ilgiau įkalbinėti. Jeigu žmonės kategoriškai atsisako fotografuotis, J.Passow palieka ramybėje.
Skylė pažastyje
Judah norėjo, kad viena fotografija būtų susieta su viskiu, nes šis gėrimas reprezentuoja Škotiją. Tačiau buvo sunku suderinti laiką su viskį tiriančiu chemijos ekspertu.
Tik kai šis užsiminė, kad vyks į distiliavimo įmonę ir iš ąžuolinių statinių ims mėginius, fotografas suprato, kad pavyks padaryti tinkamą nuotrauką.
Ekspertas nerodė jokio entuziazmo. Tiesiog reikėjo sulaukti akimirkos, kai jis užsimirš. Galiausiai jis paėmė taurę ir ėmė diskutuoti su savininku apie gėrimo subtilybes. Tada liko tik nuspausti fotoaparato mygtuką.
Chemijos ekspertas atėjo į parodos atidarymą, kuri pirmiausia buvo surengta Glazge. Po to paskambino parodos prodiuseriui ir paprašė nukabinti nuotrauką, nes buvo nepatenkintas, kad marškinėliuose ties pažastimi matyti skylė. Žinoma, niekas į pretenzingo eksperto pageidavimus nereagavo.
„Kai ėmiausi šio projekto, žinojau, kad jame turi būti įamžinti nesuvaidinti gyvenimo atvaizdai – vestuvės, mirtis, šventės, darbas, liūdesys, džiaugsmas. Žydai turi gerą humoro jausmą, kuris padėjo tautai išgyventi sunkius momentus.
Jie geba pasijuokti iš savęs ir į kiekvieną situaciją pažvelgti su ironija. Todėl jei parodos žiūrovai nuotraukose įžvelgs humorą, vadinasi, man pasisekė“, – kalbėjo J.Passow.
Apie Judah galima pasakyti tą patį, ką ir apie daugelį savos srities meistrų – batsiuvys be batų. Fotografas nėra linkęs dažnai fotografuoti savo šeimos narių.
Nuotraukų šeimos albume yra tiek, kad brangūs žmonės išliktų atmintyje. Savo žmoną Alene Strausberg fotografuoja dar rečiau, mat tapytojos profesiją turinti moteris nesileidžia įamžinama.
Fotografu būti neketino
Spaudos fotografu J.Passow tapo atsitiktinai. Mokydamasis universitete jis tikėjosi tapti televizijos operatoriumi ir karštuosiuose pasaulio kraštuose kurti dokumentinius filmus.
Baigęs mokslus Judah iš Amerikos atvyko į Izraelį, kur tikėjosi filmuoti neramumų kamuojamą šalies kasdienybę, tačiau nė viena televizija jam negalėjo pasiūlyti darbo.
Judah kurį laiką filmavo ir fotografavo sau. Kartą viena jo bičiulė, Izraelyje dirbanti angliškame laikraštyje, gavo užduotį parašyti straipsnį apie amerikietį fizioterapeutą, kuris Izraelyje dirbo su ypač sunkiai sergančiais vaikais.
Tas gydytojas labai mokėjo prieiti prie vaikų ir dėl savo profesionalumo sėkmingai gydė.
Kai žurnalistė gavo šią užduotį, redakcijoje nebuvo nė vieno laisvo fotografo. Jai buvo leista susirasti laisvai samdomą, su kuriuo kartu nušviestų temą. Ji paprašė Judah. Iš pradžių jis abejojo, ar sugebės gerai atlikti užduotį, nes neišmanė fotožurnalistikos.
Bet bičiulė įtikino pamėginti. Kitą dieną Judah nusiuntė fotografijas laikraščio redaktoriui. Prie straipsnio buvo išspausdinta didžiulė nuotrauka, kurioje fizioterapeutas laiko ant rankų paralyžiuotą 9 metų berniuką.
Gydytojo veide atsispindėjo šypsena ir besąlygiška meilė sergančiam vaikui, o berniukas atsakė jam tuo pačiu, tarsi nejausdamas savo skausmingo kūno.
Pagauta akimirka, kai gydytojas ir pacientas vienas kitam šypsosi užmiršę negalią, sujaudino pasaulį.
„Tos nuotraukos stiprybė buvo ta, kad žiūrovo dėmesio nebetraukė deformuotas vaiko kūnas, nes žvilgsnis krypo į šypsenas, pasitikėjimą“, – kalbėjo J.Passow.
Po šio reportažo pasirodymo J.Passow laikraštyje iškart gavo nuolatinį darbą.
Nesumeluotos emocijos
Judah daug metų fiksuoja gyvenimą, susidedantį iš įvairių emocijų. Ką vaizduoti jam yra sunkiausia?
„Būdamas fotožurnalistas dažnai turiu atsiriboti nuo bet kokios emocijos, ar tai būtų skausmas, ar džiaugsmas. Tenka žvelgti iš atstumo, kad pavyktų objektyviai įvertinti tai, kas vyksta. Tačiau kartais būna žmogiškai sunku tapti oficialiam“, – pasakojo fotografas.
Iki šiol jis prisimena prieš 25 metus Vietname įvykusią istoriją, kuri jį sukrėtė ir su kuria buvo priverstas susitapatinti.
1990 metais J.Passow vyko į Vietnamą, kad nušviestų šalies gyvenimą praėjus 25 metams po karo.
