– Nors šiuo metu neturite automobilio, jus nuolat galima pamatyti tai viename, tai kitame mieste. Kaip visur keliaujate?
– Tiesą sakant, gyvenimas be automobilio jau tampa nepatogus. Automobilio atsisakiau, kai nusprendžiau studijuoti ir suvokiau, kad reikės iš kažko gyventi.
Kadangi Klaipėdoje gyvenau netoli studijų vietos, problemų dėl transporto nebuvo, vasarą apskritai sėsdavau ant dviračio, be to, daug bėgioju, vaikštau pėsčiomis.
Taip pat buvau pamėgusi keliones traukiniais, nes važiuodama jais galiu dirbti ar ilsėtis.
Miestuose į viešąjį transportą taip pat nespjaunu. Kadaise Vilniuje teko važiuoti iš Šeškinės rajono iki stoties, įšokau į autobusą ir nustebau, kaip greitai nuvykau.
Sėdėdamas autobuse gali skaityti knygą, nereikia piktintis spūstimis.
Dabar gyventi be automobilio jau ne taip patogu, nes neretai reikia greitai kur nors atsidurti, o autobusas ar traukinys negali nuvežti taip greitai, kaip galėtum nuvykti automobiliu.
Pastaruoju metu dažnai naudojuosi programėlėmis, kur gali rasti į tą pačią vietą važiuojančių pakeleivių, kurie nuveža.
Tačiau kai pradėjau važinėti į daugiau skirtingų miestų, ne visuomet randu ten vykstančių žmonių. Pavyzdžiui, sudėtingiau su pakeleiviais nuvažiuoti į Telšius ar Plungę.
– Tad galbūt ketinate greitu laiku įsigyti automobilį?
– Mąstau, kaip juos turėti du – Vilniuje ir Klaipėdoje.
Kelionė iš uostamiesčio į sostinę trunka ilgai, o laikas man yra prabanga, todėl verčiau jį panaudosiu darbui, skaitymui ar miegui.
Štai neseniai tokios kelionės metu išsivaliau telefono atmintį. Tiesa, mane labai erzina eismo spūstys, Vilniuje jos tiesiog varo iš proto. Dėl to ir sėdžiu ramiai Klaipėdoje, kol ji mane čia laiko, kol yra veiklos.
– Jei pirktumėte, ar rinktumėtės vis populiarėjantį elektromobilį?
– Ne, kol kas kritiškai žvelgiu į elektromobilius. Prieš kurį laiką apie jį gal ir būčiau pagalvojusi, bet man jie nelabai gražūs.
Tikriausiai man patiktų saugus, patikimas, erdvus automobilis, bet ne universalas.
Tai galėtų būti visureigis, į kurį tilptų daug daiktų.
Norėčiau vikresnio automobilio. Kai vairavau „Ford“, labai juo džiaugiausi, nes sykį susikroviau būgnų komplektą ir dar tilpo pakeleiviai.
– Klaipėdoje jau kursuoja ir elektriniai vandens autobusai. Gal gyvendama uostamiestyje keliaujate ir tokia transporto priemone?
– Ne, tik keltu į Smiltynę, o apie elektrinius vandens autobusus tik girdėjau, bet man jie nereikalingi, nes gyvenu miesto centre, viskas čia ranka pasiekiama. Kai reikia kur nors toliau nuvažiuoti, sėdu ant dviračio.
– Kaip keliaudavote auksiniais muzikinio projekto „Kelias į žvaigždes“ laikais? Ar tuomet vairuodavote pati, ar jus vežiodavo nuo vienų kultūros namų iki kitų?
– Mus supakuodavo ir visus išvežiodavo. Dėl to nebūdavo jokio galvos skausmo, nereikėdavo patiems vairuoti. Nors apvažiavome daug Lietuvos, nesakyčiau, kad gerai pažinau šalį. Dabar pati keliaudama pamatau daugiau.
Štai savaitę gyvenau Plungėje, joje bėgiojau. Žemaičių Kalvarijoje turėjome spektaklį, tai laisvas valandas pasivaikščiojau po šią vietovę. Keliaudami su projektu „Kelias į žvaigždes“ vos tik atvykę repetuodavome ir koncertuodavome. Toks važiavimas nesuteikia pažinimo jausmo.
– O kokių nuosavų transporto priemonių esate turėjusi?
– Per pastaruosius beveik 20 metų teko išbandyti nemažai tiek savų, tiek svetimų mašinų.
Pradėjau nuo „Opel“, vėliau buvo „Chrysler“, „Ford“, pastarasis vairuotas automobilis buvo „Land Rover“. Tai labai skirtingi automobiliai.
Beje, turėjau ir porą motociklų. Dabar motociklu nebevažinėju, nors turiu reikiamą pažymėjimą.
Net negalvoju motociklo įsigyti, nes reikia vietos, kur jį galima laikyti ne sezono metu, o Lietuvoje tas ne sezono metas labai ilgas.
Apskritai dabar mano šūkis yra turėti kuo mažiau daiktų – tuomet yra daugiau laisvės.
Juk kiekvienas daiktas arba gyvis – ar tai būtų nekilnojamasis turtas, ar transporto priemonė, gyvūnai ar augalai – namuose reikalauja dėmesio ir tam tikra prasme varžo laisvę.
Tuomet tenka galvoti apie nekilnojamojo turto mokesčius, automobilių draudimus, šuns vedžiojimus, gėlių laistymus... Aš norėčiau būti kuo laisvesnė.
– Bet juk kadaise nutarėte sėsti ant motociklo, nes tai taip pat tam tikras laisvės pojūtis.
– Jūs teisus, būtent dėl to polėkio tuomet ir važinėjau motociklu, bet dabar suprantu, kad man dažniau reikia muzikos, labai prie jos pripratau, taip galiu atsiriboti nuo pasaulio. Klausydamasi muzikos galiu matyti gatvės gyvenimą kaip muzikinį klipą.
Suprantu, kad vairuodama motociklą tokios prabangos neturėsiu, nes juo važiuojama kur kas greičiau nei, pavyzdžiui, dviračiu. Mindama dviratį galiu išsitraukti ausines ir jaustis visaverčiu eismo dalyviu. Taigi jau seniai nebevažinėju motociklu ir šiuo metu mieliau renkuosi dviratį.
– Atrodote daug judantis žmogus – kilometrus skaičiuojate ir transporto priemonėmis, ir vaikščiodama pėsčiomis ar bėgdama.
– Taip, galiu pasėdėti tik tuomet, kai skaitau knygą arba valgau. Tuomet esu tyli ir rami, net kaimynai nežino, ar esu namuose.
Esu labai aktyvi, man reikia nuolat kur nors judėti.
