– Keliaujate daugybe skirtingų transporto priemonių – vairuojate automobilį, motociklą, skraidote oro balionu. Kokį judėjimo būdą renkatės dažniausiai? – paklausiau G.Leškevičiaus.
– Turbūt kaip ir dauguma mano amžiaus žmonių, dažniausiai važinėju lengvuoju automobiliu. Vairuoju „Subaru Legacy“, kurį įsimylėjau dar nuo 2008-ųjų. Tai jau antras „Subaru“ automobilis, kurį turiu.
Tiesą sakant, ne taip dažnai keičiu mašinas. Esu sedanų mėgėjas, o žmona važinėja miesto visureigiu „Subaru XV“. Mums tai nuostabios mašinos, nes gyvename šiek tiek už miesto, žiemą tenka 200 metrų pavažiuoti nevalytu keliuku. Dėl to kiekvieną žiemą savo mašiną pamėgstu iš naujo.
– Kartu su jumis kartais keliauja ir oro balionas. Tuomet prisikabinate priekabą?
– Taip, tuomet tampome priekabas, bet jau kitais automobiliais – varomais keturiais ratais. Važiuojame „Mitsubishi Pajero“, „Volkswagen Caravelle“ ar „Toyota Sequoia“.
– Jau pakeitėte daug nuosavų automobilių?
– Nedaug. Nesu tas, kuris pavažinėjęs automobiliu porą metų jį keičia, nes atsibodo. Man automobilis turi būti transporto priemonė, kurią suprantu ir jaučiu. Svarbu išmanyti ir pajusti automobilio ypatybes, o tai gali padaryti tik vairuodamas mašiną ilgesnį laiką.
– Kaip dažnai sėdate ant motociklo?
– Šiuo metu važinėju dviem motociklais, tiesa, ne taip dažnai, kaip norėčiau. Turiu mažiuką miesto motocikliuką „Ducati Monster“ ir didesnį motociklą „BMW R1200 CL“. Dažniau užlipu ant „Ducati“.
Turiu svajonę išvykti į kelionę motociklu. Kai buvo karantinas, svarsčiau sėsti ant „BMW R1200 CL“ ir pasileisti į kelią, nes tuo metu visos veiklos buvo smarkiai pristojusios – tiek renginiai, su kuriais dirbau, tiek skrydžiai oro balionu su keleiviais.
Esu dar ir pilotas-instruktorius, tuomet turėjau porą mokinių, tad smagu, kad buvo leidžiama bent mokyti. Taigi laiką per karantiną panaudojau skrydžiams ir taip neišvykau motociklu. Kasmet apie tai lengvai pasvajoju, bet kol kas tas svajones turiu atidėti, nes dar esu reikalingas ir kviečiamas kaip renginių vedėjas, tad suplanuoti išvyką ilgesniam laikui tampa sunku arba neįmanoma.
– Kaip atrodo jūsų kiemas – kaip sutelpa visos transporto priemonės?
– Dvi mašinos kieme telpa nesunkiai, o motociklai stovi garaže.
– Ką jums maloniau daryti – skristi ar važiuoti? Juk tai visiškai skirtingi potyriai.
– Jei jautiesi patogiai bet kurioje transporto priemonėje, tai sutampa su žodžiu „malonu“. Mes neretai neįvertiname to, kuo dažnai naudojamės. Man malonu vairuoti ir automobilį, ir motociklą.
Oro balionu nekeliauju taip dažnai, nors per metus skrendu apie 100 skrydžių, būna ir daugiau. Kai pakyli į orą, atsiduri nebe dvimatėje, o trimatėje erdvėje. Man malonu išbandyti viską.
– Bet skrydžiui pasiruošti tikriausiai reikia nemažai laiko? O štai atsisėdęs į automobilį, apžergęs motociklą gali keliauti tuoj pat.
– Kai keliauji mašina ir ji sugenda, sustoji šalikelėje ir lauki, o keliaudamas ore nesustosi. Taigi kalbant apie saugumo užtikrinimą natūralu, kad tam skiriama daugiausia dėmesio. Oro balionų patikra vyksta kas 100 skrydžio valandų arba kas metus, nelygu, kas greičiau sueina.
Taigi balionai pirmiausia yra tikrinami, o kai oro balionas jau parengtas skrydžiui, sukomplektuotas, to pasiruošimo ne tiek ir daug – atvažiuoji į starto lauką, nuo mūsų atsidūrimo jame iki pakilimo standartiškai skaičiuojame pusvalandį, bet susiruošiame greičiau, per 17–20 minučių.
