Dauguma santechnikų šios vandentiekio sistemos net nepasiūlo – vėliau naujakuriai graužiasi nagus

Legionelioze įprastai susergama dėl didelės legionelių bakterijų koncentracijos geriamojo vandens sistemoje. Legionella bakterijos sukelia dvi pagrindines ligas: Potiako karštinę arba plaučių uždegimą.

Skaičiuojama, kad 10–15 proc. plaučių uždegimo, sukelto Legionella bakterijų, atvejų baigiasi komplikacijomis ir mirtimi.

Nors kasmet Lietuvoje pranešama apie vieną ar keletą legioneliozės atvejų, ši bakterija daug dažnesnė nei manoma.

Legionella bakterija atrasta 1976 metais, po Amerikos legiono suvažiavimo, vykusio Filadelfijoje. Tuomet viename viešbučių gyvenusiems dalyviams masiškai pasireiškė pneumonijos simptomai. Galiausiai paaiškėjo, kad keliems šimtams žmonių ją sukėlė ta pati bakterija, vėliau pavadinta Legionella pneumophila.

Vandenyje šių bakterijų veisiasi nuolat, tačiau jos pavojaus nekelia tol, kol nepasiekia kritinės koncentracijos ribos. „Norėdami save ir savo šeimą apsaugoti nuo šios klastingos ligos, turime tinkamai suprojektuoti, įrengti ir prižiūrėti vandentiekio sistemą“, – atkreipė dėmesį šildymo, vėsinimo, vandentiekio ir kitus inžinerinius sprendimus siūlančios bendrovės „Uponor“ projektų vadovas Povilas Kivaras.

Legionelioze įprastai užsikrečiama įkvėpus bakterijomis užkrėstos vandens dulksnos, kuri susidaro dušuose, tualetuose, voniose, saunose.

Legionelėms daugintis palankiausia 25–55 laipsnių temperatūra. Iki 15 laipsnių vandenyje jos nesiveisia, o 60–70 laipsnių – žūsta. Beje, nors legionelių aptinkama vandens telkiniuose, dumble ar dirvoje, daugiau nei 60 proc. visų ligų sukelia būtent geriamojo vandens sistemose besiveisiančios bakterijos.

Didžiausia rizika užsikrėsti Legionella bakterijų sukeliamomis ligomis – visuomeniniai pastatai: sporto klubai, darželiai, ligoninės, sanatorijos, senelių namai, viešbučiai ir pan.

Net ir statant šiuolaikinius, modernius visuomeninius pastatus, kuriuose itin daug dėmesio skiriama inžinerinėms sistemoms, geriamojo vandens higienai jo vis dar stinga.

Jei vandens naudotojų skaičius didelis, vanduo visoje sistemoje pakankamai dažnai keičiasi, ir bakterijos nespėja užteršti vandens. Pandemijos metu, ištuštėjus viešbučiams, sporto klubams ar kitoms įstaigoms, vandens vartojimas sumažėjo, o tai lėmė ilgesnį vandens užsibuvimą sistemoje ir greitesnį legionelių dauginimąsi.

Daugiabučiuose, kuomet gyventojai išvyksta savaitgaliui arba atostogų, vandenyje, kuris yra atšakose, vedančiose į butus, taip pat susidaro palankios sąlygos daugintis Legionella bakterijoms. Kas blogiausia – vandens kiekis atšakoje yra pakankamas, kad žmogus užsikrėstų.

Visuomeniniuos pastatuose bei daugiabučiuose prevenciškai atliekama karšto vandentiekio sistemos dezinfekcija. Procedūros metu karšto vandens temperatūra pakeliama iki 70 laipsnių, tokios temperatūros vanduo sistemoje cirkuliuoja 1–2 paras.

Šis dezinfekcijos būdas yra veiksmingas, jei tuo metu gyventojai yra namuose ir naudoja vandenį, t. y. tokios temperatūros vanduo prateka per visas atšakas.

Beje, Legionella bakterijos dauginasi labai greitai: esant palankioms sąlygoms tik ką dezinfekuotą sistemą gali užteršti greičiau nei per 24 valandas.

Taip pat niekas nekalba apie didžiules energijos sąnaudas, kurios eikvojamos dezinfekcijos procedūrai.

Sykiu tokios aukštos temperatūros neigiamai veikia vamzdynus, jungtis, taip pat – santechnikos prietaisus.

Norint išvengti šios mirtinos ligos, pirmųjų žingsnių privalu imtis projektavimo stadijoje. Visuomeninių pastatų ir daugiabučių statytojai turėtų vengti kolektorinių vandentiekio sistemų, kuomet iš vieno taško vanduo paskirstomas į skirtingus sanitarinius mazgus, o sistemoje atsiranda ilgų vamzdžių atšakų. Naudojant kolektorinę sistemą, smarkiai sumažinamas jungčių skaičius, kas garantuoja saugumą, tačiau blogina vandens higieną.

