„Daugelis žino, kad valantis dantis būtina užsukti čiaupą, nes per tą laiką gali ištekėti iki 10 l vandens, o iš nesandaraus čiaupo per dieną išlaša iki 200 l. Tačiau švaistomo vandens kiekį didina ir kai kurie kiti įpročiai. Norėdami puodelio arbatos užviriname visą arbatinį ir po to likutį išpilame.
Prisileidžiame stiklinę vandens, atsigeriame keletą gurkšnių, o kas lieka – keliauja į kriauklę. Taip ne tik išpilamas geras vanduo, bet ir didinamas nuotekų kiekis, o kartu su jomis į kanalizaciją „išteka“ ir pinigai, kurios mokame už tiekiamą vandenį“, – komentuoja bendrovės „Vilniaus vandenys“ laboratorijos vadovė Aurelija Baronienė.
Vandenį virinti galima ir kelis kartus
Įsitikinimą, kad to paties vandens negalima virinti daugiau nei vieną kartą, nes jis tampa kenksmingas sveikatai, ekspertė vadina mitu, pagrįstu nežinojimu, kokia yra vandens sudėtis ir kaip ji keičiasi kaitinant.
Gamtoje esantis vanduo nėra vien tik vandenilio ir deguonies junginys. Jame, taip pat ir tekančiame iš čiaupo, yra ištirpusių organizmui būtinų mineralinių druskų (kalcio, magnio, natrio) bei mikroelementų (fluoro, mangano, geležies, cinko, vario).
„Kaitinant vandenį iki maždaug 70 laipsnių temperatūros, nuosėdų pavidalu iš jo pasišalina kalcis ir magnis – mūsų organizmui itin reikalingos medžiagos. Daugelis žmonių maisto papildus su šiais mineralais perka vaistinėse ir vartoja papildomai, kai reikiamą jų kiekį galima užsitikrinti tiesiog geriant vandenį iš čiaupo.
Tačiau natūralu, kad ruošdami kavą ar arbatą vandens virinimo neišvengsime, tuomet kalcis bei magnis suskyla, iškrenta nuosėdomis, buitiškai vadinamomis kalkėmis, ir nebepatenka į organizmą. Kitos mineralinės medžiagos bei mikroelementai kaitinant vandenį nekinta, tad to paties vandens virinimas dar sykį ar kelis jo sudėties niekaip nebepakeis ir nepablogins“, – sako A.Baronienė.
Ji akcentuoja, kad gali kiek pasikeisti daug kartų virinamo vandens skonis, todėl pataria į arbatinį pilti tik tiek vandens, kiek ketinama jo sunaudoti, o jei lieka – neišpilti, paliekant kitam kartui, arba panaudoti kitur buityje, pavyzdžiui, vaisių ir daržovių plovimui, augalų laistymui.
„Įsivaizduokite, jei arbatos puodeliui reikia 300 ml vandens, į arbatinį įpylėte 500 ml, tuomet likę 200 ml keliauja į nuotekas. O jei per dieną geriate 5 puodelius karšto gėrimo – išpilate jau litrą vandens, kuris yra nekenksmingas sveikatai ir dar gali būti panaudotas. Tik planuojant tokį vandenį gerti ilgai jo laikyti arbatinuke nepatariama, nes jis nebeapsaugotas nuo sąlyčio su oru ir jame esančiais mikroorganizmais“, – komentuoja pašnekovė.
Vandens „galiojimo“ laikas – iki paros
Būtent laikas, kiek stiklinėje ar kitame inde galima laikyti iš čiaupo prisileistą vandenį, kad jis būtų tinkamas gerti, dažnai tampa antruoju vandens švaistymą didinančiu mitu. Dalis žmonių tiki, kad prisileistą vandenį reikia išgerti kuo greičiau, o pastovėjusį vos porą valandų būtina išpilti, nes jis tampa kenksmingas.
A.Baronienė sako, kad dalis tiesos yra, nes inde vanduo gauna sąlytį su oru, įvairiais aplinkos mikroorganizmais, kurie pakliuvę į vandenį tinkamomis sąlygomis pradeda jame daugintis.
