Mažą dukrelę auginanti moteris dabar glaudžiasi Vilniaus miesto krizių centre ir dėkoja jo darbuotojams, kurie padėjo iš žeminamos moters tapti tikru žmogumi.
– Kaip atsidūrėte Krizių centre?
– Esu kilusi ne iš Vilniaus, bet daugiau kaip 10 metų gyvenu sostinėje. Atvažiavau mokytis iš mažesnio miestelio. Bet dabar laikau save vilniete. Čia sutikau tą savo didžiąją meilę. Baigiau pedagogikos studijas, galėčiau muzikos mokytoja būti. Bet kvalifikacijos nekėliau, nes laikinai buvo pasiūlytas darbas reklamos agentūroje. Tuo metu paviliojo pinigai. Galvojau, grįšiu prie tų mokslų. Bet gavosi taip, kad jau 10 metų pabaigti mokslai ir nebegrįžtu, noro nebėra.
Taigi, įsidarbinau vadybininke reklamos agentūroje. Ten dirbdama per kitus draugus susipažinau su žmogumi, kuris man pasirodė „fainas“, įdomus, protingas. Bet nebuvo to dalyko, kaip žmonės sako, meilės iš pirmo žvilgsnio – oi, simpatija, oi, jis man patinka. Ne, nebuvo to. Bet iš jo pusės tai jautėsi. Taip jis kariavo, kariavo ir užkariavo mano širdį. Kažkoks stebuklas įvyko – pamilau.
Kaip įprasta šiais laikais, susimetėm „šmutkes“ kartu gyventi. Aš nuomojausi, jis – pas mane su vienu kitu megztinuku atvažiavo. Būdavo, kad ir nenakvodavo, grįždavo pas savo motiną, nes jis – mamytės sūnelis.
Po trejų metų draugystės nusprendėm: vaiko norime. Gerai, vaiko norime – vaikas yra. Opa. Vaikas gimė, vaikui beveik metukai. Per tą laiką, kol aš nėščia buvau, jis įsiūlė gyventi pas jį namuose. Ten dviejų kambarių butas: vienam kambaryje – jo motina, kitam kambaryje – aš su juo. Gimė vaikelis. Jau buvau pastebėjusi, kad jis – mėgėjas išgerti. Kaip ir dauguma statybininkų. Gal rimtose firmose ne visi geria, bet ne „chalturščikai“ (tokie, kur „pats ant savęs neva dirbu“, visų galų meistras esu: ir santechniką išmanau, ir plyteles kloju...). Dažnai pastebėdavau, kad išgėręs. Žiūriu, kad kartas nuo karto ir aš su juo vieną kitą taurelę, nors nemėgdavau. Galvojau, jeigu aš su juo išgersiu, tai jis mažiau su draugais užtruks ir grįžinės su mumis pabūti. Bet kur tau – kai metukai vaikui suėjo, jis dar labiau gerti pradėjo.
O dar ir o motina – boba su kiaušais, liaudiškai tariant. Ji – buvęs „prarabas“, tai yra, darbų vadovė. Ji ne tik kitiems statybininkams vadovavo, bet ir plytas į devintą aukštą nešiodavo. Ji nesuprasdavo, kaip aš, tokia moteriškaitė, su tuo vaiku neva pavargstu per dieną. Vaikas juk ir naktimis daug kartų keliasi, vaikui ir pilvuką pučia. Pirmieji vaiko auginimo metai – bemiegės motinos naktys ir dienos. Ji nesuprasdavo, kaip aš galiu būti pavargusi.
– Kaip kilo smurtas?
– Kažkaip prasidėjo jo agresija, kai vaikui beveik metukai suėjo. Tokie paprasti pasistumdymai. Jis buvo didelis keikūnas. „Tu tokia anokia, atšok“. Šnai, į sieną pastums. Vieną kartą atsitrenkiau į sieną, kitą kartą. Numojau ranka – čia pasistumdymas. Kitą dieną atsiprašė. Gerai, išgėręs, pagalvoju, alkoholis kaltas, tiek to. Bus viskas gerai. Kitą kartą – pliauska į veidą. Antrą kartą, trečią kartą. Kartojasi. Gyvenu ir toliau kaip „durnelė“ be durelių. Nežinau, kur čia dėtis su vaiku, vaiko priežiūros atostogos baiginėjasi, reikia į darbą eiti.
