Europos Sąjunga imasi sprendimų
Šių metų birželį patvirtintas Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas dėl minimalių reikalavimų pakartotiniam vandens naudojimui. Šiuo dokumentu siekiama įpareigoti ES nares mažinti vandens trūkumą ir sudaryti palankesnes sąlygas išvalytą miestų nuotekų vandenį naudoti žemės ūkio paskirties žemei drėkinti.
Reglamente nustatyti minimalūs pakartotinai naudojamo vandens kokybės ir stebėsenos reikalavimai, apibrėžiamas rizikos valdymo procesas, kurį turės užtikrinti tokios veiklos vykdytojai, reikalavimai leidimo išdavimui, kompetentingų institucijų prievolė tikrinti regeneruoto vandens atitikimą leidime nurodytoms sąlygoms, keitimosi informacija tarp kompetentingų valstybių narių institucijų tvarka.
Siekiant didinti skaidrumą, daug dėmesio skiriama visuomenės informavimui. Vandens regeneravimo įrenginių veiklos vykdytojams nustatomi stebėsenos reikalavimai, o valstybėms narėms – pareiga užtikrinti, kad informacija apie išvalyto vandens kiekį ir kokybę, išduotus leidimus ir pan., būtų skelbiama internetu viešai ir atnaujinama ne rečiau kaip kartą per dvejus metus.
Teigiama, jog nustačius minimaliuosius vandens kokybės ir stebėsenos reikalavimus bei rizikos valdymo užduotis, būtų užtikrintas pakartotinio vandens naudojimo saugumas, sprendžiama vandens trūkumo problema, išvengta galimų kliūčių laisvam žemės ūkio produktų, laistytų regeneruotu vandeniu, judėjimui, užtikrinta sveikatos ir aplinkos apsauga bei taip padidintas pasitikėjimas pakartotinio vandens naudojimo praktika.
Žadama, jog reglamentas prisidėtų prie vandens trūkumo mažinimo tuose ES regionuose, kuriuose jo itin stinga, padėtų pasirengti imtis veiksmų tose ES vietovėse, kuriose vandens trūkumas artimiausiu metu didės.
Siūlo spręsti patiems
Kaip paaiškino Aplinkos ministerijos Taršos prevencijos politikos grupės vyr. specialistė Evelina Cuzanauskienė, kuriant naują ES teisinį reguliavimą, svarbu atsižvelgti į šalių geografinius ir klimato ypatumus. Valstybės narės, įvertinusios pakartotinio vandens naudojimo poreikį, privalumus ir trūkumus, turi turėti galimybę apsispręsti jo netaikyti, jei šalyje nėra vandens trūkumo ir pakanka alternatyvių išteklių, kurių naudojimui nereikia papildomų investicijų.
Galiausiai, pakartotinai naudojant išvalytas nuotekas būtina užtikrinti žmonių sveikatą ir aplinkos apsaugą.
Vandens pakartotinį naudojimą praktikuojančios valstybės narės įpareigojamos parengti Vandens pakartotinio naudojimo rizikos valdymo planą, kuriame turi būti nustatyti galimi pavojai, ypač teršalų ir patogeninių mikroorganizmų buvimas, įvertinti galimi valymo gedimai, atsitiktinis nuotėkis, nustatyta aplinka, populiacijos ir individai, kuriems gresia tiesioginis arba netiesioginis nustatytų galimų pavojų poveikis, identifikuotos prevencinės priemonės, užtikrinta, kad būtų įdiegtos tinkamos kokybės kontrolės sistemos ir procedūros, sistema incidentams ir avarijoms valdyti ir pan.
Lietuva turi pakankamai geros kokybės paviršinio ir požeminio vandens, kurio nereikia papildomai valyti, t. y. nereikia papildomų investicijų tinkamam miesto nuotekų išvalymui ir paruošimui ar investicijų į infrastruktūros pertvarkymą, norint nukreipti žemės ūkio paskirties žemei drėkinti.
Lietuva laikosi pozicijos, kad, atsižvelgiant į geografines, ekonomines, socialines ar kt. sąlygas, teisė nuspręsti dėl privalomo pakartotinio vandens naudojimo turėtų būti palikta pačioms šalims. Reglamento reikalavimai turėtų būti taikomi tais atvejais, kai vandens pakartotinis panaudojimas taikomas dalyje ar visoje šalies teritorijoje.
Panaudojimo būtų apstu
Bendrovės, siūlančios sprendimus, kaip pakartotinai panaudoti lietaus vandenį, inžinierius ekologas Kasparas Plungė pasakojo, jog savo praktikoje vis dar susiduria su skeptikais, manančiais, jog mūsų šalyje vandens nestinga, esame apsupti ežerų, todėl investicijos į pakartotinį lietaus vandens panaudojimą, bevertės.
„Lietaus vandens paprastai arba daug, arba mažai. Vasarą būna sausrų, tampa būtina laistyti augalus. Neretai sodininkai naudoja vandentiekio vandenį, dėl šios priežasties krenta vandens slėgis, vandens ima stigti kaimynam. Antra vertus, jei po liūčių paviršinio vandens miestuose susikaupia per daug, neatlaiko infrastruktūra, užliejamos gatvės, kas gresia išlaidomis automobilių remontui ir pan.“, – komentavo K. Plungė.