„Nors vandenį rekomenduojama išgerti kuo greičiau, vis dėlto jo „galiojimo“ laikas nėra labai trumpas, tikrai ne valanda ar dvi. Sąlytį su oru gavusį vandenį patartina išgerti tą pačią dieną prisipylus, optimalu – per 6 val., per tą laiką jį laikyti vėsiai, saugoti nuo tiesioginių saulės spindulių“, – aiškina ji.
Ilgiau plastikinėje taroje, gertuvėje ar kitoje talpykloje palaikytas vanduo retkarčiais įgauna prieskonį – pasak pašnekovės, tai dažniausiai lemia medžiagos, iš kurių pagamintas indas, pavyzdžiui, metalinėse gertuvėse ilgiau pabuvęs vanduo gali įgauti specifinį metalo prieskonį ar kvapą.
A.Baronienės teigimu, dažnai žmonės renkasi pirkti geriamą vandenį, nes mano, kad jį galima vartoti ilgesnį laiką. Tačiau Pasaulio sveikatos organizacijos rekomendacijose sakoma, kad prekybai tiekiamas geriamas, šaltinio ar mineralinis vanduo galėtų būti pilstomas į ne didesnius nei 2 l butelius, nes atidarius butelį rekomenduojama vandenį suvartoti per 6 val.
„Ypatingai biuruose vis dar populiarios keliolikos litrų talpos vandens talpyklos, kuriose esantį vandenį darbuotojai geria kelias savaites. Rizika, kad jame knibžda mikroorganizmų, yra padidinta, ypač jei tos talpyklos stovi prie lango, kur žiemą šildo radiatorius, o vasarą šviečia saulė. Kur kas optimalesnis pasirinkimas yra vanduo iš čiaupo arba, jei jo gerti dėl įvairių priežasčių nenorima, į mažesnius butelius supilstytas vanduo“, – tikina laboratorijos vadovė.
Kada leisti vandeniui „nutekėti“?
Vandens švaistymui pasitarnauja ir tokie įpročiai, kaip vandens iš čiaupo nuleidimas prieš jo prisipilant. Vieni tai daro laukdami, kol vamzdžiais atbėgs gerti tinkamas šaltas vanduo, kiti – laukdami karšto vandens prausiantis duše, treti – manydami, jog iš karto atsukus čiaupą tekantis vanduo yra prastesnės kokybės ir netinkamas gerti.
Vandens nuleidimas prieš jį geriant turi prasmės gyvenant daugiabučiuose, ypatingai senos statybos, kur daugelį metų nekeisti namo vamzdynai.
„Daugiaaukščiuose pastatuose vanduo neteka tiesiai iš gręžinio ir vandentiekio įvado, jis keliauja per aukštus išraizgytais vidiniais vamzdynais. Jei jie seniai keisti ar praplauti, sienelės pasidengusios geležies ar mangano apnašomis, tada, ilgai nesinaudojus vandeniu, yra racionalu kažkiek jį nuleisti.
Vanduo gali būti užsistovėjęs, su atsiradusiu kvapu, nuosėdomis, iš pradžių tekėti rudos spalvos ir panašiai. Jis nėra blogas ar kenksmingas, tiesiog gali būti nemalonu jį gerti. Šis pirmasis vanduo praplauna vamzdžius ir vėliau jais jau atiteka tokios pat kokybės vanduo, koks teka iš vandentiekio įvado“, – teigia ji.
Tiesa, taip nuleidinėti vandens nebūtina kaskart užsimanius atsigerti. Užtenka kartą nuleisti po ilgo nesinaudojimo vandentiekiu.
Baronienė sako, kad nors vanduo Lietuvoje yra toks savaime suprantamas dalykas, kaip oras, tačiau jo atsargos pasaulyje taip pat senka, todėl derėtų rūpintis ne tik savo poreikiais, bet ir vandens taupymu.
Taupyti vandenį buityje padeda vartojimo įpročių keitimas taupesniais ir tvaresniais – jo surinkimas į indus nuleidinėjant ir vėlesnis panaudojimas buityje, taip pat čiaupo užsukimas plaunantis rankas ar valantis dantis, vamzdžių ir čiaupų užsandarinimas, vandentiekio vandens nenaudojimas augalų laistymui ir panašiai.
