– Ką vairuojate? – paklausiau G.Petronienės.
– Vairuoju hibridinį „Toyota Auris“. Labai mėgstu gerus, negendančius automobilius. Niekada neturėjau brangios mašinos, visas pirkau 3–4 metų senumo ir jomis važinėdavau ilgai.
Taigi nesu pakeitusi daug automobilių, iš viso esu turėjusi tris. Džiaugiuosi, kad mano mašina važiuoja tyliai.
– Kaip manote, kodėl Lietuvoje toks gajus automobilio kultas? Daugeliui tikrai yra svarbu, kokios markės mašiną vairuoja.
– Tai susiję su saviverte. Automobilis – lengviausias būdas savivertei pasikelti. Butas juk brangesnis, be to, jį nedaug kas pamatys, o automobiliu gali visur nuvažiuoti, kitiems parodyti. Gerokai sunkiau nusipirkti būstą, žinias, rasti gerą žmoną ar vyrą.
– Bet ar tai išties blogai? Pavyzdžiui, jaunas žmogus nori vairuoti, išvyksta vasarai padirbėti į užsienį, kad susitaupytų pinigų pirmam automobiliui. Kitam apskritai patinka mašinos, jis mėgaujasi jas vairuodamas.
– Liūdna, kiek yra daug žmonių, kuriems trūksta savivertės. Gal jie negavę pakankamai tėvų meilės, nepagirti, nepamokyti ar nuvertinti. Galbūt jų tėvai buvo narcizai. Kita vertus, daugelis savivertę nori pasikelti labai greitai, kad jau rytoj turėtų tai, ko nori. Bet jei įdėtų daugiau pastangų ir siektų pasikelti savivertę kitais būdais, jaustųsi užtikrinčiau.
– Kokia jūs esate vairuotoja?
– Nesu tokia tobula, kokia norėčiau būti. Kartais būnu per daug abejinga, vienu kitu kilometru viršiju greitį, nors nesu atsidūrusi avarinėse situacijose. Esu vairuotoja, kuri staigiai reaguoja į bet kokį pavojų, kelyje nesvajoju ir negrybauju.
Neturiu pykčio blogai vairuojantiems žmonėms, nesinervinu, jei matau prasčiau vairuojantį žmogų. Tuomet pasitraukiu į šalį. Taigi nejaučiu nuoskaudos kitiems – ir kodėl turėčiau pykti ant tų, kurių nepažįstu? Juk nežinau, kodėl jie taip elgiasi.
Mane erzina tik pabrėžtinai lėtai važiuojantys vairuotojai, tuomet spirgu, mėginu aplenkti. Tiesa, dideliu greičiu nevažinėju, nes to bijau. Ypač bijau lenkti autostradose, ten važiuoju saugiu greičiu, žinodama, kad dėl didelio greičio galima stipriai nukentėti.
– Kaip keitėsi mūsų šalies vairuotojų psichologinė būsena per pastarąjį trisdešimtmetį? Ar jau priartėjome prie vakariečių, o gal įtampa dėl ekonominių sunkmečių, pandemijos, karo ir kitų įvykių to padaryti neleido?
– Ji pasikeitė nedaug. Kaip paminėjote, mūsų šalyje vis kyla kokių nors problemų, žmonės jaučiasi finansiškai ir emociškai nesaugiai, jei ne vieni pasikeitimai, tai kiti. Tai pakeisti gali emocinio intelekto augimas. Tie žmonės, kurie gavo tinkamą psichologinį išprusimą, yra tvirtesni. Svarbu, kaip su jaunais žmonėmis elgėsi tėvai. Tie, kuriems dabar 30 metų ir daugiau, dar nėra pakankamai psichologiškai išprusę.
Seno raugo žmonių dar yra labai daug, dėl to tas pokytis mažas. Ramesni, savo jausmuose labiau susigaudantys žmonės į kelius išvažiuos vėliau. Tik yra kita problema – nors jie bus labiau psichologiškai išprusę, kartu bus ir labiau išlepinti ir neaišku, kaip tai atsilieps elgesiui keliuose.
– Esate teigusi, kad mes santūresni už pietiečius, tiek daug nesignalizuojame, nešūkaujame. Kokie lietuviai yra vairuotojai?
– Sunku nupiešti vieną portretą, nes yra daug mandagių vairuotojų, kurie keliuose kitus praleidžia ar nusileidžia, bet yra ir psichopatinių žmonių, kurie elgiasi kaip kelių ereliai: jie nervingi, visko nori čia ir dabar, nepaiso Kelių eismo taisyklių, rizikuoja. Psichopatiškų asmenybių yra kiekvienoje šalyje, aišku, pas mus jų mažiau nei Rusijoje ar kitur, bet ir mes tokių vairuotojų turime.