Geriausias sprendimas – žiedinė vandentiekio montavimo sistema, naudojant U-formos prietaisines alkūnes. Sumontavus tokią sistemą sumažinamas jungčių, paslėptų konstrukcijose, skaičius, kartu vanduo keičiasi visame vamzdyne, naudojant bet kurį iš į žiedą sujungtų prietaisų.

Dar kokybiškesnei apsaugai naudojamos automatizuotos vandens nuleidimo sistemos, kurios, įvertinusios vandens temperatūrą ir užsistovėjimo laiką, iš sistemos į kanalizaciją nuleidžia reikiamą kiekį vandens. 

Deja, bet ir individualiųjų namų savininkai nuo šios problemos nėra apsaugoti.

Šiuo metu itin populiarių šilumos siurblių montuotojai dažnai pataria vietoje 60 laipsnių temperatūros palaikyti vos 40–45 laipsnių, ir taip sutaupyti dar daugiau energijos. Nė nesusimąstoma, jog žemesnė nei privaloma temperatūra – puiki terpė daugintis pavojingai bakterijai, juolab jei vanduo nepasikeičia bent keletą dienų.

„Šiuo atveju, rekomenduotume už šilumos siurblio pasistatyti dar vieną elektrinį šildytuvą, kuris karšto vandens temperatūrą pakeltų iki reikiamų 60 laipsnių. Tokia sistema taupo vartotojo pinigus, mat šilumos siurblys efektyviai ir pigiai sušildo vandenį iki 45 laipsnių, o elektriniui šildytuvui telieka temperatūrą pakelti 15 laipsnių“, – komentavo P. Kivaras.

Karštas vanduo turi būti pakankamai karštas (60 laipsnių), ir kompromisų čia nėra. Taip pat – efektyviai veikti cirkuliacija: ne tam tikru laiku, kaip mėgsta individualiųjų namų šeimininkai, bet visą laiką.

Kita rimta individualiųjų namų savininkų klaida – pasirenkamo šildytuvo dydis. Keturių asmenų šeimai įprastai rekomenduojamas 200–300 litrų vandens šildytuvas, įrodinėjant, jog geoterminiam arba oras-vanduo šilumos siurbliui lengviau užtikrinti reikiamą, kad ir vėsesnio vandens, kiekį, tačiau nutylint, koks pavojus kyla nepakankamai šildant vandenį.

Šeimai, anot P. Kivaro, visiškai pakanka 80–100 litų 60 laipsnių temperatūros vandens. Jis išnaudojamas ir pakankamai dažnai keičiasi – būtent to ir reikia norint išvengti legioneliozės.

Geriamojo vandens higiena prasideda nuo tinkamo projektavimo, o tuomet – kokybiškų medžiagų: vamzdžių, jungiamųjų dalių. Netinkamai suprojektuotuose vamzdynuose neretai atsiranda stovinčio vandens atkarpų, kurios palanki terpė daugintis bakterijoms ir rimtas ligas galintiems sukelti mikroorganizmams. Žinoma, būtina vengti ir šalto vandens vamzdžių įšilimo.

P. Kivaras individualiųjų namų savininkams turi keletą patarimų, į ką atsižvelgti ir ko nepamiršti įsirengiant vandentiekio sistemą.

Pirma, vandentiekiui montuoti žiedinę sistemą, kuomet, atsukus vieną čiaupą, vanduo išbėga ne iš vienos atkarpos, o viso vamzdyno. Žiedinis vandens paskirstymas numato vandens privedimą prie kiekvieno jungimo taško dviem vamzdžiais.

Ši sistema leidžia išvengti slėgio nuostolių vamzdyne bei vandens stagnacijos, užtikrinamas kokybiškas karšto vandens tiekimas, vandens nuleidimas ir atnaujinimas, jei vandens tiekimo atšaka ilgiau nenaudojama. Jai reikia mažiau jungimo taškų nei trišakei, sykiu nereikalingas kolektorius ir vieta jam.

Pašnekovas įspėja dėl itin retai naudojamų svečių tualetų ir dušų. Tokiuose itin pavojinga kolektorinė sistema, nes jei unitazas ar dušas naudojamas itin retai, vanduo gali pernelyg užsistovėti.

Minimalios vamzdžių linijos, jokių „kišenių“, šaltas vanduo – mažiau nei 20 laipsnių, karštas – 60 laipsnių, po recirkuliacijos grįžtantis – ne mažiau nei 55 laipsnių.

Kaip numatyta higienos normose, vanduo turi pasikeisti kartą per savaitę. Idealu, jei pasikeistų kas dieną, tuomet net ir itin puikiomis sąlygomis legionelės nespės daugintis.

Labai svarbu neatidėlioti vizito į „Uponor“ ar kitų gamintojų atstovybes, kur gausite aukštos kokybės nemokamas konsultacijas.

Bene svarbiausia, kad vandens higieną užtikrintų visi: pradedant projektuotoju ir montuotoju, kurie tinkamai suplanuotų ir įrengtų vandentiekio sistemą, montuotojas remtųsi brėžiniu, o ne tik savo patirtimi ar sistemą įrengtų iš akies. O namo savininkas sistemą turi prižiūrėti. Visų pirma, nustatyti tinkamą šildytuvo temperatūrą.