Sportiniai oro balionai, kuriais skraidoma varžybose, turi galimybę pakilti per 7 minutes. To pasiruošimo tikrai ne tiek ir daug, kaip gali pasirodyti iš šalies.
Važiuoti automobiliu yra gerokai greičiau, nei gali skristi oro balionas. Vis dėlto tai nėra ta transporto priemonė, kuria gali nuvykti nuo vieno taško iki kito. Oro balionas skrenda ten, kur pučia vėjas, vėjo kryptimi vėjo greičiu. Jei vėjas silpnas, kartais norėtume, kad pūstų stipriau, o jei stiprus – kad lėčiau. Dėl to nuolat stebime orų prognozes ir galvojame, kaip galime nuskristi. Standartinis oro baliono greitis yra 15–20 kilometrų per valandą.
– Kaip dažnai tenka leistis ne ten, kur suplanavote?
– Dažniausiai tie nestandartiniai nusileidimai visiems atrodo labai baisūs, nors iš tikrųjų jie yra mažiausiai baisūs. Kur nors mieste ar sodo plotelyje, sklypelyje jie įvyksta tuomet, kai vėjas būna silpnas, mūsų greičiai tuomet tampa nuliniai ir galime gana saugiai susitalpinti į nedidelius plotelius.
Tiesa, daugumai jie įsimena labiausiai. Ir aš prisimenu, kai teko taip kaboti virš kūdros ir berželio, nes niekur nenupūtė vėjas. Tuomet atvažiavo komandos narys, išmečiau jam apie 50 metrų ilgio gelbėjimo virvę, jis ją paėmė ir mane nutempė. Taip nusileidome nedideliame sodo sklypelyje.
Kartais vėjas būna stipresnis nei 15 kilometrų per valandą, tuomet oro balioną leidžiantis paverčia ant šono, pilotai stengiasi kaip įmanoma švelniau nusileisti, o keleiviai neretai tuo mėgaujasi, krykštauja. Visuomet sakau, kad tai, kas mažiau patinka pilotui, labiau patinka keleiviams.
Vis dėlto man labiau įsimena kitokie skrydžiai, pavyzdžiui, kai pakilę Vilniuje praskridome Trakų pilį. Tai nėra toks dažnas atvejis ir per savo 1500 skrydžių galiu pirštais suskaičiuoti, kai pavyko taip toli nuskristi.
Gaila, kad Vilniuje dabar gerokai sumažėję skrydžių oro balionu dėl įvestų naujų, mano galva, per griežtų taisyklių. Šių metų sausį teko skristi Šveicarijoje virš kalnų. Tokie skrydžiai daug labiau įsirėžia į atmintį.
– Vilniečiai pastebi, kad virš sostinės gerokai sumažėjo oro balionų. Tai keldavo žavesį, miestiečiai važiuodavo į apžvalgos aikšteles stebėti jūsų, oreivių, skrydžių. Kodėl tiek dešimtmečių skrydžiai buvo leidžiami, o dabar tvarka sugriežtinta?
– Įsigaliojo naujos taisyklės, kurias vis dar tobuliname ir tikimės, kad pavyks į Vilnių sugrąžinti bent kažkiek daugiau skrydžių. Šiuo metu jų sumažėjo apie 80 proc.
„Oro navigacija“ tai grindžia tuo, kad padaugėjo lėktuvų skrydžių. Bet ar tikrai jų padaugėjo penkis kartus?
– Vilnius buvo viena išskirtinių sostinių tarp Baltijos šalių, kurioje kildavo tiek oro balionų, tiesa? Kaimyninei Rygai ir Talinui būdingas jūrinis klimatas, tad ten skrydžiai retesni.
– Ne tik tarp Baltijos šalių, bet ir visame pasaulyje esame išskirtiniai, kad skrydžiai sostinėje vyksta reguliariai. Nė viena sostinė negalėjo pasigirti tokiu skrydžių intensyvumu, kokį mes turėjome. Dabar nebeturime. Kai miestiečiai nemato oro balionų, neužsakinėja ir skrydžių. Kai pamato, tuomet nori skirsti.
– Greta Vilniaus – kaimyninė Baltarusija. Ko gero, į šios šalies pusę taip pat neskraidote?
