Taigi šiltą savaitgalio dieną apsipirkusios prekybos centre su dukra nutariame užsukti ledų. Viltis, kad nebus eilės, žlugo, bet vaiko noras jau sužadintas ir trauktis nėra kur. Teks stovėti.
Pirkdama žetonus sakau dukrai: „Eik, stokis į eilę prie aparato.“ Ir matau, kaip mažoji nupėdina ir atsistoja į galą, už paauglių trijulės. Dar pamatau, kaip už maniškės į galą eilės atsistoja kažkokia mergaitė. Bet kai po minutėlės ateinu su žetonais, pastarosios jau nebėra. Už manęs atsistoja jauna mama su dviem pypliais.
Žmonių daug, aparatas nespėja, stringa, vis prašo palaukti. Po 10 minučių stovėjimo dukra pavargsta. Nusiunčiu ją atsisėsti ir toliau laukiu viena.
Tiksliai nepasakysiu, kiek dar laiko užtruko – gal 15, gal 20 minučių, kol iki aparato liko 1 žingsnis – įsipils ledų prieš mane stovintys paaugliai, o jau tada – mano eilė.
Ir štai ta akimirka, dėl kurios aš čia rašau.
Tiesiai nuo kasų, kur parduodami ledų žetonai, atžingsniuoja tėvas su maždaug 12 metų amžiaus dukra. Duria pirštu už manęs ir klausia dukters: „Tu čia stovėjai?“ Dukra linkteli. Ir štai jie jau stovi eilėje už manęs, prie pat ledų aparato, nors eilė – ilgiausia.
Nutariau netylėti. „Čia jūsų dukra nestovėjo. Visi laukia labai ilgai. Eilės galas – ten“, – linktelėjau galva į eilės pabaigą.
„Ką? Ką sakot? – lyg nenugirdęs galvą pakraipo vyras. – Jūs ką, norit pasakyt, kad mano vaikas meluoja?“
„Taip, meluoja. – atsakiau. – Už manęs visą laiką stovėjo ši mama su vaikais. Klauskit jos ir kitų žmonių – jeigu jie sutinka jus užleisti, tai man tikrai vienodai.“
Vyras atsisuka į jauną mamą, o ji šypsodamasi purto galvą ir pritaria, kad čia jokia mergaitė nestovėjo.
„Tai jūs sakot, kad mano dukra meluoja! Kaip jūs drįstat įžeidinėt mano vaiką?“ – teškia vyras su įniršiu žvelgdamas į mane. Man dingteli, kad galiu gauti nuo jo į nosį. Bet nusiraminu – daug žmonių, nerealu, kad puls muštis.
O jis tuo metu per pečius apkabinęs akivaizdžiai sutrikusią dukrą patylom ramina: „Nieko tokio, nekreipk dėmesio, viskas gerai.“ Ir nežada niekur eiti.
„Negaliu patikėti, – nuoširdžiai ir garsiai nusistebėjau. – Iš kur atsiranda tokių įžūlių žmonių? Ateinat ir lendat be eilės. Pažiūrėkit, kiek žmonių laukia.“
Žmonės eilėje šypsosi. Mergaitei pasidaro dar nesmagiau. Ji tempia savo tėvą už skverno, bet tėvas laikosi savo. Girdžiu, kaip jis jai bumba: „Kokia bjaurybė. Mes stovėsim čia. Bjaurybė ji, nekreipk dėmesio, viskas gerai. Bjaurybė.“
Atėjo mano eilė piltis ledus. Prisipyliau, o po manęs – nors ir tvanas.
Mačiau, kad piltis ledų prieš mamą su dviem pypliais jie neišdrįso – ši įsipylė pirmoji. Paskui vyras su dukra atsitraukė dar už kito žmogaus, o galiausiai, matyt, pajutę nebylų eilėje stovinčių žmonių nepritarimą, atsistojo į eilės galą.
Vyriškis, kuris visų žmonių akivaizdoje mokė savo dukrą elgtis chamiškai, buvo maždaug 45 metų amžiaus, kresnas, raumeningas, įdegęs ir nusiskutęs plikai. Atrodė labai patenkintas ir pasitikintis savimi. Toks „Nacionalinių medžioklės ypatumų“ herojus.
Taip ir įsivaizduoju jį su tokiais pat savimi patenkintais draugais prie stalo lupantį degtinę ir plekšnojantį patarnaujančiai žmonai per užpakalį, o jei nepatiko – siunčiantį ją „ant trijų raidžių“. Baisūs man tokie žmonės. Gal ten buvo koks mafiozas?
Labiausiai man gaila tos susigėdusios mergaitės. Bet tegul jau dabar supranta, kad chamu nereikia būt.