Vienoje nedidelio miesto ligoninės palatoje Judah fotografavo gydytoją ir medicinos slaugytoją, kurie bandė padėti senam sunkiai sergančiam ligoniui. Fotografuojant žmogus mirė. Nuotraukose Judah pavyko užfiksuoti gydytojo ir slaugytojos siaubo ištiktus žvilgsnius ir nusivylimą.
„Aš jaučiau medikų beviltiškumą. Ore tvyrojo mirties ir nevilties tvaikas. Tai slėgė. Buvo galima iki skausmo pajusti menkiausias detales – kad žmogus buvo vienišas, juo niekas nesirūpino, po mirties jo niekas negedės.
Mane stipriai veikė emocijos, tačiau kažkaip sugebėjau fotografuoti“, – kalbėjo Judah.
Visus pasaulinius apdovanojimus J.Passow gavo už tragizmu bei kančia paženklintas fotografijas, darytas Artimuosiuose Rytuose – Libane, Irake, Jordanijoje, Egipte, Izraelyje – Gazoje, Vakarų Krante.
Vienoje apdovanojimą pelniusioje nuotraukoje užfiksuota, kaip palestinietė moteris atsisako paimti pistoletą, kurį jai duoda sūnus, dirbantis Izraelio saugumo tarnyboms.
J.Passow parodinės fotografijos nespalvotos. Tačiau net ir be spalvų jose ryškiai atsispindi visos svarbiausios ir nesumeluotos emocijos.
„Nespalvotos fotografijos yra klasikinė fotožurnalistikos kalba. Kenas Grantas, pasaulyje žinomas fotografas, yra sakęs: „Kai fotografuoji spalvotai, fiksuoji ne tik žmones, bet ir aplinką, drabužius, kurie fotografiją padaro buitinę. Kai fotografuoji nespalvotai, turi progą įamžinti žmogaus sielą. Ir man įdomu ne žmonių išorė, bet tai, kas glūdi jų viduje“, – sakė Judah.
Todėl J.Passow kūryboje neužfiksuota pramogų pasaulio žvaigždžių, politikų, aktorių.
„Mūsų epochoje didžiausi herojai yra paprasti žmonės. Juk patys reikšmingiausi darbai yra daromi jų, o ne garsenybių. Mes sukūrėme garsenybių kultūrą, bet visa tai labai netikra“, – nusišypsojo fotografas.
Vykdamas į bet kurią kelionę Judah visada pasiima delno dydžio fotoaparatą, kurį įsigijo prieš daug metų. Su šiuo fotoaparatu buvo padaryta apie 80 procentų nuotraukų parodoms.
Jis turi daugybę įvairių įrankių – plačių lęšių, pailgintų objektyvų, tačiau retai naudoja papildomus fotografijos prietaisus.
Kalbėdamas apie šiandienes spaudos fotografijas J.Passow neslėpė nusivylimo. Jis netgi tiesmukai pareiškė: „Su šiuolaikine fotografija aš konfliktuoju.
Fotografija tampa greituoju maistu, o jos turinys ir intelektinė vertė nulinė. Niekada anksčiau nebuvo tiek prieinamos vaizdinės informacijos, kiek dabar.
Aš tai vadinu vaizdiniu triukšmu, kai į akis brukami bet kokie vaizdai.
Tačiau ar vizualinės informacijos perteklius turi vertę?“
Su žmona – nelengva
Londone J.Passow gyvena su žmona Alene. Jis daug laiko praleidžia kelionėse, tad prie buities prisideda retokai.
Fotografas sakė, kad juodu su žmona yra dideli individualistai ir įnirtingai kovoja už savo įsitikinimus bei kūrybą.
„Mano žmonai nelengva su manimi gyventi, bet ir man nėra lengva su ja. Kartais mano žmona net laukia, kad išvykčiau, nes tada gali be trukdžių tapyti.
Bet būna ir kuriozų. Kartą karo metu fotografavau Gazoje. Staiga skambina žmona ir klausia, kur yra indaplovei skirtos tabletės. Beprotiškai susierzinau.
Aplinkui švilpia kulkos, sproginėja bombos, vienas neatsargus judesys, ir aš krisiu negyvas, o ji man suka galvą dėl indaplovės tablečių“, – pasakojo Judah.
Nors su žmona, kaip jis sako, gyvena skirtinguose pasauliuose, daug laiko praleidžia bendraudami. Mėgstamiausia poros ginčų tema: ar žmonos tapyba daro įtaką vyro fotografijoms, ar atvirkščiai. Tokie ginčai trunka jau daug metų, prie jokių išvadų neprieinama.
„Nelinkiu niekam patekti į mūsų virtuvę, kai mes diskutuojame šia tema“, – nusijuokė Judah.
Fotografas namuose turi erdvią studiją. Archyvus jis saugo gausybėje spintelių, ant kurių durelių prisega žemėlapius, nuotraukas, įvairias žinutes.
Žmona neleidžia namuose ant sienų kabinti nuotraukų – esą jos gadina jai nuotaiką.
Judah ir Alene yra pasidaliję namų erdvę. Žmona kontroliuoja antrąjį aukštą, o vyro studija yra pirmajame.
Alene gyvenamojoje erdvėje yra sukūrusi ryškių spalvų interjerą, jos pačios tapybos darbai irgi ryškiaspalviai.
O Judah ant fotostudijos durų yra pasikabinęs didelį plakatą, kuriame parašyta: „Tą dieną, kai buvo išrasta fotografija, tapyba mirė“. Taip J.Passow pašiepia savo žmoną.
