Deja, labai dažnai atsitinka taip, kad buityje ar gamybos procesuose susidariusios nuotekos patenka į gamtinę aplinką ir neigiamai veikia ežerų, upių ar kitų vandens telkinių bei požeminio vandens būklę. Aplinkos apsaugos agentūros Vandenų būklės vertinimo skyriaus vedėja Aldona Margerienė įsitikinusi: to būtų galima visiškai išvengti, jei tik tinkamai tvarkytume nuotekas.
Apie tai su ja ir kalbėjomės: kodėl ir kaip turi būti tvarkomos nuotekos, kam šiame procese skiriamas didžiausias dėmesys, kokia šiuo metu yra nuotekų tvarkymo sistema Lietuvoje ir ar jau laikas susirūpinti, jei norime gerti ne pačias nuotekas, o švarų vandenį.
– Kodėl svarbu tvarkyti nuotekas? Juk jose yra daugiausia organinių medžiagų, kurias gamtoje esančios bakterijos ir mikroorganizmai gali patys suskaidyti.
– Taip, didžiąją medžiagų dalį nuotekose sudaro maistinės medžiagos, tokios kaip azotas ir fosforas, organinės medžiagos. Deja, būtent jos lemia gėlo vandens ir jūrų eutrofikaciją – pernelyg greitą dumblių bei aukštesniųjų augmenijos formų augimą. Šis procesas sutrikdo organizmų pusiausvyrą vandenyje ir daro neigiamą poveikį vandens telkinių būklei. Eutrofikacijos paveiktas vandens telkinys pasidengia žalia plėvele, vanduo tampa neskaidrus, kai kurios dumblių, ypač melsvabakterių, rūšys gali išskirti toksinus, dirginančius odą ar sukeliančius alergijas, jais užteršto vandens išgėrę gyvuliai gali kristi. Dėl šių procesų vandens telkinys praranda rekreacinį patrauklumą, išnyksta taršai jautrios, tačiau vertingos žuvys, pavyzdžiui, upėtakiai, įsivyrauja žolėdės, smulkios mažavertės žuvys, tokios kaip maži plakiai, kuojos, karosai ir kt.
Kita grupė su nuotekomis išleidžiamų medžiagų yra pavojingos – tokios kaip sunkieji metalai, pesticidai, lakūs organiniai junginiai, fenoliai, ftalatai, policikliniai aromatiniai angliavandeniliai, organiniai alavo junginiai, dioksinai ir jų junginiai, perfluorintos medžiagos, chloralkanai, brominti difenileteriai. Šios medžiagos ilgai išlieka vandens aplinkoje, jos toksiškos, linkusios kauptis dumble, vandens organizmuose, o patekusios per maisto grandinę, pavyzdžiui, valgant žuvį, žmogaus organizmą gali apnuodyti koncentruotu teršalų kiekiu.
Tokias medžiagas sunku išvalyti, joms reikalingi brangūs naujo tipo valymo įrenginiai. O į aplinką jos patenka tiek iš pramonės įmonių, tiek iš buities su įvairiais valikliais, plovikliais ir dezinfekcinėmis priemonėmis.
– Kaip turėtų būti tvarkomos nuotekos?
– Siekiant apsaugoti gamtinę aplinką, vandens kokybę ir gyventojų sveikatą, nuotekos turi būti surenkamos, valomos ir šalinamos taip, kad aplinka patirtų mažiausią neigiamą poveikį. Tai galima daryti centralizuotai arba per individualiai įrengtas nuotekų tvarkymo sistemas. Labai svarbu, kad šios sistemos būtų sandarios ir nevalytos nuotekos iš jų nepatektų į aplinką.
Išleidžiant nuotekas, turi būti užtikrinama, kad nebūtų viršytos Nuotekų tvarkymo reglamente ir kituose teisės aktuose nustatytos didžiausios leistinos teršalų koncentracijos normos ir nuotekos nepaveiktų paviršinio vandens telkinių, juose nebūtų pažeisti aplinkos kokybės standartai. Pramonės įmonės turėtų peržiūrėti gamybos procesus ir ieškoti galimybių pakeisti gamyboje naudojamas pavojingas medžiagas į mažiau pavojingas arba įrengti pirminį valymą, kad pavojingos medžiagos būtų išvalomos jų susidarymo vietoje.
