Perskaitė skandalingą knygą
Susipažinkime – esu Jonas Valaitis, paprastas Lietuvos moksleivis, besimokantis 12-toje klasėje. Esu trenktas, nes kol mano bendraamžių chebra tūsinasi penktadienio vakarais hatoje, aš skaitau savo laisva valia pasirinktas knygas (ne tas, kurias grūda per prievartą mokykla). Ne bet kokias, o tokias, kurios ant bangos. Paprastai savanoriškai nebeimu knygų apie politiką ir istoriją į rankas, nes nesu dar toks trenktas visiškai – juk išvis dar tik panos turi būti tokių kaip aš galvoje. Bet va ėmiau ir kažkaip R. Vanagaitės „Mūsiškius“ pasiėmiau. Perskaičiau. Nuo pradžios iki galo. Ir tuo labai didžiuojuosi.
Susitarkime iš karto – atsiriboju nuo bet kokių teiginių apie R.Vanagaitės pasisakymus apie Ramanauską Vanagą.
Bet pasakysiu viena – teisę klausti ir abejoti turi visi. Ir kuo mažiau ta teise žmonės naudojasi, tuo labiau dominuoja tie, kurie viską slepia ir nieko nesako, kaip tai buvo iki pasirodant mano akiratyje atsidūrusiai knygai „Mūsiškiai“.
Šią savaitę buvau knygyne. Paklausiau konsultantės: „Tai Vanagaitės pas jus nebėra, kaip suprantu?“. Atsakė, kad nėra. Gal net niekada nebuvo – jei taip patogiau. Staiga pasijutau taip, kaip pasijusti galėdavo tik mano seneliai sovietmečiu (kurio nekviečiu ir apsaugok viešpatie – nenoriu, kad jis sugrįžtų, todėl nepakęsiu aiškinimų, kad šis straipsnis parašytas Kremliuje). Knyga buvo – knygos nebėra. Panašiai, kaip prie sovietų nebuvo ideologijai neparankių rašytojų literatūros.
Sukėlė daug klausimų
Kad Rusija dabar tuo naudojasi ir savo tikslams pasiekti vadina mus fašistais, nors, žinoma, buvo daugybė tų, kurie gelbėjo žydus rizikuodami savo gyvybėmis. Buvo tų, kurie išties gynė mūsų šalį. Kad tiesiog taip nutiko ir tai nėra toks dalykas, dėl kurio aš mažiau mylėčiau šią šalį, bet aš nežinojau savo valstybės istorijos iki galo, nes ji nuo manęs buvo paslėpta.
Bus šokas
Gerai, kad aš tai suprantu. O kaip su tais, kuriems viskas yra tik juoda arba balta? Jie yra rezultatas to, kad mūsų šalies istorija yra be reikalo blizginama. Jei taip ir toliau, ateities kartoms bus šokas.
Aš nesakau, kad R.Vanagaitė teisi. Nesakau, kad R. Vanagas buvo išdavikas, todėl tie, kurie ims apie tai man burnoti, gali savo komentarus įmesti į smulkintuvą ir naikinti kartu su iš prekybos išimtomis R. Vanagaitės knygomis.
Bet kai rašytojos kone visas gyvenimas staiga imamas žlugdyti dėl klausimo, ką reiškia jos atkasti dokumentai, kelia nevienareikšmiškus jausmus. Maniau, kad gyvenu laisvoje šalyje. Tokioje, kur yra demokratija. O tai reiškia, kad žmonės turėtų diskutuoti, aiškintis ir susitarti, tai kokia ta mūsų istorija išties buvo, o ne deginti vienas kito knygas.
Dabar pats metas istorikams paaiškinti, kas nutiko iš tiesų ir kodėl tai taip sudėtinga. Vis dar to pasigendu, o istorikų emocingi pareiškimai be jokių papildomų detalių ir aiškių argumentų manęs nedomina.
Ir dėl dievo meilės – paaiškinkite mums suprantama kalba, taip, kad suprastų paprasti žmonės, ne tik akademinė visuomenė, nes ir aš, 18-metis pyplys, nusipelnęs žinoti, kas nutiko.
Aš esu tik abiturientas, ateities kartos atstovas. Ir rašau, nes man rūpi. Rūpi išties.
