Ne vieną pasaulio kampelį išnaršęs keliautojas Martynas Starkus – tikras gamtos mylėtojas, todėl visai nenuostabu, kad jo dėmesį patraukė Alytaus rajone esantis išskirtinis, beveik 500 ha dydžio Vidzgirio miškas, kuriam už biologinės įvairovės puoselėjimą tarptautinė Miškų valdymo taryba (ang. Forest Stewardship Council) suteikė ekosisteminių paslaugų sertifikatą.
Apie šį neeilinį įvertinimą bei kitus Vidzgirio miško unikalumus bei įdomybes keliautojui papasakoti sutiko Valstybinių miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio miško gamtotvarkos specialistas Egidijus Markevičius.
Miškas – ne tik medienos šaltinis
„Ekosisteminės paslaugos – tai naudos, kurias žmogus gali gauti iš gamtos. Šias paslaugas sudaro penkios sritys: biologinė įvairovė, anglis, vanduo, dirvožemis ir rekreacija. Vidzgirio miškui šį pripažinimą pavyko gauti dėl to, kad jis yra brandus, kas reiškia, jog jame praktiškai nebuvo vykdyta ūkinė veikla“, – aiškina E.Markevičius.
Iš viso pasaulyje yra išduota tik kiek daugiau nei 40 FSC ekosisteminių paslaugų sertifikatų. Europoje tokius sertifikatus turi tik 5 šalys: Italija, Ispanija, Portugalija, Prancūzija ir Lietuva. Todėl gauti šį sertifikatą, kaip pasakoja gamtotvarkos specialistas, nėra pati lengviausia užduotis – būtina surinkti pakankamai daug medžiagos, įrodančios, kad miškas išties yra ypatingai vertingas.
„Iš kuo senesnių laikų stengėmės surinkti informaciją, duomenis, miškotvarkinę medžiagą. Labai padėjo ir tai, kad 2012-aisiais čia buvo atliktas gamtotvarkinis projektas – atlikti tyrimai, surinkta svarbi informacija. Tuomet teikėm parašką Miškų valdymo tarybai: aprašėme teritoriją, punktus, kaip toliau užtikrinsim ekosistemines paslaugas, kokie mūsų tikslai, uždaviniai, priemonės. Galiausiai sulaukėme jų atstovo, kuris atvyko į mišką, tikrino dokumentaciją, ar išties miškas yra toks, kokį pristatėme. Kadangi atitikome visus kriterijus – gavote sertifikatą“, – pasakoja E.Markevičius.
Tačiau šis sertifikatas toli gražu nėra vien tik būdas pasipuikuoti. FSC sertifikatą turinčiuose miškuose yra apsaugomos vertingos ekosistemos, o miško valdytojai įsipareigoja ir toliau ūkininkauti tvariai.
„Pavyzdžiui, bioįvairovės apsauga svariai prisideda prie CO2 „užrakinimo“, kad šis nepasklistų po atmosferą. Tačiau įsipareigojame ne tik saugoti, bet ir gerinti sąlygas, nes jeigu mes tiktai saugosim ir nieko nedarysim, tai galime nusaugoti taip, kad rūšys ims ir išnyks. Tačiau visur yra ribos. Jei šiaip negyva mediena, tai ji labai praturtina biologinę įvairovę, nes ant įvairių medienos puvimo stadijų veisiasi, dauginasi visiškai skirtingos rūšys. Tačiau jei kalbame apie kerpes, visokius grybus, tai jiems šakos jau nelabai tinka, reikalingi ąžuolai, sena, subrendusi mediena. Todėl priklausomai nuo miško poreikio, biologinės įvairovės, jis turėtų būti atitinkamai tvarkomas“, – aiškina gamtotvarkos specialistas.
Saugomos rūšys ir biologinė įvairovė
Į Europos saugomų teritorijų tinklą įtrauktam Vidzgirio miško draustiniui biologinės įvairovės netrūksta – čia veši plačialapiai bei griovų ir šlaitų medžiai, ąžuolynai, didelę botaninę vertę turintys retieji augalai, gyvena saugomos paukščių, varliagyvių ir vabzdžių rūšys. Vidzgirio miške auga ir didžiausias vientisas skroblynas Lietuvoje.
„Čia galima pamatyti gausybę skroblų – medžių, kurių kituose Lietuvos miškuose auga tik vienetai. Šiems medžiams nereikia šviesos, todėl paunksmė jiems yra idealiausia vieta – jokių saulės vonių, tik vanduo. Įdomu ir tai, kad būtent šis miškas yra skroblynų arealo plitimo riba. Toliau už Alytaus, į šiaurę gal pasitaikytų vienetai, bet sudėtinga būtų rasti šių medžių“, – pasakoja E.Markevičius.
