Tokių pastabų pasigirsta kaskart, kai Kauno valdžia praneša apie naujų statybų pradžią, mat projektų vertė dažniausiai skaičiuojama dešimtimis milijonų eurų. Neapleidžia abejonės, kad pinigai leidžiami ne pagal galimybes ir miestui gresia bankrotas.
Niekas neišdrįsta priekaištauti, kad tęsiama S.Dariaus ir S.Girėno stadiono rekonstrukcija, vyksta ledo rūmų statyba. Šie darbai prasidėjo dar tuomet, kai nebuvo matyti jokių finansinių rūpesčių ženklų.
Sustabdyti pradėtus darbus būtų pats blogiausias pasirinkimas, nes po kelerių metų grįžusiems statybininkams tektų sumokėti dar tiek.
Gerokai daugiau prieštaringų vertinimų sulaukia naujos statybos. Nemuno sala pastarosiomis savaitėmis labiau primena ne kauniečių pamėgtą ramybės oazę, o milžiniškas kasyklas, kuriose riaumoja galinga technika.
Vos prieš porą savaičių „Žalgirio“ arenos pašonėje prasidėjo vandens sporto centro, šią – vienintelio šalyje mokslo centro „Mokslo sala“ statyba.
Bendra šių dviejų objektų statybos sąmata siekia 60 mln. eurų. Žinoma, Kauno savivaldybė skirs tik dalį reikalingų lėšų, tačiau galbūt tokie užmojai nepamatuoti?
Nieko panašaus! Net didžiausi skeptikai bei sąmokslo teorijų šalininkai pripažįsta, kad visos pandemijos kažkada pasibaigia, o tuomet pravartu turėti kažką, kas taptų traukos centru draudimų išvargintiems žmonėms.
Būtų kvaila atsisakyti „Mokslo salos“, kurią turėti Kaunas siekia jau penkerius metus ir tik dėl biurokratinių trukdžių statybų startas kelis kartus buvo atidedamas.
Vandens sporto centro poreikis mažesnis – Kaune jau yra neblogų baseinų, kuriuose gali treniruotis net profesionalūs sportininkai. Vis tik statant jį kartu su „Mokslo sala“ jau po dvejų metų aplinką subjauroję statybininkai turbūt visiems laikams paliks Nemuno salą. Reikės tik sulyginti gruntą, pasėti veją ir laukti lankytojų.
Kauno valdžia turėtų statyti kuo daugiau visuomeninės paskirties statinių, jeigu tik tai daryti leidžia biudžetas.
O jeigu dalinį finansavimą skiria ES fondai ir lėšų gaunama iš valstybės biudžeto – tai dar viena paskata neatsisakyti gerų sumanymų.
Sudvejos Kauno valdžia – Vyriausybės skirtus pinigus pačiups klaipėdiečiai ar šiauliečiai, o ES biurokratai kartais finansavimą skiria tokiems projektams, kurių prasmę net sunku suvokti. Tikrai galime juos išleisti prasmingiau.
Visų pirma vykstančios statybos – tai išsaugotos darbo vietos tuo metu, kai dėl suvaržymų kai kurie verslai atsidūrė ties žlugimo riba. Vaikštant net pagrindinėmis Kauno gatvėmis pasitinka tamsios vitrinos ir skelbimai jose apie išnuomojamas patalpas. Ištuštėjo kavinės, klubai, koncertų salės.
Tuo tarpu didžiosios statybų bendrovės kenčia dėl darbuotojų stygiaus ir jų ieško Ukrainoje, Baltarusijoje, Moldovoje, net Uzbekistane.
Žinoma, buvusiam baro padavėjui ar renginių organizatoriui nebus lengva imtis statybininko darbo, tačiau bent jau yra galimybė turėti pajamų šaltinį, o ne tikėtis Užimtumo tarnybos skirtos išmokos.
Paniškai koronaviruso bijantiems žmonėms toks darbas gali net padėti nusiraminti – didžiąją dienos dalį praleidžiant lauke pakliūti į piktojo užkrato pinkles gerokai sunkiau.
Vykstančios statybos – tai ir darbo vietos žaliavų bei gaminių tiekėjams, įvairias paslaugas siūlantiems verslininkams.
Visa ši veikla per mokesčius grąžina į miesto ir valstybės biudžetus solidžią išleistų pinigų dalį. Tuo tarpu išsaugotos biudžeto pajamos – tai galimybė valstybei bei savivaldybei vykdyti savo įsipareigojimus.
Gaila, kad teisės aktai neleidžia Kauno savivaldybei imti daugiau paskolų, kurios šiuo metu neįtikėtinai pigios. Protingai investuojami pinigai leistų dar daugiau gražių sumanymų paversti tikrove.
„Laikinoji sostinė“
