Vis dėlto, kaip dažnai nutinka po skandalingų įvykių, Lietuva tarsi praregėjo. Vienas po kito ėmė lįsti kiti taršos atvejai.
Neryje ties Vilniumi pastebėtos plastiko atliekos – „Vilniaus vandenys“ buvo užblokavusi nuotekas į miesto valymo sistemą iš sostinės įmonės „Esco“.
Utenoje gamtą teršė įmonė „Kibiras“, nuotekų vamzdį ir duobę, į kurią jos tekėjo, pridengusi tentine medžiaga.
Kilo įtarimų, kad danų valdoma „Nordic Sugar Kėdainiai“ iš nelegalus išleistuvo teršė bevardį upelį, nešusį šiuos teršalus į didesnius plotus.
Galbūt nelegaliai laikomų pavojingų atliekų praėjusią savaitę aptikta Pakruojo ir Panevėžio rajonuose.
Maža to, ir gyventojai teršia upes, nelegaliai į jas nuleisdami savo buitines atliekas – „Kauno vandenys“ jau nustatė 37 galimus teršėjus, kurie iš šios bendrovės gauna vandenį, bet nesinaudoja nuotekų linijomis. O aplinkinių vietovių žmonės skundžiasi smarve.
Aišku, šiais nustatytais ir turbūt nesuskaičiuojama daugybe dar nežinomų atvejų aplinka pradėta teršti ne teisėsaugai aptikus slaptą „Grigeo Klaipėda“ teršalų upę.
Prireikė iš pradžių milžinišką žalą gamtai padariusio padangų perdirbimo įmonės Alytuje gaisro, po to ir Kuršių marių teršimo skandalo, kad politikai staiga praregėtų ir prabiltų, jog aplinkos apsaugos sistema Lietuvoje kiaura kaip rėtis – aplinkosaugininkų ataskaitos sako viena, o realybė rodo visai ką kitą.
Sunkiai rastume politiką, kuris viešais pareiškimais ar prieš televizijos kameras nebūtų baisėjęsis socialiai atsakingą verslą imitavusios „Grigeo“ bendrovės elgesiu ir kartu baiminęsis, kad tokių atvejų dar gali būti ne vienas. Tik kur jie buvo anksčiau?
Turbūt geriau vėliau, nei niekada. Taip būtų galima vertinti praėjusį ketvirtadienį surengtą Seimo neeilinę sesiją aplinkosaugos įstatymus griežtinančioms „Klaipėdos paketu“ pramintoms teisės normoms priimti.
Kone sutartinai pritarta penkioms įstatymų pataisoms, kuriomis bus smarkiai didinami mokesčiai už aplinkos teršimą, numatomi neplaniniai patikrinimai, leidžiama imti taršos tyrimo mėginius be perspėjimo, per metus nustačius tris pažeidimus atimti veiklos leidimą ir net suteikiama teisė aplinkosaugininkams stabdyti įmonę nelaukiant teismo sprendimo.
Seime kilo abejonių, ar teisė stabdyti įmonės veiklą nėra pernelyg griežta ir ar ja nebus piktnaudžiaujama, bet skambant pareiškimams apie neoliberalizmo aplinkosaugos politikoje pabaigą politikai pritarė visoms teršėjų atsakomybę griežtinančioms priemonėms.
Šitaip visada nutinka, kai įstatymų pakeitimai į Seimą atplaukia ant visuomenės pasipiktinimo bangos. Tik kyla pavojus, kad tokiomis aplinkybėmis teisės normos gali būti parengiamos paviršutiniškai, nepakankamai aptariamos, užkamšant vienas spragas, atveriamos kitos.
Juk jau maždaug aštuoneri metai galioja nuostata, kad apie patikrinimą įmonę reikia perspėti prieš 10 dienų. Negi priimant šią teisės normą nebuvo suprasta, kad tai landa, kuri nesąžiningam verslui leidžia nuslėpti aplinkosaugos pažeidimų įrodymus?
Galima įtarti, kad įstatymų leidėjus užmerkti akis į šią teršėjams patogią teisinę spragą skatino įtakingi suinteresuoti asmenys.
Vis dėlto „Grigeo“ taršos skandalas turėtų būti rimta pamoka visai Lietuvos verslo bendruomenei.
Pirmiausia anksčiau ar vėliau netgi gudriausios apgavysčių schemos išlenda į dienos šviesą, o tada gresia tokie nuostoliai, kad sukčiavimo nauda atrodys tik kaip katino ašarų verti skatikai.
Nubaudžiamas ne tik teršėjas.
Didžiulę žalą „Grigeo“ veiksmai padarė ir visam šalies verslui. Net Seimo salėje skambėjo pareiškimai apie godų verslą, dėl pelno daugelį metų teršiantį Lietuvą, o viešoji erdvė knibždėte knibžda samprotavimų, kad verslininkai, vaikydamiesi milijonų, perka politikus, teisėsaugą, korumpuoja valdininkus.
Nelaukdamos tyrimo pabaigos, „Grigeo“ produkcijos atsisakė visa virtinė Lietuvos prekybos įmonių. Tai papildoma bausmė neetiškam verslui, gal net skaudesnė nei gresiančios baudos.
Verslininkų bendruomenė turėtų suprasti, kaip lengvai vienos įmonės apgavystės gali išpurvinti visą šalies verslą ir išsiugdyti nepakantumą tokiems veiksmams, o išaiškėjus sąmoningiems pažeidimams ne ieškoti pateisinimų, bet iškart atgręžti nugarą tiems, kurie dėl pelno pamina sąžinę, ir daugiau neturėti su jais jokių reikalų.
Dabar svarbiausia parodyti visuomenei, kad Lietuvoje verslas neišsisuks nuo bausmės, jei pažeidinės įstatymus, o tai lems teisėsaugos darbas.
Žmonėms neturi likti jokių abejonių dėl „Grigeo“ atsakomybės už padarytus nusižengimus.
Kas tikės teisingumu, jeigu didžiausiu kaltininku būtų paskelbtas koks nuotekų vamzdžio sklendę sukinėjęs darbininkas? Nuo teisėsaugos žvilgsnio neturi pasislėpti ir tie, kurie davė jam tokius nurodymus, ir tie, kuriems nusikalstama tarša krovė pelną.
Tik tuomet vienos bendrovės sukeltas skandalas gali tapti ir skiepu nuo nesąžiningumo ligos visam verslui, ir vaistu visuomenei nuo nepasitikėjimo valstybe.
