Agurkai, pomidorai ir morkos – kas jiems labiausiai trukdo augti

Agurkai – vieni iš nedaugelio daržovių, naudojamų maistui nesubrendę. 95 procentus agurko sudaro vanduo, likusią dalį – žmogaus organizmui svarbūs vitaminai, mikroelementai, saldumą suteikiantys angliavandeniliai. Mineralinių medžiagų agurkuose mažai, tačiau didžiausia jų vertybė – mineralinės druskos, pasižyminčios šarmine reakcija. Ši daržovė padeda geriau pasisavinti riebalus ir baltymus, o taip pat gerina apetitą, atgaivina, reguliuoja medžiagų apykaitą, tirpina šlapimo rūgšties druskas. Agurkų sultys padeda pašalinti iš organizmo toksinus, veikia kaip raminanti ir skrandžio bei žarnyno dieglius malšinanti priemonė. Taip pat kaip natūrali odos priežiūros priemonė.

Agurkai žydi moteriškais bei vyriškais žiedais. Ant moteriškų – formuojasi ir auga vaisiai. Įvairių veislių moteriškų ir vyriškų žiedų skaičius skiriasi. Senesnės veislės priklauso mišriam žydėjimo tipui. Lietuvoje populiariausi trumpavaisiai ankstyvi agurkai stambiais kauburėliais. Jie tinkami rauginimui ir marinavimui. Tiesa, rauginti ir marinuoti agurkai sukelia ypač stiprią virškinimo liaukų sekreciją. Jų reikėtų vengti sergantiems skrandžio ir žarnyno ligomis, ateroskleroze, hipertonija, kepenų ir inkstų ligomis, turint širdies ydas.

Nors agurkų veislių pasirinkimas išties nemažas, Lietuvoje vieni dažniausiai sodinamų ir paplitusių yra trumpavaisių agurkų hibridai. Jų sėklos gaunamos kryžminant tos pačios rūšies skirtingas veisles. Iš tokių sėklų užaugę augalai paveldi abejų veislių ypatumus.

Hibridų sėklos yra brangesnės nei veislių ir vertinamos dėl to, kad iš jų išaugę agurkai būna derlingesni, vienodesni, atsparesni ligoms, kenkėjams, jų derlius būna aukštos kokybės. Lauko agurkų hibridai turi stiprią šaknų sistemą, augalai yra gyvybingi, pakankamai atsparūs netikrajai miltligei ir agurkų mozaikos virusui, miltligei ir rauplėms, todėl gali ilgai derėti – net iki rudens šalnų. Dar viena labai svarbi savybė – kai kurie agurkų hibridai yra savidulkiai, kuriems apdulkinti nereikia bičių.

Pats populiariausias agurkų hibridas mūsų šalyje yra „Radničiok natur H“. Tai – vidutinio ankstyvumo derlingas agurkų hibridas, auginamas šiltnamiuose ir lauke. Dera po 50 dienų. Vaisiai 10 – 12 centimetrų ilgio, stambiai kauburiuoti, juodais spygliukais – pagal spygliukų spalvą galite skirti šią veislę nuo kitų. Tinka konservuoti ir rauginti. Hibridas atsparus miltligei ir dėmėtligei, populiarus dėl savo skoninių savybių ir panaudojimo galimybių.

Taip pat mėgstamos veislės – „Mandy H“, „Mirabelle H“, „Pasalimo H“, „Sremski H“, „Dirigent H“. Visi šie hibridai yra puikaus skonio ir tinkantys marinavimui. Kai kurie, pavyzdžiui, „Superstar H“, labiausiai tinka šviežiam vartojimui. Neturintieji žemės sklypo, kai kuriuos agurkus gali auginti ir vazonuose – atviruose balkonuose. Namuose puikiai augs tokie ilgavaisių agurkų hibridai, kaip „Minisprint H“ ir „Baby H“. Augalus daiginant žiemą, būtinas papildomas apšvietimas.

