Japoninis pelėvirkštis dygti pradeda jau ankstyvą pavasarį. Gegužės mėnesį gali pasiekti 1,5 metro, birželį – jau 3 metrų aukštį. Sudžiūva rugsėjo-lapkričio mėnesiais.
Augalas užauga iki 3-4 m aukščio, turi tvirtą, lankstų, segmentuotą, lapais apaugusį stiebą. Žydi vasaros pabaigoje. Botanikos mėgėjus pakeri smulkiais baltais ar kreminiais žiedais, susitelkusiais ant šluotelių.
Augalas labai vešlus, sparčiai plintantis šaknų pagalba. Auga upių pakrantėse, pakelėse, dykrose, sudaro tankius sąžalynus.
Lietuvoje šį augalą yra pamėgę žmonės, todėl tai – dažnas egzempliorius soduose, darželiuose kaip dekoratyvinis augalas. Tačiau jau pripažintas pavojinga invazine rūšimi, mat tvirta japoninio pelėvirkščio šaknų sistema alina dirvožemį, ardo grindinius, kelius, betoninius statinių pamatus.
Augalas mėgstą drėgną, derlingą žemę, pavėsingas vietas, nors žiemą antžeminė dalis sušąla ir išdžiūva, bet šaknys pakelia iki -35 laipsnių Celsijaus šaltį.
Tačiau japoninis plėvirkštis vertingas bitininkystėje, mat žydi, kuomet daugelis augalų jau nužydėję. Jauni augalo ūgliai valgomi, skoniu primena rabarbarą.
Šis augalas auga labai greitai, todėl neretai klaidingai vadinamas bambuku. Vis tik šie du augalai neturi nieko bendro, nebent tik tam tikrus išvaizdos panašumus ir greitą stiebų kilimą viršun.
Be to, jis sunkiai sunaikinamas ir tarsi piktžolė nepasiduoda įprastiems naikinimo metodams, o didžiuliai jo sąžalynai spėjo sukelti didelių nemalonumų žmonėms.
Štai viena moteris iš Didžiosios Britanijos skundėsi vietos leidiniui, kad jos tetos parduodamo namo vertė smuko kone pusiau, mat kieme nesuvaldomai stiebiasi šis parazituojantis augalas.
Elizabethai Abraham Swansea priklausantis namas turėtų kainuoti apie 80 tūkst. svarų sterlingų (104 tūkst. eurų), tačiau 91-erių moteriai teko nusivilti – namas nebus parduotas už didesnę nei 45 tūkst. svarų sterlingų (58 tūkst. eurų) sumą. Ir visa tai tik dėl nebesuvaldomai išsikerojusios piktžolės.
Kaip japoninis pelėvirkštis pateko į Europą?
Juos į Europą dar XIX a. atvežė vokiečių botanikas Phillippas von Sieboldas, išvydęs vešinčius ugnikalnių papėdėse.
Netrukus šis augalas 1847 metais Olandijoje, Utrechte pripažintas „pačiu įdomiausiu nauju dekoratyviniu augalu“.
1850-aisiais Didžiosios Britanijos Karališkasis botanikos sodas sulaukė siuntos iš Ph. von Siebolto, kurioje buvo įvairūs augalai iš jo kelionių aplink pasaulį. Joje buvo ir japoninio pelėvirkščio pavyzdys.
Kadangi augalas buvo labai vislus, gražus ir lengvai prižiūrimas, juo imta prekiauti kaip dekoratyviniu augalu.
Kadangi jo paplitimo metų metus niekas nekontroliavo, japoninis pelėvirkštis visoje Europoje tapo viena didžiausių sodininkų problemų.
Anot Leičesterio universiteto mokslininkų, žmonės atakavo darbuotojus prašymais padėti sunaikinti išplitusį augalą, siuntė nuotraukas su nupjautais pelėvirkščiais ar gausiai sužaliavusiais jų namų kiemuose.
Prie jo paplitimo prisidėjo ir statybos, kuomet dirva, kurioje augo šis augalas, buvo pervežama iš vienos vietos į kitą. Sparčiai japoninis pelėviršktis plito ir upių, vandens kanalų pakrantėmis.
Japoninio pelėvirkščiu besidomėjusi britų mokslininkė Ann Connolly rado vieną iš ankstesnių dokumentų, įrodančių, kad apie 1960-70 metus šis augalas buvo platinamas net angliakasybos plotuose Velse, kur reikėjo greitai apželdinti dirvos paviršių.
Kodėl patekęs į Europą jis taip paplito?
Įprastai šis augalas aptinkamas Japonijoje, tačiau dėl specifinio klimato, kieto dirvožemio ir vulkaninių pelenų gausos šie augalai neužauga dideli, šaknys plinta ne taip gausiai.
Vis tik Europoje šie augalai išsikeroja kur kas geriau. Kai kuriais atvejais, esant itin palankioms klimato sąlygoms ir maistingam dirvožemiui, japoninio pelėvirkščio kotas gali pasistiebti net iki 20 centimetrų per dieną.
Dygdamas šis augalas gali net pramušti betoną ar asfaltą, o šaknys išsikeroti 3 metrų gylyje.
Vis tik blogiausia tai, kad šis invazinis augalas neturi jokio natūralaus priešo. Be to, savo gausiais ir plačiais lapais užstoja saulės šviesą, taip neleisdamas kitiems augalams vešėti.
Kita problema – jų šaknys. Augalas dauginasi plėsdamas šalnų tinklą, o ne barstydamas sėklas, tad kontroliuoti jo paplitimą tampa dar sudėtingiau.
Vien Didžiojoje Britanijoje per metus japoninis pelėvirkščio paplitimas pridaro nuostolių už 166 mln. svarų sterlingų (215 mln eurų). Pavyzdžiui, vieno namo savininkai – Suvie ir Matthew Jonesai tikino, kad būtų pigiau nugriauti namą ir pastatyti naują, negu bandyti kovoti su šiuo augalu, kuris prasikalė net pro grindis.
Kaip kovoti su japoniniu pelėvirkščiu?
1. Išrauti
Tai padaryti įmanoma, tačiau palikus nors mažiausią dalį tinklą sudarančių šaknų, visas darbas nueis veltui. Vos 1 gr šaknies užtenka tam, kad jis vėl išdygtų ir imtų nevaldomai plėstis.
Be to, Didžiojoje Britanijoje japoninio pelėvirkščio atliekos priskiriamos pavojingoms ir yra kontroliuojamos prieš kelis dešimtmečius įsigaliojusio aplinkos apsaugos įstatymo. Tad bet kur išmesti jų – nevalia.
2. Leisti sunaikinti vabalams
Prieš šešerius metus mokslininkai pristatė priemonę, kuri galėtų padėti kontroliuoti japoninio pelėvirkščio paplitimą. Tai japoninė blakė, lotyniškai pavadinta Aphalara Itadori. Jei šis metodas, panaudojant augalą ėdančius vabalus pasiteisins, jis bus prieinamas daugeliui.
3. Naikinti naudojant chemikalus.
Priemonės, turinčios glifosfatų – veiksmingos, tačiau visiškai sunaikinti šį augalą prireiks daugiau nei 5 metų darbo.
Tačiau net ir po tiek laiko išliks tikimybė, kad japoninis pelėvirkštis vėl išdygs. Na, o profesionalus šių augalų naikinimas gali atsieiti tūkstančius eurų.
4. Suvalgyti
Japonininis pelėvirkštis – valgomas augalas, savo valgomosiomis savybėmis primenantis rabarbarą. Tiesa, toks metodas – ne pats geriausias, mat jo suvalgyti tektų daug. Labai daug.
Parengė Šarūnas Meškys
