Į šį traukinį įšoko ir „Subaru“. Nežinau, kokios buvo reakcijos šio brendo gerbėjų, bet tikiu, jog turėjo būti daug burnojančių – šis japonų gamintojas turi ypatingai stiprias gerbėjų bendruomenes visame pasaulyje ir daugelis jų yra puristai. Taigi, myli „Subaru“ dėl turbininių variklių, išskirtinio garso ir keturių varančiųjų ratų pavaros. Atėjus elektrai liko tik visi varantieji – teks atrasti mėgstamą muziką, nes variklio garso nebėra.
Didelis ir tiesiog normalus automobilis
Pirmas įspūdis gyvai pamačius „Solterra“ – tai didelis automobilis. Ką iki tol mačiau internete sudarė klaidingą įspūdį, galvojau, kad tai mažesnis modelis, bet vizualiai dydžiu jis primena „Outback“, nors „ant popieriaus“ yra keliais milimetrais į visas puses mažesnis. Viduje vietos taip pat daug, ypatingai nustebino erdvė sėdintiems gale. Bagažinė – pakankamai erdvi, bet šį vertinimą sakau turėdamas omenyje, kad tai elektromobilis ir po jo grindimis slypi baterijos. Nors, nulenkus galines sėdynes, galima būtų ir išmiegoti.
Tiesa, nors „Solterra“ yra trumpesnis už „Outback“, atstumas tarp ašių net 105 mm didesnis – automobilių pasaulyje toks skirtumas gali būti riba tarp skirtingų segmentų. Šis skirtumas pasiektas dėl to, kad elektromobilio varos sistemai ir varikliams reikia mažiau vietos, tad ratai gali būti toliau vienas nuo kito.
Teoriškai tai taip pat turėtų reikšti, kad automobilis yra komfortiškesnis, o to tikėjausi ir tiesiog pamatęs šį modelį, bet važiuoklė čia negali vadintis minkšta. Pirmais kilometrais net šiek tiek erzino aštrumas per mažesnes duobes, bet įsivažiavus ir įpratus patiko tai, kad nėra nereikalingų lingavimų, būdingų elektromobiliams. Jei jau pradėjau lyginti su „Outback“, tai svarbu paminėti, kad „Solterra“ yra daugiau nei 350 kg sunkesnė, todėl galima įtarti ir kietesnės važiuoklės priežastį.
Ir jeigu važiuoklė pirmais kilometrais kiek erzino, iš karto patiko vairuotojo darbo vieta. Dėl centrinės konsolės ir prietaisų skydelio formos, jautiesi lyg sėdėtum savo kokone. Kažkuo gal net priminė miesto autobusų vairuotojų vietą – man visada žaviai atrodė, kad jie sėdi savo uždarame kambarėlyje. Maloniai nustebau ir dėl to, kad dizaineriams pavyko padaryti patogiai matomą spidometrą, į kurį reikia žiūrėti pro vairo viršų – kiek iki tol teko sėdėti modeliuose su tokiu sprendimu, dažnai norisi tiesiog keiktis.
Prieš akis esančiame spidometro ekrane pateikiama tik svarbiausia informacija ir nieko daugiau – blogai, kai spidometrai per daug perkrauti ir sunkiai suprantami, o čia net pats nustebau, kad pasigedau kažkokių įmantresnių grafinių sprendimų. Centrinis ekranas irgi nepasižymi ypatingomis animacijomis, tačiau yra didelis, greitai veikiantis ir aiškiai suprantamas. O tai ir yra tos savybės, kurios svarbiausios, nes įmantrių animacijų akys nebemato jau trečią dieną.
Pastebiu gerą tendenciją, kurios nepraleido ir „Solterra“ kūrėjai – į automobilius grįžta fiziniai valdikliai svarbiausioms funkcijoms. Garsą ir temperatūrą čia galima valdyti įprastais mygtukais, o daugelis kitų parinkčių paliktos liečiamam paviršiui arba ekranui. Toks kompromisas man tinka. Tiesa, ilgai trukau, kol išmokau įjungti pavarą. Nežinau, ar tai inžinierius reikėtų kaltinti, ar pačiam savo gebėjimais suabejoti, bet kai jau išmokau, viskas pasirodė intuityvu.