Agurkus galima sodinti įvairaus tipo dirvose, tačiau geriausiai auga lengvose priesmėlio ir daug organinių trąšų ar humuso turinčiose dirvose. Agurkų šaknų sistema yra silpna, todėl auginant sunkesnėje dirvoje juos reikėtų kartą per savaitę prie šaknų atsargiai papurenti, kad žemė gerai drenuotusi ir aeruotusi.

Agurkai sodinami daigais arba sėjami tiesiai į lysvę. Iš pakuotės atrenkamos didžiausios ir gražiausios sėklos. Siekiant padidinti moteriškų žiedų kiekį, rekomenduojama sėklas porą mėnesių palaikyti šiltai, apie 25 laipsnių temperatūroje prie radiatoriaus. Agurkai nemėgsta persodinimo, tad persodinti būtina su kuo didesniu žemių gniutulu.

Tinkamiausia temperatūra augti – 22 – 25 laipsniai šilumos. Esant žemesnei nei dešimt laipsnių temperatūrai agurkų šaknys negali pasisavinti maisto medžiagų. Agurkams netinka ir aukšta temperatūra – esant 35 laipsnių temperatūrai jų žiedadulkės tampa sterilios arba agurkai pradeda megzti deformuotus vaisius.

Šios daržovės reiklios drėgmei, blogai auga pavėsyje, mėgsta organines trąšas. Tai viena iš daržovių, kurią pavasarį galima tręšti gyvulių mėšlu. Geriausiai tinka priemolio dirvos, kurių pH reakcija – 6-7. Agurkai turi būti laistomi reguliariai, šiltu vandeniu. Gerai auga laikantis sėjomainos, tinkamai tręšiant ir laistant, naikinant piktžoles. Tai-padeda apsaugoti pasėlį nuo ligų ir kenkėjų. Dažniausios ligos – miltligė, baltasis ir šakninis puvinys, antraknozė, mozaika.

Pomidoro tėvynė – Pietų Amerika, kur inkų bei actekų gentys juos augino daugelį metų iki pasirodant žemyne pirmiesiems europiečiams. Garsūs pomidorų giminaičiai – tabakas, bulvės, aitrieji pipirai, baklažanai. Šaltesnėse klimato zonose auginami šiltnamiuose ir persodinami į lauką praėjus šalnų pavojams.

Į Europą pomidorai atkeliavo XVI amžiuje – iš pradžių į Ispaniją, vėliau į Portugaliją, Italiją. Tuo tarpu daugelyje kitų Europos šalių ši kultūra buvo laikoma nevalgoma ar net nuodinga – pomidorai buvo auginami soduose ar namuose kaip dekoratyvinis augalas. Anglai ir amerikiečiai nevalgė pomidorų iki pat XVIII amžiaus vidurio. Tačiau vėliau pomidorų populiarumas sparčiai augo ir šiuo metu tai yra valgomiausia daržovė JAV.

Lietuvoje – tai taip pat viena populiariausių kultūrų. Čia pomidorai geriausiai jaučiasi šiltnamiuose, tačiau karštą vasarą gerą derlių galima gauti ir lauke. Daržininkai sako, kad pomidoras yra viena daugiausiai dėmesio reikalaujančių kultūrų. Atrodytų, kad pomidorų paprasčiau nusipirkti parduotuvėje, tačiau pačių išauginti pomidorai skoniu ir kvapu skiriasi nuo parduotuvėje pirktų.

