Dėl vieno buvau tikra – jokių planuotojų mūsų meilės šventėje nebus.
Ir dabar, praėjus laimingiausiai dienai gyvenime, galiu drąsiai pasakyti, kad tai buvo vienas geriausių sprendimų.
Visų pirma – tai kaina. Išlaidų ir taip nemažai, už kiekvieną žingsnį reikia mokėti, o dar keli tūkstančiai už „organizavimą ir koordinavimą“...
Nežinau, geriau tuos pinigus atsidėti medaus mėnesiui. Pradėjus organizuoti šventę nusiuntėme užklausas trims švenčių organizatorėms: visos, kaip sutarta, mirga spaudoje ir pasakoja, kad šventei susikurti milijonų nereikia.
Viena tiesiai šviesiai pasakė, kad mūsų šventės biudžetas per mažas, ji net neprasidės. Su vyru tik pasijuokėm – turbūt per karantiną prisitaupė...
Po pokalbio su kita planuotoja tiesiog juokėmės. Garsioji organizatorė jau net buvo pabraižiusi į kuriuos kampus statys dekoracijas, kokiais veidrodžiais apstatys šventės erdvę.
Supratom, kad mes žiūrim į vieną pusę, o ji... į debesis. Pavyzdžiui, nenorėjome jokių rožių, lelijų ir masyvių puokščių ant stalų.
Žmogus ne vienerius metus dirba šioje srityje, bet pasiūlė mums šventės erdvę dekoruoti gėlių iš plastiko kompozicijomis.
Jeigu neįsiklauso į tokius smulkius kliento norus, tai kas būtų toliau?
Labiausiai mums patiko trečioji planuotoja, kuri pasakė, kad mes esame tobuli jaunavedžiai – žinojome, kokioje bažnyčioje norime tuoktis, kas turėtų groti man einant prie altoriaus, kokius desertus valgysime prie bažnyčios, kur vakarieniausime ir taip toliau.
Patarimas būsimiems jaunavedžiams – neišlaidaukite tokioms nesąmonėms.
Mes su vyru pasiėmėm dvi savaites atostogų ir viską sužiūrėjome patys. Aišku, suknelę su dizainere susibraižėme iš anksto, vietą rezervavome taip pat seniau, bet tikrai nepalikome visko paskutinei dienai.
Vestuvių dieną jaudinomės dėl vienas kito, o ne dėl taurių graviravimo šrifto ar svečių kėdžių pagalvėlių minkštumo.
Atšventėm jaukiai bažnyčioje ir trankiai vakarinėje dalyje – taip, kaip norėjome mes.