Niūriaspalvis auksavabalis – dar vienas unikalus ir visoje Europoje labai retas Vidzgirio miško gyventojas, kuriam pagal minėtą sertifikatą bus bandoma gerinti veisimosi sąlygas.
„Tai vienas rečiausių ir labiausiai saugomų Europos vabalų. Šiame miške mes jo taip lengvai nerasim, jis slapstosi, bet yra vienas iš miško išskirtinumų. Tačiau jam reikia šviesos, todėl, ko gero, šalinsime kai kuriuos krūmus nuo tų vietų, kur jis užfiksuotas, radaviečių, veisimosi vietų. Aišku, nebus kertami dideli medžiai, o tik krūmai“, – aiškina E.Markevičius.
Nors niūriaspalvio auksavabalio M.Starkui su E.Markevičiumi sutikti nepavyko, pašnekovai Vidzgirio miške išvydo iki pat viršūnės medį apraizgiusią gebenę – vieną iš daugelio čia saugomų rūšių.
„Tai vienas iš šio miško unikalumo pavyzdžių. Pagal ekosisteminių paslaugų sertifikatą, prisiėmėm atsakomybę prižiūrėti ir skirti didesnį dėmesį šiai rūšiai. Vykdysime atidesnį monitoringą ir žiūrėsime, kad nesikeistų ir neblogėtų jos sąlygos“, – teigia specialistas.
Saugoti Lietuvos miškus – ne tik aplinkosaugininkų užduotis
Kitaip nei Lietuva, daugelis Vakarų Europos šalių, kaip teigia Valstybinių miškų urėdijos Prienų regioninio padalinio atstovas, negali pasigirti didelėmis miško teritorijomis.
„Jie savo laiku, ko gero, viską iškirtę buvo, todėl nelabai liko, ką saugoti. Tokių neiškirstų vietų, kaip kad šis miškas, Vakarų Europoje sunku rasti. Pasak Vakarų europiečių, mes čia buvome laukiniai. „Laukiniais“ ir likome – lankomumo šiam miškui išties netrūksta, ypač kovidas „suvarė“ žmones į mišką“, – šypsosi E.Markevičius.
M.Starkaus pašnekovas džiaugėsi, kad nors ir po truputį, tačiau žmonės, kurie lankosi miškuose, sąmoningėja – vis dažniau iš miško išneša, o ne palieka šiukšles, elgiasi atsakingai, saugo ir puoselėja gamtą.
„Ateina nauja karta, su kuria, mano manymu, auga ir sąmoningumo lygis. Tas sovietinis šiukšlinimas tampa praeitimi. Ta lagerių, kalėjimo filosofija, kur aš „čia kietas“, o aplink mane gali būti šiukšlynas ir cigaretė numesta, po truputį išnyksta. Šiais laikais šiukšlinti nėra „kieta“, – sako gamtotvarkininkas.
Pasak jo, plastikas, stiklas, nuorūkos ir kitos šiukšlės yra milžiniška žala ir pavojus gamtai: užteršia dirvožemį, patenka į gruntinius vandenis, miško gyventojų skrandžius.
„Plastikas ir stiklas gamtoje yra šimtmečius. Štai stiklas yra mineralinė uoliena, kuri neužteršia dirvožemio, todėl jos žala gamtai yra minimali. Visgi, dėl ne vietoje paliktos stiklinės taros ar stiklo šukių, tiek žmonėms, tiek gyvūnams atsiranda grėsmė stipriai susižeisti. Tuo metu plastikas per ilgą laiką susmulkėja ir tampa dar pavojingesnis – papuola į gyvūnų, vandens gyventojų organizmus, o su maistu – net ir į žmonių skrandžius“, – pasakoja E.Markevičius.
Jo teigimu, aplinkosaugininkai su šiukšlintojais gamtoje kovoja nuolatos: tiek akcijomis, tiek edukacija, tiek įvairiomis informacinėmis formomis, o kartais tenka skirti ir baudų. Tačiau jokie drausminimai ir net didžiausios baudos, specialisto nuomone, nepadės, jei patys žmonės nesuvoks savo veiksmų pasekmių.
„Turime suvokti, kad ta numesta šiukšlė mums grįžta bumerangu. Tai ir klimato kaita, ir tarša, ir kiti įvairūs mūsų gyvenimo sąlygas prastinantys veiksniai. Tačiau jei gamtai už jos mums teikiamas naudas atsilyginsime – gyvensime švariau, sveikiau ir laimingiau“, – neabejoja E.Markevičius.