Pomidoruose gausu vitaminų, mineralinių medžiagų – kalio, fosforo, natrio, geležies mikroelementų, organinių rūgščių, pektinų, karotino. Daugiausia vitaminų ir kitų biologiškai aktyvių medžiagų yra šviežiuose, ką tik nuskintuose vaisiuose, ypač – prinokusiuose saulėje

Šiose daržovėse nėra cholesterolio, jie turtingi likopeno – paties stipriausio antioksidanto karotenoidų grupėje. Įdomu tai, kad termiškai apdorotuose pomidoruose likopeno yra daugiau nei šviežiuose. Ši medžiaga aktyviai neutralizuoja laisvuosius radikalus, dažnai sukeliančius onkologinius bei širdies-kraujagyslių ligų susirgimus. Kaip antioksidantas, likopenas reikšmingas odos apsaugai nuo žalojančio ultravioletinių spindulių poveikio. Pomidoruose taip pat yra amino rūgšties – triptofano, kuris skatina seratonino –“laimės“ hormono gamybą.

Pomidorai skirtingai nei kitos daržovės pasižymi vaisių formos, spalvų, dydžių įvairove. Vaisiai gali būti žali – „Green Zebra“ veislė, oranžiniai – „Orange queen“, „Zlatava“, geltoni – „Lemon boy H“, „Jantar“, taip pat raudoni, avietiniai ar juodi. Pomidorai taip pat skiriasi ir aukščiu – augalai gali užaugti nuo kelių dešimčių centimetrų iki kelių metrų.

Pagal tai pomidorai skirstomi į indeterminantinius – aukštaūgius, pavyzdžiui „Raissa H“, „Premio H“ ir determinantinius – riboto augimo, užsibaigiančius žiedine keke, pavyzdžiui „Polfast H“ ar „Polbig H“. Vaisiai būna įvarių formų – kriaušės formos apvalūs, stipriai briaunoti, ovalūs, „jautiniai“ – stambiais, dideliais mėsingais vaisiais.

Smulkiausi vaisiai gali sverti kelis gramus, o patys didžiausi – apie 2 – 3 kilogramus. Nors skaičiuojamas ne vienas tūkstantis veislių ir hibridų, populiariausi pasaulyje ir Lietuvoje yra apvalūs raudoni pomidorai. Hibridinių veislių sėklos paprastai brangesnės nei veislių, nes daržovės išauga derlingesnės, vienodesnės, atsparesnės ligoms, kenkėjams, jų derlius pasižymi aukšta kokybe. Tiesa, pagal derliaus sunokimo trukmę veislės arba hibridai palyginti nedaug tesiskiria.

Lauke pomidorus sodinti reikėtų saulėtoje vietoje, nes kiekvienas šešėlis sumažins pomidorų derlių ir jų skonį. Pomidorai mėgsta derlingus priemolius, kurių pH – 6,5. Geriausi augalai prieš pomidorus – pupiniai, žaliosios daržovės, šakniavaisiai, cukinijos. Negalima sodinti po bulvių, pomidorų, pipirų.

Dirva paruošiama rudenį, ją reikia giliai sukasti ir įterpti komposto. Pomidorai į dirvą išskiria organinių junginių, kurie neigiamai veikia augalų augimą. Pomidorai, turėtų būti sodinami į tą pačią vietą po 3-4 metų. Auginant šiltnamiuose derlius kasmet mažėja. Nepaisant tręšimo ir mulčiavimo, tenka imtis drastiškos priemonės – keisti gruntą.

Prieš sėjant reikėtų surūšiuoti sėklas, išrinkti mažas. Geros sėklos vandenyje turėtų skęsti, o plūduriuojančias reikėtų pašalinti. Sėklos dezinfekuojamos kalio permanganato tirpale (su beicuotomis sėklomis šios procedūros daryti nereikia). Sodinukus auginti geriausia šviežiame grunte, perpus sodo dirvos ir gerai perpuvusio komposto. Optimali sėklų dygimo temperatūra yra apie 20- 25 laipsniai šilumos.

