Tačiau tai įgyvendinti ne taip jau paprasta. Organizmas sensta, o su juo neišvengiamai sensta visi mūsų organai, taip pat ir oda. Odos senėjimo labiausiai pastebima išraiška – raukšlės. Nenuostabu, kad pirmosios veido raukšlės, ypač moterims, - tai visada neigiamos emocijos, stresas.
Ar galima atitolinti senatvę ir kuo ilgiau spindėti jaunatvišku grožiu, skleisti moterišką žavesį? Atsakymas į šį klausimą – vienareikšmiškas „TAIP“! Grožis ir sveikata – neatsiejami dalykai. Jeigu mūsų siela ir kūnas bus sveiki, tai grožį spinduliuos kiekviena mūsų ląstelė. Kaip to siekti?
Yra sukurta daug teorijų, aiškinančių organizmo senėjimo mechanizmą, jo priežastis. Visose teorijose yra bendrų teiginių, kurių įtaka senėjimui neabejojama. Kokie tai teiginiai?
Svarbiausias jų - tai organizmo pilnavertis aprūpinimas kokybišku, biologiškai tinkamu vandeniu. Labai dažnai neįvertiname neįkainuojamos ir niekuo nepakeičiamos vandens reikšmės mūsų gyvenime. Paklauskime savęs, ar mes visada išgeriame, neabejoju, ne kartą girdėtą vandens kiekį – 1,5–2 litrus per parą? Būtent gryno vandens, o ne šiaip skysčių. Atsakymas dažniausiai, deja, bus neigiamas.
Tada - kitas klausimas: ar gali išsausėjęs mūsų kūnas būti sveikas, ilgiau išlikti jaunas? Atsakymas be išlygų – „NE“. Išsausėjusiame organizme sutrinka visi gyvybiniai procesai, sulėtėja medžiagų apykaita. Kraujas (o tai 90 proc. vandens!) nepajėgia pilnai aprūpinti mūsų organus maistinėmis medžiagomis, nesugeba pilnai pašalinti ląstelių veiklos atliekas. Tai, kas nepašalinama, kaupiasi mūsų viduje, nuodija mus. Organizmas neišvengiamai rūgštėja. O tai palanki terpė įvairiausiems susirgimams.
Kitas senėjimą spartinantis ir daugelį susirgimų sukeliantis faktorius – tai laisvieji radikalai, kurių užrūgštėjusiame organizme visados yra per daug. Laisvieji radikalai - tai kaip nekviesti, įžūlūs svečiai, kurie šeimininkauja mūsų būste, pridarydami daug žalos. Jie nepaliaujamai atakuoja sveikąsias ląsteles, stengdamiesi iš jų atimti ir sau prisijungti trūkstamus elektronus.
Tai galima palyginti su geležies rūdijimu (oksidacija) gamtoje. Ne visos ląstelės sugeba atsilaikyti prieš šias atakas. Dalis jų žūsta, kitos yra pažeidžiamos, sutrinka jų veikla ar netgi prasideda nevaldomas jų dauginimasis. Tokia būsena apibūdinama kaip oksidacinis stresas: organizmas rūdija iš vidaus, sparčiai sensta. Neabejojama, kad tai sukelia įvairiausius susirgimus, nuo paprasčiausių iki onkologinių. (Vertėtų paminėti, kad oksidacinį stresą skatina ir tokie veiksniai, kaip rūkymas, alkoholis, užteršta aplinka, nesveika mityba ir pan.)
Savaime suprantama, kai tokios prastos būklės yra visas kūnas, poveikis odai taip pat neišvengiamas. Laisvieji radikalai pažeidžia kolageno – pagrindinio baltymo, sudarančio daugiau negu 75 proc. odos masės, – ląstelių apsauginį mechanizmą. Kolageno molekulė prisijungia prie kaimyninės ir taip susidaro neelastinga, šiurkšti dviguba kolageno molekulė. Daugėjant tokių dvigubų molekulių, oda storėja, praranda stangrumą, elastingumą ir pradeda formuotis raukšlės.
Norėčiau gerbiamoms skaitytojoms ar skaitytojams pateikti klausimą: ar moderniausi kremai, įvairios kosmetinės priemonės gali padėti odai atgauti stangrumą, sumažinti raukšles, kai organizmas yra išsausėjęs, užrūgštėjęs ir niokojamas laisvųjų radikalų? Tikiuosi, kad kiekvienam aišku: nesutvarkius viso organizmo būklės – nėra ko tikėtis gražios odos, sveikos išvaizdos.
Tai ko reikia griebtis, kad organizmas nepatirtų oksidacinio streso, kad būtų galima mėgautis puikia sveikata ir džiaugtis gyvenimu? O gal yra universali, lengvai prieinama priemonė, skatinanti natūralių organizmo gyvybinių galių poveikį, įveikiant aprašytas problemas? Į šį klausimą drąsiai galima atsakyti – taip. Gamta dovanojo mums šį galingą ginklą. Tai – jo didenybė VANDUO.
Prieš penkis dešimtmečius Japonijos, o vėliau ir Rusijos mokslininkai atrado naujas vandens savybes, kuriomis pasižymi jonizuotas vanduo, pagaminamas specialiuose prietaisuose – vandens jonizatoriuose. Čia vienu metu pasigamina dviejų rūšių jonizuotas vanduo: šarminis, dar vadinamas „gyvuoju“ ir rūgštinis arba „negyvasis“. Abu šie vandenys skirtingai veikia organizmą. Šarminio vandens ir organizmo vidaus skysčių savybės yra artimos. Todėl šarminį vandenį rekomenduojama vartoti kasdieniniam gėrimui. Rūgštinis vanduo pasižymi baktericidinėmis, antiseptinėmis savybėmis ir daugiausia skirtas išoriniam vartojimui.
Ypatingo tyrinėtojų dėmesio susilaukė šarminis („gyvasis“) vanduo. Tikra sensacija tapo ryškiai išreikštos šarminio vandens antioksidacinės, elektronų donorų savybės. Taigi geriant pakankamai šarminio vandens - natūralaus antioksidanto – organizmą aprūpiname papildomais elektronais. Šiuos elektronus prisijungia besočiai laisvieji radikalai, tapdami nekenksmingais. Taip apsaugomos organizmo sveikosios ląstelės, iš esmės sumažinamas oksidacinio streso žalingas poveikis.
Ir tai dar ne visos naujai atrastos savybės: šarminiame vandenyje vyrauja lengvai įsisavinami kalcio, magnio, kalio ir natrio jonai. O būtent šie šarminių metalų jonai ir yra pagrindiniai elementai, stabdant organizmo rūgštėjimą. Šarminio vandens molekulės yra susijungusios į mažesnius darinius po 5–6 molekules.
Todėl šarminio vandens skverbtis yra kur kas didesnė, jis geriau įsotina ląsteles vandeniu. Taip pat, šio vandens paviršiaus įtempimas yra beveik dvigubai mažesnis nei paprasto. Toks takesnis, „skystesnis“ vanduo patekęs į kraują, neleidžia jam sutirštėti. Nuo paprasto vandens šarminis vanduo dar skiriasi ir tuo, kad jame yra padidintas normaliai medžiagų apykaitai labai reikalingas deguonies kiekis.
Kaip matome, teigiamas šarminio vandens poveikis yra įvairialypis. Pagalvokime, ar mes visada sugebame įvertinti vandens teikiamus privalumus? Juk tai sveikatos versmė greta mūsų.
Telesforas Laucevičius yra knygos „Jo didenybė vanduo“ autorius