– Su Baltarusija turime numatytą erdvę pasienio ruože, į kurią negalime įskristi. Kai pasienyje suaktyvėjo neramumai, iš kariškių sulaukėme perspėjimų, dėmesio atkreipimo, kad į pasienio ruožą įskristi negalime. Reikia vengti bet kokių provokacijų, tad geriau nusileisti miške, krūmuose, sunkiai įvažiuojamoje vietoje nei perskristi sieną su Baltarusija.
– Eismo kultūrą daugelis kasdien matome gatvėse ir keliuose. O kokia yra eismo kultūra ore, ar visi oreiviai yra pavyzdingi?
– Yra taisyklė, kad tas balionas, kuris yra viršuje, skrenda aukščiau, privalo vengti to, kuris yra apačioje, nes žemiau esantis pilotas nemato, kas vyksta tiesiai virš jo galvos. Taip pat yra numatyti tam tikri greičiai, kuriais galime manevruoti, kad išvengtume pavojingų situacijų. Tai vienintelės rimtos su saugumu susijusios taisyklės.
Tačiau mūsų pilotų yra mažai, nepaisant to, kad Lietuva pirmauja pagal licencijuotų pilotų skaičių, tenkantį gyventojų skaičiui. Mes visi vieni kitus pažįstame vardais, tad faktiškai visuomet esi su savais bendražygiais.
– Oro balionai neretai būna išgražinti įmonių ar organizacijų reklamomis. Galbūt turite svajonę ant savojo oro baliono atvaizduoti kokį nors piešinį?
– Aš skraidau Oreivystės centro oro balionais, tad bent pora jų išpuošti šio centro logotipais. Galbūt svajonė būtų turėti ne kokį nors piešinį, bet įspūdingos formos balioną, kokių tenka matyti pasaulyje, pavyzdžiui, teko matyti škotą su dūdmaišiu.
Lietuvoje kol kas tokių balionų neturime, nes tai – prabangos reikalas. Balionas siejasi su gerais orais, o jie – su gera nuotaika.
– Ką pasiimate kartu su savimi į oro baliono krepšį?
– Pirmiausia navigacijos, ryšio priemones, kurios reikalingos skrydžiui. Krepšyje, kaip ir automobilyje, yra sukomplektuoti pirmosios pagalbos rinkiniai, kurių, dėkui Dievui, dar neprireikė. Džiaugiuosi, kad dar neteko panaudoti ir gesintuvo.
– O gitara? Juk esate atlikėjas, kiek naujų dainų sukurta ore?
– Tikrai ne vienoje mano dainoje figūruoja dangus, oras, skrydis... Ar padainuoju ir keleiviams? Turbūt tai yra mano savotiškas išskirtinumas.
Kai su keleiviais nusileidžiame, mano komandos nariai jų pasiteirauja, ar Giedrius padainavo. Dainuoju per kiekvieną skrydį, balionas juk dar yra ir puikus perkusinis instrumentas, kai kaitindamas orą gali išgauti ritmą.
– Kokios Vilniaus vietos iš oro jums atrodo gražiausios? Ar dažnai praskrendate ir virš savo namų?
– Tenka praskristi ir virš savo namų, kartą netgi teko nusileisti gretimame sklype. Vilnius yra išskirtinis, žavėdavomės sostinės Senamiesčiu, kai galėdavome dažniau virš jo skraidyti. Žavi ir Trakai su ežerais, pilimi. Skraidome ir virš laukų, o visa Lietuva vasarą žavi savo žalumu. Kai skraidiname turistus, jie aikčioja, kaip pas mus gražu ir žalia.
– Ko gero, jau puikiai pažįstate visą Vilnių, važiuodamas automobiliu gerai išmanote, kur atitinkamu metu yra transporto spūstis, nes viską esate stebėjęs iš oro.
– Turiu pripažinti, kad Vilniaus apylinkių visiškai nepažinojau iki tol, kol nepradėjau skraidyti. Dabar tikrai suprantu, kokiu keliu atitinkamu metu važiuoti.
Labai gražu oro balionu skristi ankstyvais rugsėjo rytais, kai visi pajuda iš miegamųjų rajonų į centrą, darbovietes, arba vakare, kai visi grįžta namo. Gera matyti tas automobilių šviesas. Be abejo, daug smagiau, kai tuo metu esi ore ir nereikia gaišti laiko spūstyje.