Kai vaikui buvo beveik dveji metukai, gavau pasiūlymą iš darželio – atveskite vaiką į grupę, yra galimybė patekti. O man jo motina sako: na, kur tau, ji dar mažiukė, tegu auga, tu geriau darbą puse etato susirask, aš padėsiu prižiūrėti. Kokia aš „durna“ buvau, geriau būčiau vaiką į darželį leidusi, pati dirbusi, turėjusi finansų nuomotis ir bėgti kuo greičiau ir toliau nuo jo.
– O kaip darbas? Metėte darbą, kai su juo susipažinote?
– Ne, išėjau į dekretinėmis vadinamas atostogas. Kol buvau vaiko auginimo atostogose, reklamos firmoje sumažėjo darbuotojų, teko kai kuriuos atleisti. Lyg ir draugiškai pasakė: nelabai tau čia yra vietos. Teisiškai aš būčiau buvusi teisi, bet atmosfera būtų ne ta, kreivai žiūrėtų, priekabių ieškotų, kad tik atleistų. Nebegrįžau į tą įmonę. Išmokas skyrė, kurį laiką gyvenau, į Darbo biržą įstojau. Darbą būčiau susiradusi vaiką išleidusi į darželį, bet jo motina mane įkalbėjo, kad vaikas per mažas į darželį. Tai mano klaida.
– Kaip viskas vystėsi toliau?
– Toliau kilo labai didelis smurtas šeimoje. Jis per „dekretines“ nuolat prašinėdavo pinigų: duok man šimtų litų, duok man du šimtus litų. Kodėl duoti? Jis kaip „chalturščikas“ apsiimdavo ką nors tai paklijuot, tai pamontuot. Reikia darbininkams išmokėti. Kokie jo ten darbininkai? Ne darbininkai, o alkoholikai. Kur ateina ryte ir rankos dreba, reikia išgerti, kitaip varžtelio nepasuks. Kitos savaitės pradžioje savininkai išmokės, atiduosiu, žadėdavo. Aha, atiduos. Ateina tas laikas. „Klausyk, man jau vaikui „pamperai“ baiginėjasi, duok tu man tuos pinigėlius“, – sakau. O jei išgėręs ir tokį žodį pasakysi: taukšt per galvą, taukšt per veidą. Ironizuoju, kad nesuprasdavau jo, kad reikia laukti, tylėti, duoti pinigus.
Buvo vienas toks įvykis. Jis neblogai pagėręs vakare. Ar aš ten jam eilinį kartą prikišau, kodėl jis su draugais išgėrinėja, o nėra su manimi, ar prikišau, kad pinigėlių kokių negrąžina, ar paprašiau, kad muziką išjungtų (būdavo, kad devintą, dešimtą valandą noriu vaiką migdyti, o jis alkoholikų draugų atsiveda ir puodais barškina, prašo juos pavalgydinti, muziką leidžia), nepamenu, kokia buvo priežastis.
Pradėjo stipriai keiktis, mane stipriai stūmė, trenkiausi į lovytę, nukritau ant žemės. Stipriai bumbtelėjau nugara į lovytės kampą. Jis dar mane stipriai paspardė. Didžiuliai skausmai šone. Vos užmigau, raminamųjų išgėriau. Galvojau, gal kaip nors praeis. Bet paryčiais dūstu, oro trūksta. Skambinu greitajai pagalbai, jis jau išsigandęs. Atvažiuoja greitoji. Gal šonkaulis sulaužytas?
Nuvežė į ligoninę Lazdynuose. Aparatu peršviečia, gydytojas ir dar keli kviečiasi į kabinetą. Prie ekrano vienas daktaras susėdusiems kitiems gydytojams sako: žiūrėkit, vieno plaučio nėra. Man ir taip silpna, dūstu, alpstu, o dar sužinau, kad ir vieno plaučio nėra. Pasirodo, subliūško. Būna, kad plaučiai subliūkšta, jei, tarkim, vaikštai su plaučių uždegimu, temperatūra ir nesisaugai. Bet taip pat būna ir nuo gero smūgio. O tų man smūgių pakako. Ar to į lovytę atsitrenkimo, ar tų paspardymų. Tiesa, plautį man vėliau atstatė.
– Kiek laiko smurtas tęsėsi?
– Apie metus. Daugiau nei metus. Ir dar jo motina prisidėjo. Aš jau minėjau, kad ji, kaip buvęs „prarabas“, pradėjo auklėti savo sūnelį. „Nada bit ženščin, tagda oni būdėt takije tioplenkije, kak šerst (moteris reikia muštis, kad taptų švelnios kaip vilna – liet.)“, – sakė ji rusiškai, nes šeimoje jie bendraudavo ta kalba. Pasak jos, moterų reikalas – tik prie puodų sėdėti, vyrui valgyti paduoti ir grįžusį pavargusį ir pamaitintą paguldyti į lovą. Jis dažnai grįždavo neva pavargęs – dvokas baisiausias, svirduliuoja, gatavutėlis.
