Šie klausimai ilgai man neduoda ramybės. Žmonės skirtingai atsakinėja į juos. Priklausomai nuo savo charakterio, nuo savo gyvenimiškos patirties, nuo to, kokioje aplinkoje jie augo. Idealistai pasakytų, jog laisva valia egzistuoja, jog mes patys priimame sprendimus, jog žmogus gali pasirinkti, nuspręsti, pakeisti savo gyvenimą. Mokslininkai teigtų, jog viską sprendžia smegenys, jog kiekvienas poelgis yra apspręstas dar prieš jį padarant. Jie teigtų, jog maži neuronų impulsai yra atsakingi už kiekvieną mūsų poelgį, ar tai būtų pagalba nepažįstamajam, ar tai būtų kenkimas kitam. Dar kiti – romantikai - tiki likimu, tiki, jog viskas nulemta iš anksto. Kokius žmones sutiksime, ką jiems pajusime, ką valgysime pusryčiams.
Manau, jog kiekvienas retkarčiais susimąstome, kas lemia mūsų sprendimus. Vieni susimąstome giliau, kiti tik paviršutiniškai, lyg prabėgom pro šalį. Nesiruošiu remtis, konkrečiais pavyzdžiais, nenaršysiu internete ieškodamas šaltinių, neskaitysiu filosofinių knygų – tiesiog rašysiu.
JAV nutiko vienas įdomus atvejis, galbūt esate apie tai skaitę, galbūt ne, tačiau šiek tiek su juo supažindinsiu. Vienas vyriškis, nepamenu jo profesijos, ar jis buvo darželio auklėtojas, ar statybininkas, tačiau jis buvo (gal ir yra) pedofilas – išprievartavo mergaitę. Šis žmogus turėjo smegenų auglį, kuris spaudė smegenų centrą, atsakingą už kažką, kas priveda prie pedofilijos. Pašalinus auglį, vyras teigė, jog jo daugiau nebetraukia vaikai.
Kitas pavyzdys, kurį teko girdėti, su draugais aptariant šią temą, buvo apie atsakomybę. Vienas vyras, sėkmingai kopiantis karjeros laiptais, turintis šeimą, netyčia buvo sužalotas. Tikrai nepamenu, ar tai buvo kulka, ar strypas, tačiau buvo pažeistos jo smegenys, konkrečiau - atsakomybės zona. Po šio įvykio, jis prisidarė begalę tatuiruočių, metė darbą, paliko šeimą.
Taigi prie kokios išvados priveda šios istorijos? Racionaliai mąstantis žmogus iš karto pasakytų, jog „laisvos valios nėra, viską apsprendžia smegenys“. Tačiau ar norėtumėt tuo tikėti? Ar norisi tikėti tuo, kad mes visiškai nelemiame savo gyvenimo, jog kiekvieną poelgį lemia smegenys, o mes paprasčiausiai nesame pajėgūs tam pasipriešinti. O galbūt šie žmonės suprato, jog jų gyvenimas nėra toks, kokio jie nori. Galbūt jie nusprendė pasikeisti, galbūt patirta trauma atvėrė jiems akis?
Viskas priklauso nuo interpretacijų. Kaip pasakė vienas mąstytojas, verslininkas, galbūt politikas „Nėra faktų, yra tik interpretacijos“. Iš to galima daryti išvadą, jog nėra daugybės tiesų, yra viena tiesa, kurią mes suprantame skirtingai, kurią mes interpretuojame skirtingai.
Šiuolaikinis pasaulis sukasi ant racionalumo rato. Žmonės mėgsta būt racionalūs, atsijoti emocijas, numesti šalin nuojautą. Tačiau net didžiausias realistas kartais užmeta akį į horoskopus, pasižiūri romantišką filmą, pagalvoja apie likimą. Niekas ilgai nebūna racionalistai, jeigu teigia, kad būna, jie meluoja patys sau. Juk žmogus yra socialinė būtybė, jam reikia pripažinimo, jam reikia dėmesio. Kas gali tai paneigti? Žmogus nori būti svarbus. Vienam užtenka būti svarbiam savo šeimai, savo draugams, kitas daro karjerą, kad būtų svarbus visuomenei, arba jaustųsi jai svarbus.
Eksperimentinė ekonomika atskleidė įdomių faktų apie žmogaus psichologiją: mūsų pasirinkimai priklauso nuo kitų pasirinkimų. Įžvalgos lemia, kokius sprendimus priimsime mes. Tarkim, jeigu kas nors pasakytų iš šimto merginų išrinkti penkias pačias gražiausias, jūs neabejodamas jas ir išrinktumėt. Tačiau jeigu paprašytų išrinkti penkias merginas, kurias visuomenė išrinktų gražiausiomis, jūsų atsakymai, be abejo, pakistų. Ir nesvarbu tai, jog galbūt visuomenė pilnai sutiktų su jūsų pirmine nuomone.
Visuomenėje nusistovėję keisti standartai, kurių laikomasi, nors visuomenė tų standartų nemėgsta. Žmonės mąsto, jog „šias fyfas neabejotinai išrinks penkiom gražiausiom“, tačiau dauguma individų nelaiko jų pačiomis gražiausiomis, jie tik sprendžia apie jas užsidėję rožinius akinius.