Kalbant apie individualiuosius namus, apsisprendus kaupti ir pakartotinai panaudoti lietaus vandenį, visų pirma, būtina įsivertinti, ar yra galimybių tą daryti. Didžioji dalis lietaus vandens sukaupiama nuo pastato stogo. Kaupti nuo važiuojamosios dalies jo nepatartina – vyksta transporto eismas, išsilieja naftos produktai.
Kiek įmanoma sukaupti paviršinio vandens, priklauso nuo šlaitinio stogo ploto, lietvamzdžių išdėstymo, sklypo padėties, galiausiai, ar įmanoma į gruntą įkasti kaupimo talpą. Skaičiuojama, jog nuo kv. m stogo galima surinkti maždaug 500 litrų vandens. Sukauptas vanduo, kol jo prireiks, laikomas rezervuare, kuriame sumontuotas siurblys. Jei kieme įrengta laistymo sistema, siurbliui įsijungus, vanduo tiekiamas iš talpos ir naudojamas sodo priežiūrai, vejoms laistyti. „Dalį vandentiekio vandens namuose galima pakeisti lietaus vandeniu. Toks vanduo, visų pirma, gali būti naudojamas skalbiant. Kadangi jis gerokai minkštesnis nei vandentiekio, pailgėja skalbimo mašinos eksploatacija, joje nesikaupia kalkės. Pilkuoju vandeniu gali būti pripildomi tualetų klozeto bakeliai, plaunami automobiliai ir pan.
Kaupiant paviršinį vandenį miestuose, principas, anot K. Pungės, panašus kaip ir individualiuose namuose. Talpyklose sukauptas vanduo panaudojamas parkų, aikščių, gėlynų laistymui. „Kalbant apie miestų infrastruktūrą, didėjant urbanizacijai, daugėjant kietųjų dangų, pasenę nuotekų vamzdynai nebepajėgūs surinkti lietaus vandens. Galimas sprendimas – įsirengti rezervuarus ir kaupti ar laikinai sulaikyti lietaus vandenį. Liūtis paprastai būna trumpa, bet intensyvi. Įprastai skaičiuojamas vandens kiekis, susidarantis 20 min. nuo liūties pradžios. Sukontroliavus pirminį paviršinio vandens kiekį, būtų galima išvengti didesnių problemų, tokių kaip gatvių užtvindymas paviršiniu vandeniu“, – komentavo pašnekovas.
Vandens kaupimo sistemos buityje pakeičia apie 50 proc. suvartojamo vandens. Pavyzdžiui, kartą pasinaudojus tualetu, išleidžiama 6 litrai vandens.
Pašnekovas skaičiuoja: tokia sistema greičiau atsipirks tiems, kurie sunaudoja daug vandens. Tam gali prireikti 10–15 metų. „Žvelgiant plačiau, tokia sistema naudingiausia taupant gamtos išteklius, tik to nepamatuosi pinigais“, – apibendrino K. Plungė.
Dažniausiai, anot pašnekovo, kaupti ir pakartotinai panaudoti lietaus vandenį imasi individualių namų savininkai, pradedantys namo statybas. Žinoma, tokiu sprendimu susižavi ir jau pasistačiusieji būstus. Specialisto žodžiais, tenka pabendrauti ir su daugiabučių projektuotojais. Mat projektuotojai įpareigojami pasiūlyti lietaus vandens kaupimo ir išleidimo į nuotekų sistemą sprendimus, taigi, teko diskutuoti, kaip įmanoma daugiabutyje panaudoti lietaus vandenį.
Vis dar retas sprendimas
Visuomeniniuose pastatuose, savanoriškai siekiančiuose pastatų poveikio aplinkai vertinimo standarto „Breeam“, balų skiriama už antrinį nuotekų vandens arba lietaus vandens panaudojimą. Balų gali būti skirta įrodžius, kad vanduo buvo tausojamas statybų aikštelėje, taip pat jei projektuojant pastato inžinerines sistemas ir numatant antrinį ar lietaus vandens panaudojimą: įprastai klozeto bakelių pripildymui, vejos laistymui ar skalbimui. Paprasčiausias ir labiausiai paplitęs sprendimas – rezervuaro įrengimas po žeme, kuriame sukauptas vanduo naudojamas vejos laistymui.
Norint vadinamąjį pilkąjį vandenį panaudoti tualeto bakeliui pripildyti reikalingi siurbliai bei papildomas vamzdynas, kas išaugina pastato statybos kaštus, dėl to praktikoje Lietuvoje šis sprendimas nėra dažnai naudojamas. Anot „Breeam“ vertintojo Kęstučio Kvietkausko, rezervuarą galima įrengti aukščiau ant pastato, tokiu būdų nereikia aukšto vandens slėgio, visgi dažniausia pastato stogai ar viršutiniai techniniai aukštai išnaudojami kitai inžinerinei įrangai, o rezervuaro dydį riboja galimos apkrovos į konstrukcijas.