Kitą dieną atsiprašinėja. Sakau, būk geras, aš noriu labai rimtai su tavim pasikalbėti. Mums kažką reikia daryti: gal reikia psichologo pagalbos, gal dar kažko. Pašnekėsim, sako, kai grįšiu vakare. Kai ryte ar dieną atsisveikinam – viskas gražu, atrodo, kad viskas bus gerai, tuoj spręsim šitą problemą. O grįžta vėl pavėpęs, pagėręs kokią pirmą nakties. Vaikas jau miega, aš miegu. Jis mane purto: kelkis, šnekėtis norėjai.
– Psichologų teigimu, dažnai viskas prasideda nuo psichologinio smurto.
– Tai man taip ir buvo. Buvo ir psichologinis smurtas, ir fizinis. Ir iš jo motinos pusės buvo baisus psichologinis smurtas.
– Galvojote, kaip išsikelti iš tos vietos?
– Buvau laikinai išsikėlusi, pabėgau. Nepilną pusmetį gyvenau atskirai. Persikėliau į vieno kambariuko butą. Jis ten nuolatos lankė, jo motina lankė. Jo motina labai prašė, kad grįžčiau. Jis prašė, kad grįžčiau, sakė, kad alkoholio nebus. Ir aš vėl „durnelė“ be durelių patikėjau. Gavosi taip, kad kuo toliau, tuo baisiau. Plautis subliūško. Kitą kartą ne tokį žodį pasakiau, jis mane parmetęs ant žemės spardo, o jo motina: „Bej synok, jejo, bej (mušk ją, sūneli, mušk – liet.)“. Aš jokių gyvybės ženklų nerodau, nejudu. Iš tiesų viską jaučiu, bet esu iš baimės sustingusi. „Nu chavit, synok, astav etu... (užteks, sūneli, palik šitą... – liet.)“, – sako jo motina. Tada paliko. Aš vos ne vos atsistojau, iki lovos nuėjau.
– Ką jūs pasakytumėte kitoms moterims, kurios dabar tai išgyvena?
– Reikia iš karto apsispręsti, jei vieną ar du kartus sudavė. Jau po vieno karto reikia susimąstyti. Tai yra nepataisoma. Ypač jei pastebite, kad mėgsta alkoholį ir tik pasiteisina, kad užtruko su draugais, nes darbo reikalus tvarkė, o iš tiesų pavėpęs visas pareina. Tai jau nesąmonė, nereikia tikėti.
Nereikia moterims būti užsimerkusioms, nereikia turėti iliuzijų, kad viskas bus gerai. Mes, moterys, esame tokios naivios, kad kol iki dugno nenueinam, kol mums vos ne gyvybė ant plauko, būname užsimerkusios. Ir aš buvau kaip strutis, paslėpusi galvą po smėliu. Buvau apsimetusi, kad viskas bus gerai, viskas išsispręs. Nereikia būti naivioms. Tokie žmonės yra nepataisomi.
Esu domėjusis, kad smurtautojais būna ne tik alkoholikai. Gal jie vaikystės traumų yra turėję, gal juos kažkas yra paveikęs. Jei jau vieną kartą sudavė, tu jau matyk, galvok variantus, kaip pabėgti. Iš tiesų, yra visas miestas pilnas pagalbos. Į bet kurią policiją nueik ir tave nukreips į kokį krizių centrą. Aš to nežinojau.
– Tai kaip jūs sužinojote? Kaip pradėjote ieškoti pagalbos?
– Man tai pasakė vieną kartą, kai policiją jam iškviečiau, kai mane jis varė už durų. Sužinojau, kad yra toks Krizių centras, kur gali kreiptis. Aš čia atvykau. Iki tol žinojau Nakvynės namus, buvo minčių apie tai. Kai buvau trumpam nuo jo pabėgusi, tuo metu dar gaudavau pinigų už „dekretines“ atostogas. Tuo metu dar turėjau pinigų, iš ko nuomotis. Po to, kai pamačiau, kad jie atsiprašinėja, siūlo grįžti, pagalvojau, kad „dekretinės“ tuoj baigiasi, tuoj pinigų nebegausiu, pamąsčiau, gal reikia taikytis. Grįžau.
