Tam paukščių rėksnių šaukiamam pavasariui. Ir, o varge varge, suknios per siūles braška, kelnių saga iki kilpos per 5 centimetrus nesueina, turėjęs kabėti džemperis guli lyg ant padangų užtemptas. Žodžiu, priešpavasarinė klasika – skelbsim dietą.
Kitądien, parpuškavusi su maišeliu daržovių, brangiausiajam šūkteliu: „Vakarinių kepsnių nebebus, man dieta!“
Jokio atsako. Gal negirdėjo?
Kaičiu puodą ir ruošiu ingredientus draugės rekomenduotam, greičiausiai riebalus tirpdančiam patiekalui. Jis paprastas kaip du kart du: kopūstėlis, morkytė, svogūnėlis ir daaaaug salierų. Šakninių ir lapkotinių.
Draugės tvirtinimu, būtent salierai kažkokiu būdu sudegina nereikalingus pilvo riebalus.
Viralas turi būti be druskos. Tokios sriubos esą gali srėbti kiek telpa, bet daugiau šiukštu nieko į burną – nei duonos, nei jokio dešrigalio.
Kuo ilgiau su salierine sriuba ištempsi, tuo mažiau sversi. Draugė tvirtino, jog liesinantį viralą valgė beveik mėnesį, po to net į jaunystės maudymuką įlindo.
Maniškis stovi virtuvės tarpdury ir stebi, kaip smulkinu antrą ryšelį salierų stiebų. Perklausia apie vyrišką valgį, nes po darbų išalkęs, vandeny virta sriuba pilvo neužkiši.
Skėsteliu rankom ir smakru kinkteliu į puodą, į kurį kaip tik saujom beriu salierus.
„Sakau, dieta. Ilgam. Gal net mėnesiui“, – neklausta patikslinu.
Vyras nusliūkina iki pustuščio šaldytuvo, išsitraukia užsilikusį lašinių bryzelį, atsirėžia duonos ir įsijungia televizorių.
Puodas kunkuliuoja, namus apgaubia sodrus daržovių kvapas, o ryškiausias toj puokštėj – salierų.
Šiek tiek stebiuosi, kad maniškis taip ramiai sutiko nebegauti kepsnių.
Kilsteliu akis, o jis vėl stovi tarpdury ir labai intensyviai uosto nuo puodo sklindančius garus. Tada palaimingai išsišiepia, klesteli į virtuvinį minkštasuolį ir taria, kad pagaliau tą malonų kvapą atpažino!
Kokį malonų kvapą? Verdantys kopūstai dar nieko, bet salierai! Jų tvaiko gardžiu kvapu tikrai nepavadinsi. Jei ne noras sublogti, jų tikrai į burną nedėčiau.
„Žinai, kai vasarodavau pas senelius kaime, jų namai lygiai taip kvepėjo...“, – beveik svajingai nutęsia.
Kuo kvepėjo? Salierais? Argi močiutė kada kūdinosi? Negali būti! Tas viralas juk šių laikų dietologų išradimas.
„Va, iš tokių pat daržovių močiutė kasdien šutindavo putrą paršeliams. O tie kad ėsdavo! Ir augdavo ne dienom, o valandom. Močiutės kiaulės būdavo pačios storiausios!“ – su malonumu pasakoja apie vaikystės kiaulių mitybą.
Salierų šutinį maišanti mano ranka vis lėtėja, lėtėja, kol galiausiai sustoja.
Varau iki šaldytuvo, imu paskutinį kiaušinį ir mušu į sviestu pateptą keptuvę.
Vyras reikalauja dalytis perpus. Dalinuosi. Panaršiusi spintelę dar randu tuno konservų. Dėželę išdažom duonos likučiais.
Kai liesinančioji sriuba pravėsta, išverčiu ją į klozetą ir ilgai ilgai leidžiu vandenį. Kad neliktų nė užuominos apie paršeliams spėriai lašinius užauginusį viralą.
Ir tik po to staiga topteli mintis, kad vyras taigi fantazijų pilnas...