Kai temperatūra žemesnė, augalai dygsta ilgiau, vėliau susiformuoja žiedinė kekė. Svarbi ir substrato, kuriame auga daigai temperatūra – ji turėtų būti ne žemesnė nei 16 laipsnių. Daigai laistomi šiltu vandeniu. Dirva turi būti tinkamo rūgštingumo, joje turi būti reikiamas maisto medžiagų kiekis. Pomidorai formuojami paliekant vieną stiebą. Visi šoniniai ūgliai yra šalinami, kai jie būna 4-5 centimetrų ilgio. Ūglių šalinimas pagreitina vaisių brendimą.

Dažniausios ligos – grybelių sukeliami puviniai: mozaikinis, pilkasis, taip pat fitoftorozė.

Valgomosios morkos kilusios iš laukinių, kurios ir dabar auga Europoje ir Azijoje. Tai dvimetis augalas, priklausantis skėtinių šeimai. Hipokrato laikais morka buvo laikoma panacėja – vaistu nuo visų ligų. Iš jos ne tik ruošdavo daugybę patiekalų, bet ir gamindavo įvairius tepalus, antpilus, lašelius ir nuovirus. Beje, tada šios daržovės buvo ne oranžinės.

Mums įprastos spalvos morkos gimtinė – Olandija. XVII–XVIII a. šios morkos pradėjo plisti visoje Europoje. Iki to laiko morkos buvo... įvairiaspalvės. Violetinės morkos buvo auginamos Egipte, Romos imperijoje labiau buvo mėgstamos baltos morkos, o kai kuriose Vakarų šalyse buvo paplitusios juodos, žalios ir raudonos morkos. Morkose yra daug vitamino A, kalio, fosforo, magnio, daug vitaminų bei maistinių skaidulų.

Morkos stiprina kraują, gerina regėjimą, stiprina dantis. Suvalgius morkų per daug, gali suspazmuoti širdis. Morkų sultys – puiki priemonė nuo strazdanų, šaknų arbata varo šlapimą, šalina akmenis, arbata mažina kraujospūdį, naikina bakterijas. Valgantys šią daržovę rečiau serga krūties, gaubtinės ir tiesiosios žarnų, plaučių vėžiu. Morkų šakniavaisiai pagal formą skirstomi į Berlicum, Nanto, Imperator, Chantaney ir Flakkee tipus.

Lietuvoje populiariausi visų ankstyvumų Nanto tipo morkų veislės ir hibridai.

Morkos geriausiai auga lengvoje ir vidutinio sunkumo dirvoje. Mėgsta lengvą priemolį ir durpingas, purias, nepiklžolėtas dirvas, gerai patręštas kalio trąšomis ir pakalkintas. Pirmaisiais metais išauga lapų skrotelė ir sultingas šakniavaisis, vartojamas maistui, o antraisiais – iš pasodinto šakniavaisio išauga žiedstiebiai, žiedai ir susiformuoja sėklos. Tinkamiausia priesmėlio ar lengvo priemolio humusinga dirva. Rūgščiose, drėgnose ir sunkiose molio dirvose auga prastai, išauga šakotos, mažos, blogai laikosi žiemą. Dirva turi daug įtakos šaknų formai ir spalvai. Geriausiai morkas auginti po daržovių, tręštų mėšlu. Pavasarį morkos sėjamos ievoms sužaliavus, kai tik pradžiūsta dirva. Žiemai laikomas morkas geriausiai sėti gegužės viduryje. Tam, kad šakniavaisiai išaugtų ilgi ir gražūs, dirvą reikia labai giliai sukasti.

Morkų derliui lemiamą reikšmę turi dirvos paruošimas. Tinkamai ją įdirbus, pagerinama struktūra, išnaikinamos piktžolės, sutaupoma drėgmė ir sudaromos palankios sąlygos mikroorganizmams. Nė vienai daržovei piktžolių išnaikinimas neturi tiek daug reikšmės, kaip morkoms. Pasėjus morkas į piktžolėtą, ypač varpučiais užkrėstą dirvą, negalima gauti gero derliaus. Todėl morkoms dirvą reikia pradėti ruošti iš karto po priešsėlio nuėmimo. Šioms daržovėms skirta dirva rudenį tręšiama mineralinėmis trąšomis. Rūgšti dirva rudenį kalkinama. Pavasarį prieš sėją beriama amonio salietros. Nereikia morkų pertręšti azoto trąšomis, nes pablogėja šakniavaisių skonis, jie blogiau laikosi. Reikalingiausias morkoms kalis. Todėl naudojama mažai azoto, bet daug kalio turintis mineralinių trąšų mišinys. Po to augalai apliejami švariu vandeniu.

