Ši daržovė – nuodinga ne mažiau nei Sosnovskio barščiai: gali pridaryti didelės žalos sveikatai

Tad natūraliai kyla klausimas, ar pastarnokai nuodingi ir ar daržuose auginamos veislės kelia grėsmę lygiai taip pat, kaip ir augantys pakelėse individai? Negana to, ramybės neduoda ir pastarnokų potencialas tapti invazine rūšimi, tad panagrinėję mokslinę literatūrą pateikiame atsakymus į šiuos keblius klausimus.

Pagrindinė priežastis, kodėl pastarnokai nuodingi yra antžeminėse dalyse (lapuose, stiebuose ir sėklose) kaupiamos medžiagos furanokumarinai (furokumarinai). Tai grupė medžiagų, augalų gaminamų dėl apsauginės funkcijos nuo vabzdžių ir augalėdžių. Visgi šios medžiagos turi ir kitą šalutinį efektą: jos dažniausiai esti augalo sultyse ir reaguodamos su saulės šviesos spinduliais „paaštrina“ UV spinduliuotės žalą.

Patekę pastarnoko syvai ant žmogaus odos saulėtą dieną gali sukelti stiprius pirmo–trečio laipsnio nudegimus, pasireiškiančius pūslėmis. Dar blogiau, jeigu šios sultys patenka į akis, nes saulės ekspozicijoje žmogus gali paprasčiausiai apakti. Kiti ne tokie agresyvūs simptomai gali būti perštinti ir paraudusi oda, bet visos šios reakcijos vadinamos fotodermatitu.

Mokslinė publikacija (2019 m.) tyrė laukinio pastarnoko reakcijas arkliams ir ožkoms. Jie patvirtino, kad pastarnokai nuodingi ir šiems gyvūnams, nes sukelia odos fotosensibilizaciją, bet neatsirada joks šalutinis poveikis augalą prarijus. Be to, tyrėjai išskyrė 5 skirtingus furanokumarinus.

Latvijos mokslininkai paskelbė 2019 metų publikaciją, kurioje jie pateikė 13 išskirtų furanokumarino medžiagų iš laukinių pastarnokų nesubrendusių sėklų. Jie teigia, kad dėl šių medžiagų įvairovės pastarnokai gali būti potencialiu biologiškai aktyvių medžiagų šaltiniu. Iš tikrųjų furanokumarinai pavojingi tik kontaktuodami su oda, tačiau organizmui jie duoda daug naudingų savybių, tokių kaip priešuždegimis, priešvėžinis, antimikrobinis, gydantis poveikis.

Nors Europoje ir Azijoje žinoma paplitusių 14 pastarnoko rūšių, Lietuvoje auga ir auginama tik viena paprastojo pastarnoko rūšis. Visgi reikia atskirti šio augalo porūšius, kurie auginami daržuose ar auga natūraliai.

Anot visuotinės lietuvių enciklopedijos, Lietuvos pakelėse, žvyrynuose, dykvietėse ir dirvonuose auga laukiniu ar miškiniu vadinamas paprastojo pastarnoko porūšis (Pastinaca sativa subsp. sylvestris), o daržuose kaip kultūrinis augalas auginamas tipinis porūšis (Pastinaca sativa subsp. sativa). Pastarasis yra selekcijos rezultatas, pasižymintis storu šakniavaisiu ir kiek kitomis cheminėmis medžiagomis.

Panagrinėjus mokslinę literatūrą aptikta, kad abu šie porūšiai gali būti nuodingi, bet darže auginama atmaina pavojingųjų furanokumarinų sukaupia žymiai mažiau. Tai reiškia, kad realią grėsmę kelia laukinis paprastasis pastarnokas.

Reikia atminti, kad nors pastarnokai yra dvimečiai augalai, daržuose juos dažniausiai auginame kaip vienmetę daržovę. Kaip jau galima nuspėti, „daržovinis“ porūšis ne toks kenksmingas dėl to, nes antrųjų metų jie paprasčiausiai nesulaukia. O būtent antraisiais metais išauga daugiau antžeminės žaliosios dalies, kuriuose pastarnokai sukaupia didžiąją dalį aktyvių cheminių medžiagų.

Vis dėlto apsauga gėdos nedaro, todėl tvarkydami pastarnokų daigus ir derlių visada dėvėkite pirštines ir kitas odą bei akis apsaugančias priemones. Taip pat įprastiems sodo darbams atlikti (pavyzdžiui, pastarnokų ravėjimas ar retinimas) pasirinkite apniukusią dieną.

Pastarnokai priklauso didelei salierinių (Apiaceae) šeimos grupei, kuri pasauliui „dovanoja“ ne tokius pageidaujamus augalus, pavyzdžiui, Sosnovskio barštis. Vis dėlto, šiai šeimai priskirta ir daugybė nuostabių kultūrinių augalų, prieskonių ir daržovių, tokių kaip petražolės, krapai, salierai, pankoliai, morkos, kalendros, anyžiai, gelsvė ir kita. Deja, visi šie augalai daugiau mažiau pasižymi panašiomis (tik silpniau veikiančiomis) fototoksinėmis ar alerginėmis reakcijomis.

Visgi ne vieninteliai salieriniai augalai turi UV spinduliuotę stiprinantį poveikį. Darželiuose auginama rūta taip pat stipriai nudegina odą, o jonažolės arbata ar preparatai didina organizmo jautrumą saulės šviesai.

Kyla dar viena ramybės neduodanti problema, kad pastarnokas gali tapti invazine rūšimi. Teisybė ta, kad Šiaurės Amerikoje šis augalas tikrai laikytinas invaziniu, nepaprastai greitai plintančiu ateiviu. Į šį kontinentą svetimžemis augalas buvo introdukuotas, tad naujas prerijas užėmė be trukdžių.

Visgi pastarnoko invazijos klausimas Lietuvoje mažai nagrinėjamas, bet panašu, kad tiek Europoje, tiek mūsų šalyje pastarnokas grėsmės biologinei įvairovei kol kas nekelia. Kadangi ši rūšis yra natūralus Europos ir Azijos šeimininkas (o ne atvežtas), jo invazinės savybės taip nepasireiškia, kaip svetur. Šis augalas tikrai geba greitai pasisėti ir išplisti, bet dar nepastebėtas toks jo augimo mastas, kad reikėtų skelbti pavojų. Tą įrodo ir ES invazinių augalų sąrašas, kuriame pastarnokas nefigūruoja.

Šaltiniai: