Naujos daržovių mados: grįžta tai, ką galbūt pamiršote

Orhuso universitetas Danijoje atliko svarbų sergantiesiems cukriniu diabetu tyrimą, kuris parodė, kad senųjų tradicinių rūšių šiaurietiškos daržovės, pavyzdžiui, morkos, yra gerokai naudingesnės diabetu sergantiems žmonėms, nei manyta iki šiol.

Vykdydami specialiai tradicinėms šiaurietiškoms daržovėms skirtą projektą danų specialistai paprašė, kad diabetu sergantys žmonės per dieną suvalgytų po pusę kilogramo tokių senovinių rūšių daržovių.

Bandymuose dalyvavusių pacientų cukraus kiekis kraujyje tikrai sumažėjo, o savijauta pagerėjo.

„Mes bandome rasti sprendimą kartu su ūkininkais ir šiuo projektu siekiame, kad šių daržovių būtų galima gauti lengviau“, – teigia vienas tyrimo autorių P.B.Jeppesenas.

Morkų sėklos smulkios ir dygsta lėtai. Paprastai morkų sėklos sėjamos tiesiai į dirvą. Esant didesnei nei 10 laipsnių šilumai, sudygsta per 2–3 savaites. Ankstyvam derliui sėjamos kovo pabaigoje–balandžio pradžioje, laikyti per žiemą – gegužės antrą arba trečią dešimtadienį.

Morkos geriausiai auga lengvoje ir vidutinio sunkumo dirvoje. Rinkitės priesmėlio ar lengvo priemolio humusingą dirvą. Dirva neturi būti nei rūgšti, nei šviežiai kalkinta. Dirvą taip pat reikia labai giliai sukasti.

Geriausia morkas auginti po ankstyvųjų kopūstų, ankstyvųjų bulvių, agurkų, pomidorų ir žirnių. Į tą pačią vietą morkos sėjamos ne anksčiau kaip po 4–5 metų.

Prieš sėjant morkas labai svarbu dirvoje išnaikinti piktžoles! Kitu atveju negausite gero derliaus.

Didžiąją dalį morkų sėklų asortimento sudaro vidutinio ankstyvumo ar vėlyvos „Nanto“ tipo veislės ar hibridai – toks tipas ir toks vegetacijos periodas populiariausias tarp Lietuvos pirkėjų.

„Riga H„ – vėlyvas, labai derlingas, profesionalus „Nanto“ tipo hibridas, puikiai išsilaikantis per žiemą.

„Napoli H„ – ankstyvas, labai derlingas, pasižymintis geromis skoninėmis savybėm, profesionalus „Nanto“ tipo hibridas, ankstyvam derliui.

„Asterdamer 2„ – ankstyva, labai seniai rinkoje esanti veislė ankstyvam derliui.

„Karlena„, „Koral„ – vėlyvos, populiarios veislės laikyti per žiemą.

„Nantes 5 Monanta„ – vidutinio ankstyvumo profesionali veislė, geras kainos ir kokybės santykis.

Mangoldai – dvimetė daržovė, dar vadinama lapiniais burokėliais. Maistui vartojami mangoldų lapai ir lapkočiai. Lapai kur kas vertingesni. Jie beveik tokie pat maistingi, kaip ir špinatai. Babilonijoje mangoldai buvo auginami jau 2 tūkst. metų iki Kristaus, o antikos laikais jie buvo žinomi kaip gydomųjų savybių turinti daržovė.

Ši daržovė lengvai virškinama, mangolduose mažai angliavandenių, todėl jie rekomenduojami sergantiems cukriniu diabetu.

Iš mangoldų lapų gaminamos salotos, sriubos, tyrelės, konservai, iš lapkočių – salotos, sriubos, apkepai. Į jų patiekalus galima pridėti dilgėlių, rūgštynių, balandų. Tai pagerina patiekalo skonį ir pagausina vertingų medžiagų.

Mangoldai auginami kaip ir burokėliai, tiktai retinami kiek kitaip: tarp augalų paliekami didesni atstumai – apie 20–40 cm.

Prieš sėją mangoldų sėklas porą dienų reikėtų palaikyti įsuktas drėgname audinyje. Į lysvę sėti reikia gegužės pradžioje. Pasėjus anksčiau, lysvės nepamirškite pridengti. Tinka šviesios vietos. Mangoldai nereiklūs dirvožemiui, jie gali augti lengvose dirvose, geriau auga patręšti mineralinėmis trąšomis, tad svarbu nepamiršti laistyti ir tręšti, o kartą per 10 dienų augalus palaistyti įvairių žolių ištrauka.

Lapus galima pjauti praėjus maždaug 60 dienų nuo sėjos. Jei maistui vartosite lapkočius, pjaukite vėliau – apie rugpjūčio vidurį, o atrankos būdu pjaunami iki pat šalnų.

Rudenį augalai iškasami su žemėmis, pasodinami į didelį vazoną ir auginami ant palangės arba šaknys, pasodintos į žemę, sandėliuojamos dėžėse rūsyje.

3. Ropės

Ropėse gausu įvairių vitaminų ir mineralinių medžiagų. Tai viena maistingiausių, vertingiausių ir svarbiausių organizmui daržovių. Deja, lietuvių virtuvėse nepelnytai pamiršta.

Jose esančios medžiagos padeda palaikyti sveikus kaulus ir dantis, normalią širdies ir kraujagyslių sistemos veiklą. Dietinėje mityboje ropės naudojamos nuo vidurių užkietėjimo, o ropių nuovirai geriami kaip šlapimo išsiskyrimą ir atsikosėjimą skatinantys vaistai.

Ropės kartu su kopūstais, morkomis, obuoliais, kiaušiniais tinka salotoms ruošti, galima troškinti susmulkintas ar įdarytas skirtingais įdarais: ryžių, ryžių ir mėsos, varškės. Jei norite išvengti ropės karstelėjusio skonio, nuplikykite ją verdančiu vandeniu.

Lysvė ropėms ruošiama kaip morkoms. Vasaros derliui ropės sėjamos balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje. Žiemai – birželio pradžioje.

Sėti reikėtų lizdais – po 2–3 sėklas į vieną lizdą, kas 10–12 cm išilgai lysvės.

Praėjus kelioms dienoms nuo sudygimo ropes reikia išretinti – lizde paliekant tik vieną daigą. Jei norite gero derliaus, tinkamai laistykite ir purenkite dirvožemį. Augimo pradžioje dirva turi būti drėgnesnė, o vėliau laistoma 1–2 kartus per savaitę, nelygu orai. Laistoma ne tik žemė, bet ir augalai.

Ropių asortimentas nėra gausus. Dažniausiai skirstomos pagal ankstyvumą, tačiau skiriasi ir jų šakniavaisių spalva. Jie būna balti, balti su rausvai violetiniu viršumi ar gelsvi.

„Petrowski„ – šakniavaisiai apie 250 g svorio, apvaliai plokšti, su įdubusiа apatine dalimi.

„Golden Ball„ – vidutiniškai ankstyva veislė, šakniavaisiai apvalūs, gelsvos spalvos.

„Snowball„ – ankstyva veislė, šakniavaisiai ir minkštimas baltos spalvos.

Kaliaropės, dar vadinamos stiebinėmis ropėmis arba ropiniais kopūstais, vilioja savo švelniu ir sultingu minkštimu. Jų skonis panašus į baltagūžio kopūsto šerdies. Jose gausiu kalcio, todėl jos itin vertingos vaikams ir moterims. Taip pat netrūksta ir vitamino C.

Šviežios smulkiai supjaustytos ar stambiai sutarkuotos kaliaropės tinka salotoms su morkomis, špinatais, paprikomis, baltagūžiais kopūstais ar kitomis daržovėmis. Gardu valgyti ir vienas, užpiltas grietine, majonezu ar medaus, aliejaus ir citrinų sulčių padažu. Kaliaropių griežinėlius galima kepti su sūriu, troškinti, įdaryti.

Kaliaropės (ropiniai kopūstai) šakniavaisiai įprastai būna baltai žalsvos spalvos („Luna„, „Gigant„), tačiau yra ir violetinės spalvos („Modrava H„).

Augimo pradžioje kaliaropėms turi užtekti vandens. Auginimui rinkitės ne itin sunkias, vandeniui pralaidžias, humusingas dirvas.

Ankstyvąsias veisles, auginamas pavasarį, galima auginti po priedangomis ar be jų. Augalai sodinami 40x30–40 cm atstumu. Pasodinus rekomenduojama lauką ne itin gausiai palaistyti, o augalų augimo metu iki stiebagumbių formavimosi pradžios, geriau laikyti sausą, kad augalai užaugintų tvirtą šaknų sistemą.

Dar senovėje kopūstai buvo laikomi dievų dovana ir gydomųjų savybių turinčiu produktu. Ne paslaptis, kad kopūstinių daržovių pasirinkimas labai platus, be to, jas lengva išlaikyti per žiemą.

Gūžiniuose kopūstuose („Kamienna glowa“, „Slava H“, „Langedijker Dauer“) esantis vitaminas C išlieka netgi išvirus kopūstą. Juose taip pat yra vitamino U, kuris apsaugo skrandį ir dvylikapirštę žarną nuo opų susidarymo. Lyginant su kitomis kopūstų rūšimis, baltagūžiuose kopūstuose yra daug natrio ir geležies, mažai kalorijų.

Raudongūžiai kopūstai („Kalibos“, „Langedijker Dauer 2„, „Mohykan H“) turi daug kalcio, beta karoteno, kalio ir cianido, kuris yra gera priemonė kraujagyslių ligų profilaktikai.

Savojos kopūstai („Capriccio H“, „Vertus“) turi daug baltymų ir kitų medžiagų, kurie stimuliuoja organizmo augimą, todėl jie yra ypač naudingi vaikams ir paaugliams.

Žiediniuose kopūstuose („Sunset H“, „Fastnet H“, „Synergy H“) gausūs geležies, fosforo, B1 ir B2 vitaminų. Šios rūšies kopūstai pasižymi panašiu kaloringumu kaip ir baltieji gūžiniai kopūstai.

Briuselio kopūstuose („Red Bull“, „Groninger“, „Dolores H“) yra daug beta karoteno, vitaminų B1 ir B2, magnio, fosforo, vitamino PP, geležies ir angliavandenių. Briuselio kopūstai turi daug kalio, kuris padeda iš organizmo šalinti skysčius.

Visos kopūstų rūšys yra giminingos ir mažai skiriasi. Pasėtos sėklos pradeda dygti po 3–4 dienų. Visos kopūstų rūšys yra atsparios šalčiui. Daigai geriausiai auga, kai oro temperatūra yra +18–20 laipsnių šilumos.

Kopūstinės daržovės mėgsta drėgną, vandeniui laidžią vidutinio sunkumo dirvą. Nepakenčia užmirkusių dirvų.

Priesmėlio dirva paprastai parenkama ankstyvoms daržovėms, kurios skirtos greitam vartojimui. Sandėliuoti skirti kopūstai auginami sunkesnėse priemolio dirvose.

Ankstyvųjų kopūstų daigai sodinami balandžio pabaigoje–gegužės pradžioje 50 cm atstumu. Vidutinio vėlyvumo kopūstų daigai sodinami gegužės viduryje, o vėlyvieji kopūstai – gegužės pabaigoje.

Sodinant daigus svarbu neužlenkti šaknies ir neužpilti žemėmis širdelės. Pasodintus augalus pirmą kartą apkaupti reikėtų praėjus 20–25 d. po pasodinimo, antrą kartą – praėjus 15–20 d. po pirmo kaupimo. Kaupti reikia ir po lietaus ar laistymo. Dirva visą laiką turi būti puri.

Viena populiariausių daržovių Lietuvoje nuo seno žinoma savo kraują gerinančiomis savybėmis. Burokėliai populiarūs tiek apvaliais, tiek pailgais šakniavaisiais. Kaime užauginti raudonieji burokėliai – puikus vitaminų šaltinis. Juose gausu vitaminų B1, B2, PP, kalcio, natrio, chloro, vitamino C net du kartus daugiau nei morkose, jodo daugiau negu kitose daržovėse. Tyrimai parodė, jog sveikatai naudingos medžiagos, esančios burokėliuose, užkerta kelią kelių rūšių vėžiui, daugiausia – storosios žarnos.

Burokai yra labai universali daržovė. Jie gali būti valgomi švieži, tarkuoti arba virti. Tiesa, pastaruoju atveju daug naudingųjų medžiagų yra prarandama.

Burokėliai nėra labai reiklūs dirvai, tačiau geriausiai dera nerūgščioje, lengvo ir vidutinio sunkumo puveningoje priemolio dirvoje bei giliai įdirbtoje dirvoje. Ją arti arba kasti reikėtų ne mažiau nei 30 cm.

Burokėlių netinka sėti į šviežiu mėšlu tręštą dirvą. Geriausias priešsėlis yra javai, svogūnai, porai, agurkai ir pomidorai. Burokėlius į tą pačią dirvą rekomenduojama sėti po 3–4 metų. Dirva turi būti švari, be piktžolių. Burokėlius, kurie bus valgomi vasarą ar rudenį, reikia sėti, kai dirvos temperatūra būna ne mažiau nei 8 laipsniai šilumos, o žiemai skirtus – gegužės viduryje. Sėkite į lysves arba lygioje dirvoje 3–4 cm gylyje, eilutėmis. Tarp jų turėtų būti 30 cm tarpueiliai.

Kad burokėliai greičiau sudygtų, sėklas galima išmirkyti: 2 paras vandenyje arba boro, vario, mangano ir kitų mikroelementų tirpale.

Iš kiekvienos burokėlių sėklos paprastai išdygsta po 2–3 daigus, todėl sudygę burokėliai retinami. Pirmą kartą retinama išaugus 2–3 lapeliams. Tarp augalų palikite po 3–5 cm. Vėliau tai daryti reikėtų dar 2–3 kartus. Po paskutinio retinimo atstumas tarp augalų turi būti 10 cm. Burokėlius tręšti galima tik mineralinėmis trąšomis.

Burokėliai išsiskiria ryškia purpurine spalva, tačiau galima išbandyti auginti ir baltuosius – „Albina Vereduna“ bei geltonuosius – „Burpees Golden“. Burokėlių veislių asortimentas yra gausus. Jie skirstomi į ankstyvuosius („Egipski„, „Rote Kugel 2“, „Tonda di Chioggia„, „Zeppo H“), vidutinio ankstyvumo („Akela“, „Bona„, „Pablo H„), vidutiniškai vėlyvus („Monorubra„). Taip pat pagal šakniavaisių formą: apvalius („Bona„, „Monika“) bei pailgus („Cylindra„, „Rywal“).

Kukurūzai kilę iš Pietų Amerikos. Vėliau paplito Centrinėje ir Šiaurės Amerikoje. Lietuvoje kukurūzai auginami nuo XIX a. Iš pradžių darželiuose, o nuo 1955 m. kaip pašarinė lauko kultūra.

Kukurūzai vertingi, nes juose yra angliavandenių, baltymų, riebalų, vitaminų A ir C, taip pat kalio, fosforo, kalcio, geležies, seleno. Termiškai apdorota ši daržovė gerai išsaugo vitaminus.

Teigiama, kad kukurūzai mažina cholesterolio ir cukraus kiekį kraujyje, tinka sergantiems cukriniu diabetu.

Keptus kukurūzų grūdus galima maišyti su medumi ir valgyti sergant įvairiomis virškinamojo trakto ligomis.

Kukurūzai vartojami dietiniam maitinimui. Skanios ir maistingos virtos kukurūzų burbuolės. Iš kukurūzų miltų verdama košė, kepami apkepai, paplotėliai. Kukurūzai gali būti konservuojami.

Tai šilumamėgiai augalai. Kukurūzų sėklos pradeda dygti, kai dirvos temperatūra pasiekia 8–10 laipsnių. Gerai auga derlingose dirvose: priesmėliuose, lengvuose ir vidutiniuose priemoliuose. Šiems augalams netinka rūgščios ir per drėgnos dirvos, taip pat laukai, kuriuose gruntiniai vandenys negiliai.

Sėjami tiesiai į dirvą gegužės pradžioje arba sodinami daigais, užaugintais šiltnamyje. Trumpalaikės šalnos pavasarį gali pakenkti lapams, tačiau pasėjus giliau – apie 4 cm – daigai nežūva.

Kukurūzai palyginti gerai ištveria sausrą. Nors kukurūzai – nereiklūs augalai, jie nepakenčia konkurencijos su piktžolėmis.

„Golden Bantam„ – vidutiniškai ankstyva saldžiųjų kukurūzų veislė. Augalai užauga iki 1–4 m aukščio. Burbuolės ilgos, 2–3 ant stiebo, grūdai geltonos spalvos, gero skonio.

„Minigold„ – ankstyva saldžiųjų kukurūzų veislė. Augalai užauga iki 180–220 cm aukščio. Užaugina mažas, geltonas, saldžias burbuoles. Valgomi švieži, gali būti perdirbti, labai tinka konservuoti.

„Tasty Sweet H„ – ankstyva saldžiųjų kukurūzų hibridinė veislė. Vegetacijos periodas – 90 dienų. Užaugina 20 cm ilgio, geltonas, saldžias burbuoles.