Atsakingai turėtų elgtis ir gyventojai – svarbu į nuotekų surinkimo sistemą neišleisti pavojingų medžiagų, jos turi būti atiduodamos atliekų tvarkytojams.
– Kur susikaupia daugiausia nuotekų ir kaip reglamentuojamos rizikos?
– Visoje Europos Sąjungoje (ES) pastebima, kad vieni didžiausių iš sutelktosios taršos šaltinių teršėjų šiuo metu yra miestai. Dėl šios priežasties dar 1991 m. gegužės 21 d. buvo priimta Europos Tarybos direktyva dėl miesto nuotekų valymo. Jos pagrindinis tikslas – apsaugoti aplinką nuo žalingo išleidžiamų miesto nuotekų poveikio, o numatyti reikalavimai taikomi aglomeracijoms, t. y. tam tikriems plotams, kurie yra gana tankiai apgyvendinti arba kuriuose yra sutelkta ūkinė veikla. Būtent dėl to susidaro nemažai nuotekų, kurias būtina surinkti ir nukreipti į nuotekų valymo įrenginius bei išleidimo į aplinką vietą.
Šiame teisės akte miesto nuotekomis laikomos grynos buitinės arba su gamybinėmis nuotekomis sumišusios nuotekos, taip pat – paviršinis lietaus vanduo. Jį tvarkyti įpareigoja ir ES Vandens pagrindų direktyva, kurios tikslas – užtikrinti gerą visų vandenų aplinkos būklę, vadinasi, mažinti ir užkirsti kelią taršai, tausiai naudoti vandenį, apsaugoti ir gerinti vandens aplinką, mažinti potvynių ir sausrų poveikį.
– Kaip šiandien atrodo Lietuvos nuotekų tvarkymo sistema?
– Nuotekų tvarkymo paslaugas šiuo metu teikia 68 subjektai, kurie aptarnauja 2,1 mln., arba 76,5 proc., Lietuvos gyventojų. Centralizuoti geriamojo vandens tiekimo ir komunalinių nuotekų tvarkymo tinklai bendrai sudaro daugiau kaip 28,6 tūkst. kilometrų, o per juos kasmet vidutiniškai į gamtinę aplinką išleidžiama 164,6 mln. kub. m. komunalinių nuotekų.
– Ar visos į aplinką išleidžiamos nuotekos išvalomos tinkamai, kur matytumėte didžiausias grėsmes?
– Deja, bet šiuo metu Lietuvoje iki nustatytų reikalavimų išvaloma tik iki 72 proc. centralizuotai tvarkomų buitinių ir gamybinių nuotekų. Kaip ir visoje ES, didžiausi nuotekų ir teršalų kiekiai patenka iš didžiųjų miestų – Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Tai natūralu, nes čia sutelkta ir pramonė, tad iš jos nemaža dalis teršalų patenka į miesto valymo įrenginius.
Pastaraisiais metais stebime, kad ne visi nuotekų valymo įrenginiai pajėgia išvalyti nuotekas taip, kaip nustato reikalavimai. Ypač pablogėjusi situacija Vilniuje – taip atsitiko todėl, kad prie šio miesto nuotekų valymo įrenginių prijungiami vis nauji rajoniniai nuotekų tinklai. Tačiau yra žinoma, kad problema sprendžiama ir Vilniaus miesto nuotekų valymo įrenginius numatoma rekonstruoti.
-– Kokią įtaką tai daro šalies vandenų būklei?
– Mūsų šalyje tik 49 proc. upių ir 60 proc. ežerų galime vertinti kaip geros būklės. Šiuo metu didžiausia problema, dėl kurios nepasiekiami vandensaugos tikslai, keliami paviršiniams vandens telkiniams, yra pasklidoji tarša. Ją sukelia žemės ūkio veikla, bet nemažai problemų kyla ir dėl vadinamosios sutelktosios taršos, patenkančios su buitinėmis ir gamybinėmis nuotekomis.