Iš esmės šiame modelyje dera gamintojo užmojis pagaminti kitaip atrodantį automobilį, pažymint naują, elektromobilumo, erą, bet tuo pačiu, sėdint viduje, jautiesi kaip normaliame automobilyje. Tai yra gerai, nes iš didelio rašto dažnai išeinama iš krašto. Čia turbūt daugiausiai diskusijų susilauks automobilio išorė – skirtingų dizaino elementų ir linijų daug ir kiekvienas tegu įvertina pats. Bet, sakau iš patirties, reikia pamatyti gyvai, nes nuotraukos neperteikia viso vaizdo.
Ar geras elektromobilis šis elektromobilis?
Kalbant apie elektra varomą automobilį neįmanoma praleisti matematinės dalies – kaip ne kaip, šio tipo transporto priemones pirmiausiai renkamasi pagal jų nuvažiuojamą atstumą. Gamintojai teigia, kad viena įkrova „Solterra“ nuvažiuos virš 400 kilometrų. Čia įdomu, kad pasirinkus pigiausią „Limited“ komplektaciją, kurioje montuojami R18 dydžio ratai, nuvažiuojamas atstumas pagal WLTP siekia 465 km, o pasirinkus „Touring“ arba „Touring+“ su R20 ratais – atstumas sumažėja iki 414 km.
Tikiu, kad šiuos skaičius nesunkiai įmanoma pasiekti mieste, bet būčiau linkęs sakyti, kad nei kiek nesukant galvos dėl taupymo galima drąsiai nuvažiuoti 300–350 km. Važinėjausi po Vilnių ir apylinkes, taigi tiek miesto, tiek užmiesčio režimu. Važiavau taip, kaip su kasdieniu dyzeliu, nei taupiau, nei bandžiau lenktynininką vaidinti ir skydelyje mačiau 20 kWh/100 km vidutines sąnaudas. Beje, tokį patį rezultatą gavo ir duomenų bazės apie elektromobilius „ev-database.org“ testuotojai. Turiu sau nusibrėžęs ribas – iki 20 kWh man atrodo yra taupus elektromobilis, virš 25 – rajus. Tarp 20 ir 25 – vidutinis, normalus. „Solterra“ atsidūrė tarp vidutinio ir taupaus.
Taigi, turint omenyje tai, kad čia sumontuota 71,4 kWh talpos baterija, iš kurios 64 kWh skirti naudojimui, matematika leidžia nuvažiuoti mano minėtus tris šimtus su trupučiu kilometrų. Įsikrauti bateriją galima 150 kW greičiu, tad porą šimtų kilometrų į bateriją įvarvinti prireiks mažiau nei pusvalandžio. Ar pakankamai geri šie skaičiai? Mano manymu – taip. Važiuojant į pajūrį teks sustoti bent 15 minučių kavos prie laido, bet atsakykite sau sąžiningai, kiek būna dienų, kai reikia imti ir nuvažiuoti tuos 300 kilometrų? Jeigu kasdien, tai tiesiog bet kuris elektromobilis dar nelabai jums. O juk šiaip, kasdienėse kelionėse, 300 kilometrų dažniausiai užtenka visai savaitei.
Ir dar vienas svarbus faktorius, kurio nepaminėjau. Kaina. Prieš testą specialiai nežiūrėjau, kiek ta „Solterra“ kainuoja, norėjau susidaryti savo įspūdį. Pasivažinėjęs dieną nusprendžiau, kad kaina turėtų būti apie 60000 eurų ir nustebau, kad suklydau beveik dešimčia tūkstančių – šiuo metu bazinės komplektacijos elektrinis „Subaru“, oficialioje JMA centras atstovybėje kainuoja 52900 eurų, o brangiausias – 56400.
Kaip bežiūrėtum ir lygintum su rinkos konkurentais – tai yra gera kaina. Žinoma, kai kurios salono medžiagos išduoda, kad tai ne prabangiųjų modelių šeimos narys, bet kiekviena detalė salone sufleruoja, kad kaip ji veikia dabar, taip ji veiks ir po dešimties metų. „Subaru“ niekada nesiekė prabangos, veikiau paprastumo ir ilgaamžiškumo. Panašu, kad pagaminę „Solterra“ jie neatsisakė šių savo vertybių. Vienintelis dalykas, ko šiame automobilyje kai kuriems pritrūks, tai jau minėtas turbininis variklis ir jo garsas. Bet prie šio trūkumo greitai priprantama.