Morkų sėklos smulkios ir negreitai dygsta. Jos paprastai sėjamos teisiai į dirvą. Anksčiau pasėtos morkos duoda didesnį derlių. Norint labai anksti (birželio pradžioje) turėti šviežių morkų, jų galima pasėti dar rudenį. Spalio mėnesį paruošiama lysvė, joje padaromi grioveliai. Pašalus pasėjamos morkos ir nestorai užberiama durpėmis. Anksti pavasarį, kai dirva sušyla iki 5-8 laipsnių šilumos, morkos sudygsta. Rudenį pasėtos morkos laikymui netinka.

Pavasarį morkos sėjamos ievoms sužaliavus, šalpusniui pražydus, kai tik pradžiūsta dirva. Pirmiausiai sėjamos ankstyvos veislės – „Amsterdammer 2“, „Napoli H“, „Naomi“, „Rondo“. Šiek tiek vėliau – vidutinio ankstyvumo veislės – „Nantes 3“, „Nantes 5“, kurios tiks ir šviežiam vartojimui ir neilgam laikymui. Žiemai laikomas morkas geriausiai sėti gegužės viduryje- sėjamos vėlyvos veislės („Karlena“, „Riga H“, „Jitka H“, „Darina“). Morkas reikia pasėti ne vėliau nei birželio 8 dieną, nes vėliau pasėtų morkų derlius būna mažas. Kad morkas būtų galima išsėti ne per tankiai, sėklos sumaišomas su kelis kartus didesniu kiekiu smulkaus sauso smėlio. Pasėjus žemė turi būti prispaudžiama, kad sėklos geriau priglustų prie žemės. Iš pradžių morkų daigeliai auga labai lėtai, ir tik po 20-25 dienų po sėjos pradeda augti pirmasis tikrasis lapelis. Persodinti morkų nepavyks, o jei ir prigyja – šakniavaisiai išauga šakoti ir kreivi.

Morkoms sudygus reikia purenti tarpueilius, kad neįsigalėtų piktžolės. Labai svarbus darbas, kurį reikia atlikti kruopščiai, yra morkų retinimas. Retinti reikėtų du kartus. Pirmą – pasirodžius tikriesiems lapeliams, paliekant tarp augalų tarpus. Antrą kartą retinama morkoms paaugus. Šie šakniavaisiai labai jautrūs drėgmei, tačiau pirmąjį mėnesį, kad augalai gerai pasisavintų trąšas ir galėtų normaliai augti, juo laistyti reikėtų negausiai, bet dažnai. Norint apsaugoti nuo grybelinių ligų, morkas geriausia laistyti anksti ryte.

Svarbu prisiminti, kad vegetacijos metu šios daržovės labiausiai kenčia nuo fomozės. Kitos galimos ligos – sklerotinis puvinys, juodasis puvinys ir rizoktoniozė, morkoms žalingesnės laikymo vietose.

Derlių reikia nuimti iki šalnų. Geriausia – spalio viduryje, sausą dieną. Kuo vėliau kasami morkų šakniavaisiai, tuo daugiau sukaupia cukraus ir karotino, tuo geriau laikosi žiemą. Morkos kasamos šakėmis, rūšiuojamos. Pažeisti šakniavaisia greitai pradeda pūti ir užkrečia kitus, todėl  pjaunat lapus, svarbu nepažeisti šakniavaisio viršaus.