Pastebima, kad tokia tarša atsiranda, kai nuotekos neišvalomos iki nustatytų reikalavimų. Kaip jau minėjau, taip atsitinka dėl netinkamų, pasenusių ar nepakankamo pajėgumo valymo įrenginių. Nereikia pamiršti, kad ir tinkamai išvalytos nuotekos išleistos į mažo vandeningumo vandens telkinius sukelia nemažai vandensaugos problemų. Taip atsitinka todėl, kad nuotekos nepraskiedžiamos pakankamu vandens kiekiu ir telkinyje sutrinka natūralūs apsivalymo procesai.
– Kokios priemonės galėtų padėti spręsti šias problemas?
– Šiuo metu įgyvendinama Vandenų srities plėtros 2017–2023 metų programa, kurios tikslas – apsaugoti aplinką nuo išleidžiamų nuotekų žalingo poveikio ir pasiekti, kad išleidžiamos nuotekos būtų 100 proc. išvalytos pagal nustatytus reikalavimus.
Reikia pasakyti, kad apskritai nuo 2000 metų Lietuvos vandentvarkos ūkis labai pasistūmėjo nuotekų valymo srityje: įgyvendinami įvairūs nuotekų tvarkymo projektai, todėl neišvalytų nuotekų kiekiai Lietuvoje nuolat mažėja. Tiesa, kol kas nepakankamai, ir manytina, kad ir per ateinantį laikotarpį dar reikės nemažai pastangų, kad pasiektume užsibrėžtus tikslus.
Mokslininko žvilgsnis
dr. Alisa GRICAJEVA, Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Mikrobiologijos ir biotechnologijos katedros mokslo darbuotoja
Lietuva yra turtinga gausių geriamojo požeminio vandens išteklių, kurie kol kas pasižymi geromis cheminėmis ir mikrobiologinėmis savybėmis bei yra saugūs naudoti. Nors požeminis vanduo yra apsaugotas nuo išorinės taršos, tačiau intensyvi žmogaus veikla (pramonė, žemės ūkis, transportas, buitinės atliekos) nuolat teršia aplinką – dėl to kyla rizikų ir požeminio vandens kokybei.
Daugelyje šalių šia problema jau rimtai susirūpinta, nes po mūsų kojomis esanti žemė yra lyg kempinė, kuri sugeria viską, ką ant jos išpilame, išmetame, ir įtraukia teršalus į vandens atsargas.
Šiuo atveju išskirčiau kelias problemas.
Viena jų – į miestų nuotekų valyklas patenka pramoninės ir buitinės nuotekos, kuriose vis dažniau aptinkama antibiotikų ir kitų vaistų likučių, mikroplastikų, ftalatų ir kitų kenksmingų medžiagų, sudarančių cheminių junginių mišinius, kurių kai kurie miestų nuotekų valymo įrenginiai nepajėgia tinkamai pašalinti, tad vėliau tai patenka į paviršinius vandenis, dažniausiai – upes.
Kita problema – centralizuoto vandens tiekimo ir nuotekų valymo sistemų neturinčios gyvenvietės, kuriose tinkamai netvarkant nuotekų gali būti neigiamai paveiktas negiliai slūgsantis gruntinis požeminis vanduo. Pagrindiniai teršalai – trąšos, srutos, tualeto ir kitos buitinės nuotekos, kuriose yra ne tik kenksmingų cheminių junginių, bet ir patogeninių mikroorganizmų. Visa tai, tinkamai netvarkant, kartu su lietaus vandeniu ar kitaip patenka į gruntinius vandenis, taigi, ir šulinius. Daugelyje Lietuvos rajonų aptinkamas užteršto, saugos ir kokybės reikalavimų neatitinkančio šulinio vandens.
Tai – signalas, kaip svarbu pasirūpinti tinkama nuotekų surinkimo, valymo ir šalinimo sistema.
Informacija parengta bendradarbiaujant su Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija ir finansuojama Europos regioninės plėtros fondo lėšomis.