Juk kiekvienas iš mūsų retkarčiais užsideda rožinius akinius. Iš anksto nusistatome nuomonę apie kitus, tik iš nuogirdų, nesugebame priimti kito žmogaus nuomonės, nes ji atrodo kvaila. Tačiau, galbūt tik retkarčiais, kito žmogaus nuomonėje išgirstame tai, kas jūsų paties būna atmesta. Ir atvirkščiai, po kurio laiko kito žmogaus nuomonė, kurią ilgą laiką laikėte klaidinga, tampa jūsų nuomone, jūsų interpretavimu.
Žiūrėjimas į pasaulį pro rožinius akinius veda prie autoritarizmo, o pastarasis veda prie diktatūros. Žinoma, autoritarizmo pradžioje viskas gali atrodyti, o gal ir atrodo gražiai – politikai dirba kryptingai, priima visuomenei naudingus sprendimus, tačiau kuo toliau, tuo labiau atitrūksta nuo visuomenės. Pradeda į viską žiūrėti iš savo prizmės, negali, o galbūt net nenori įsijausti į kito kailį, neigia tiesą, kuri yra akivaizdi.
Šiais laikais žmonės šlovina demokratiją, esą kiekvienas žmogus yra lygus, kiekvienas turi lygiavertį balsą. Manau, jog demokratija nėra gerai, tačiau kol kas žmonės nėra sugalvoję nieko geresnio. Žmonėmis lengva manipuliuoti, geriausiai tai žino mamos. Juk frazė „na, gerai, padarysiu pati“ išgirsta vaikystėje, ne kartą privertė pakelti užpakalį ir imtis darbo.
Be to, kas sakė, jog sprendimai, kuriems pritaria dauguma, yra geriausi. Henry Fordas – milžiniškos įmonės įkūrėjęs, mylėjęs savo darbuotojus, o taip pat buvęs užkietėjęs antisemitas teigė, jog „jeigu būčiau klausęs, ko nori žmonės, jie būtų atsakę – greitesnių arklių“. Naujovės kartais atrodo baisios, tačiau tik dėl jų turime progresą.
Pasaulis nėra tik juodas ir baltas – pasaulis turi atspalvius. Vieną akimirką gali teigti, jog gyvenimas yra mėšlas, tačiau kai kas nors tave apkabina, gyvenimas staiga tampa visiškai gražus. Hitlerio paliepimu buvo išžudyti milijonai Europos gyventojų, tačiau jo dėka buvo pastatytas autobanas. Stalino dėka buvo ištremti šimtai tūkstančių lietuvių, tačiau Sibiro glūdumoje susipažino mano seneliai. Viskas yra susieta, kiekvienas menkas poelgis, gali atnešti milžiniškus pokyčius ateityje.
Net įžvalgiausias žmogus negali nuspėti, kas nutiks rytoj, juk yra tiek daug nežinomųjų. Paminėsiu vieno iš garbingiausių technologijų asų, kuris, beje, buvo pakankamai nepakenčiamas, kaip asmenybė, Steve'as Jobsas: „Niekada nesujungsi taškų, žiūrėdamas į ateitį, sujungti taškus gali tik žiūrėdamas į praeitį“.
Patariu, jog niekad gyvenime iš jūsų lūpų neišsprųstų žodžiai „man to neprireiks“, juk nežinai, ko tau prireiks ateityje. Naudokis kiekviena proga, būk žingeidus, klausinėk, išsiaiškink. Viskas susiję: jeigu nebūčiau pakvietęs draugės į vakarėlį, ji nebūtų pasiūliusi dalyvauti projekte, jeigu nebūčiau dalyvavęs projekte, nebūčiau susipažinęs su naujais draugais, jeigu nebūčiau su jais susipažinęs, nebūčiau tą dieną išėjęs į miestą ir nebūčiau sutikęs savo gyvenimo meilės. Tai tik pavyzdys, kuris galbūt kažkam yra susipažinimo istorija. Esmė ta, jog gyvenime per daug nežinomųjų, kad galėtum viską apskaičiuoti bei suplanuoti.
Netgi evoliucija, kuo besąlygiškai tikėdavau, yra tik interpretacijos. Charlesas Darvinas, bestebėdamas kikilius, rado sąsajas, interpretavo duomenis ir padarė išvadas. Bet ar visada išvados būna teisingos, nejaugi nereikia abejoti viskuo? Abejoti moksliniais faktais, abejoti valdžia, abejoti savo sprendimais? Tik dėl abejonių gimsta tikroji tiesa. Jeigu Mikalojus Kopernikas nebūtų abejojęs Bažnyčios doktrinomis, galbūt dar ir šiuo metu išsižioję rėktume, jog „Žemė yra plokščia“. Abejonės yra pasaulio variklis, jeigu žmonės neabejotų – pasaulis sustotų.
Taigi ar egzistuoja laisva valia? Manau, jog niekas dėl savo nuomonės nėra įsitikinęs šimtu procentų. Į šį klausimą atsakymas yra tik vienas, jūsų misija jį interpretuoti savaip – yra sena, gera patarlė: „nieko neimk už gryną pinigą“. Siųlyčiau nepamiršti, jog „nėra faktų, yra tik interpretacijos“, taigi stenkitės viskuo abejoti, be abejonių mes tik tušti kūnai.