Nežinojau, kad egzistuoja Vilniaus miesto krizių centras. Buvau girdėjusi tik apie Nakvynės namus, „bomžus“, tarakonus, alkoholikus. Kur aš ten su vaiku! Dar kas pagaus, išprievartaus, vaiką pagrobs. Visokių baisybių prisigalvoji.
O čia saugu. Sudaroma sutartis (dėl gyvenimo. - Red.) pusei metų. Jei po pusės metų mato, kad dar negali pati savarankiškai nuomotis, dar kuriam laikui pratęsia. Visos socialinės darbuotojos padeda, nukreipia į savivaldybę dėl būsto, bendrabučio, dėl alimentų – yra nemokamas teisininkas. Aišku, nelabai ką mes dabar alimentų prisiteisime. Pasirodo, kad kai pabėgome su vaiku į čia, jis labai pasiligojo. Po poliklinikas pradėjo vaikščioti, dejuoti man. Galvojau, kad gal jam depresija. Matyt, smurtautojas nebeturi „ant ko“ išsikrauti. Pasirodo, kad jam kepenų cirozė. Laukia donoro.
Jam ir rytais reikėdavo alkoholio. Negalėdavo į darbą išeiti be alkoholio. Ir motina kartais bėgdavo rytais alkoholio. Sakydavo: „Jam tuoj širdis sustos“. „Tu ar aš? Kuri bėgam į parduotuvę“, – sakydavo jo motina. Bėgdavome 200 ml „pleškutės“. Bėgdavome iš pat ryto degtinaitės, neva gelbėjam žmogų.
– Kaip po vaiko priežiūros atostogų susiradote darbą?
- Atvykusi į Krizių centrą, žiūrėjau daug visokių darbo pasiūlymų, darbuotojos prie kompiuterio prileisdavo. Pamačiau, kad reklamos agentūra ieško vadybininko. Kadangi jau turiu tokio darbo patirties, tai nuėjau į darbo pokalbį, pašnekėjau – ir dirbu. Jau dirbu beveik metus.
– Ar esate patenkinta?
– Esu patenkinta. Puiku. Minimumas yra. Iš karto ir nesitikiu, kad man po du ar tris tūkstančius mokės. Bet dar kaip priedas oficialiai už sutartis vienas kitas procentėlis, litukas nubyra. Esu patenkinta.
– Kaip jums pavyko nugalėti neužtikrintumo baimę?
– Buvo baimė. Bijojau, kad nėra tokių normalių vietų kaip Krizių centras. Bijojau, kad nežinau, kas mane laikinai priims. Draugų neturiu, nieko neturiu.
– Ar jis ribojo jūsų socialinius ryšius?
– Kadangi esu iš kito miesto, nesvarbu, kad daugiau kaip 10 metų gyvenu Vilniuje, draugės ne Vilniuje gyvena. Kai kurios gyvena Vilniuje, bet turi savo šeimas, savo vaikus. Jos manęs nepriglaus. Jeigu jos būtų žinojusios apie Krizių centrą, tikrai būtų patarusios. Nežinojau, kur kreiptis.
– Kaip jis elgėsi, kai pabėgote į Krizių centrą? Grasino, maldavo?
– Sakė: „biškiuką“ pagyvenk, aš su sveikata atsistosiu ant kojų, tai grįši. Sakau: „Tau jau anksčiau kalbėjau: arba šeima, arba draugai ir alkoholis. Tu pasirinkai alkoholį, tu jau nebepataisomas.“ Grasinimo iš jo pusės nėra. Tik vaiko aš jam iš pradžių neduodavau, kadangi pavėpusių draugų prisiveda. Maža kas gali su vaiku atsitikti. O kai jau sužinojau, kad jam tokia bėda, gerti nebegali, tai jau duodu kokiai dienai, pusdieniui.
Jeigu būtumėte atvykęs tą dieną, kai aš čia atvažiavau, aš su jumis nešnekėčiau, aš jūsų bijočiau. Bijočiau vyrų, bijočiau žurnalistų. Buvau sužlugdyta, jaučiausi kaip skuduras, kaip ne žmogus. Čia mane psichologai, teisininkai ir socialiniai darbuotojai pastatė ant kojų. Džiaugiuosi, kad šitas centras yra. Gailiuosi tik vieno – kad anksčiau nesužinojau, kad toks centras yra. Dabar ir vaikas laimingas, ir aš laiminga.
Šis tekstas publikuotas Euroblogas.lt