Lietuvoje dažnas vairuotojas drausmingas, bet neretai nešasi neigiamas emocijas iš darbo, vairuodamas keikia kitus eismo dalyvius, juos nuvertina. Vairuotojui Lietuvoje tipiška neužleisti kitų važiuojančių. Taigi dažnas ne tiek pavojingas ar agresyvus, kiek gal atšiaurus, nemalonus nepažįstamiems žmonėms. Jie mano, kad prieš juos važiuoja ne draugas, giminaitis, ir nors tas žmogus ne priešas, nieko draugiško neketina su juo megzti.
– Paminėjote psichopatinius vairuotojus. Kaip elgtis kelyje sutikus tokią asmenybę? Gerai žinomas posakis liepia duoti kvailiui kelią, o gal verčiau apie jį informuoti pareigūnus, kad tas agresyvus vairuotojas eisme nesužalotų kitų?
– Jei žmogus ardosi, tikrai reikia duoti jam kelią, nes jis neretai būna ir neprognozuojamas, gali ką nors labai kvailo iškrėsti. Ir taip pakenkti ir sau, ir kitiems.
Manau, kad nebloga praktika filmuoti ir fotografuoti. Bet įdomu tai, kad Skandinavijoje tokie žmonės, kurie fiksuoja pažeidimus, nelaikomi skundikais, o mūsų visuomenėje būti skundiku neva yra blogiausia, dar labiau žema nei būti kelių ereliu.
Tai yra blogas mąstymas, dėl to ir turime daug pavojingų vairuotojų. Manau, kad reikėtų skatinti Lietuvoje fiksuoti blogai besielgiančius vairuotojus, žinoma, ne tuos, kurie viršija greitį iki 10 kilometrų per valandą, bet iš tiesų pavojingus. O važiuodamas iš Vilniaus į Kauną būtinai sutiksi tokius bent du ar tris. Jei kiti būtų jiems nepakantūs, tokio blogo elgesio mažėtų.
– Kaip elgtis avarijų metu? Būna, kad po susidūrimo kai kurie vairuotojai psichologiškai spaudžia kitus, ragina kuo greičiau prisiimti kaltę arba siūlo šiek tiek pinigų, kad situacija būtų kuo greičiau išspręsta. Kaip nesutrikti ir ką žinoti?
– Nereikia imti ar duoti jokių pinigų, nes kam tai daryti, kai išlaidas gali padengti draudimas? Jei ant tavęs kas nors rėkia, reikia maksimaliai atsiriboti nuo tokio žmogaus, akcentuoti, kad nesinervintų, nusiramintų, sakyti, kad jei negali nurimti, kviesime policiją, o jei nurims – užpildysime eismo įvykio deklaraciją. Visus piktuosius tipus reikėtų pastatyti į vietą tokiu racionaliu būdu.
Mes visi padarome klaidų, juk čia ne tas atvejis, kai vaikas sudaužė vazą, o mama gali apšaukti. Svarbiausia – nesijausti kaltam situacijoje.
Tiesa, pačiam nesusinervinti taip pat sudėtinga – juk susijaukė dienos planai, kitąmet galbūt pabrangs draudimas, jei esi kaltininkas, reikės tvarkyti automobilį. Todėl labai svarbu tą dieną rasti, kaip išlieti neigiamas emocijas. Tam gali padėti sporto salė, pokalbis su artimuoju. Mes nesame geležiniai, jei iš kišenės iškrito kokie 800 eurų, kaip gali būti laimingas?
– Pastaruoju metu Lietuvoje pasipylė beprotiškai skaudžių avarijų, kurių metu žuvo daug žmonių. Kiti, matyt, apskritai permąsto, ar saugu leistis į kelią. Kiek visos šios baisios žinios keičia kai kurių žmonių požiūrį į eismą?
– Stipriai keičia. Ir, kalbant apie prevenciją, akcentuočiau anksčiau atliktus mokslinius tyrimus dėl rūkymo, kas geriau, – motyvuoti žmones būti sveikesnius ar gąsdinti žala? Ir tos baisios reklamos parduotuvėse kabo ne veltui, nes tai veikia žmones. Taigi iš tiesų svarbu viską viešinti, akcentuoti, kad blogai besielgdamas gali mirti, susižaloti.
Man keista, kad sutinku žmonių, kuriems atrodo, jog tai jų nepalies. Jie patys greitai važiuoja esant prastoms oro sąlygoms, rizikingai lenkia kitus, važiuoja pavargę.
Yra daugybė žmonių, kurie nėra psichopatiniai vairuotojai, bet abejingi savo poelgiams. Kartais klaidingai manome, kad mums gali nieko nenutikti, neva blogi dalykai nutinka tik kitiems.
