– Daugybę metų rengdamas laidą „Klausimėlis“ apsilankėte tikriausiai jau visuose šalies kampeliuose. O gal dar yra kur nenukeliauta? – paklausiau J.Jankevičiaus.
– Labai retai, bet dar kokį kartą ar du per metus pavyksta rasti kelią, kuriuo nevažiuota. Turiu galvoje asfaltuotą kelią, nekalbu apie žvyrkelius. Tačiau neseniai pirmą kartą sugalvojau savaitgalį nuvažiuoti iš Kauno į Vilnių žvyrkeliais, nė kiek nevažiuodamas asfaltuotu keliu, galbūt tik gabaliuką tarp Kaišiadorių ir Žaslių.
Tai buvo labai įdomus iššūkis tiek man, tiek automobiliui. Tiesa, jau kitą savaitę jo remontas autoservise atsiėjo 300 eurų. Kai pervažiavau didelę balą, išgirdau, kad kažkas tabaluoja po automobiliu.
Ant tuomet buvusio ledo ir purvo pasitiesiau seną vonios užuolaidą, kurią radau automobilyje, ir pamačiau kažkokią atkarusią jungtį. Užkišau ją už stabdžių skysčio vamzdelio ir servise man ją prijungė. Nieko blogo nebuvo, bet kartu paaiškėjo, kad jau metas tvarkyti ir automobilio važiuoklę.
– Per kiek laiko jums pavyko žvyrkeliais nuvykti iš Kauno į Vilnių?
– Nepasiekiau Vilniaus, nes jutau, kad bus visai blogai automobiliui, taigi nuvažiavau iki Grabijolų kaimo prie Neries, kur dar nebuvau buvęs, bet labai norėjau nuvažiuoti.
Šitą kelionės tikslą pasirinkau improvizuodamas ir labai tuo džiaugiuosi, nepaisant to, kad mano senutę dyzelinę „Renault Laguna“ vėliau teko remontuoti. Tiesa, savo nauju „Volkswagen Golf“ šio kelio tikriausiai nebūčiau įveikęs.
– Važinėjate šiais dviem automobiliais?
– Taip. Mano pirmasis automobilis buvo rusiškas „Oka“ su dviejų cilindrų varikliu. Ant šio automobilio galo paerzinimui buvau užsiklijavęs 200 kilometrų per valandą greičio apribojimą.
Kai mane sustabdė policija, liepė tą ženklą nusiimti, bet su jais pasiginčijau klausdamas, kur Kelių eismo taisyklėse parašyta, kad negalima tokio ženklo užsiklijuoti. Juokingiausia, kad tas automobilis nuo kalno išspausdavo galbūt daugiausia 120 kilometrų per valandą.
Vėliau turėjau ir „Opel Kadett“, trečios kartos „Volkswagen Golf“, „Lancia Prisma“.
Tiesa, pastarasis automobilis buvo tragiškas – viskas gedo ir buvo be galo brangu tvarkyti. Džiaugiuosi, kad laiku jo atsikračiau.
Dabartiniam „Renault Laguna“ – jau 19 metų ir tai jau antras toks mano automobilis, bet jis sunkiai užmušamas, mažai dūmijantis ir vis pereinantis techninę apžiūrą be didesnių pastabų.
Prieš dvejus metus buvo pastaba dėl neveikiančios numerio apšvietimo lemputės, bet į ją švelniai įspyriau ir ji pradėjo šviesti.
Turiu ir naujesnį automobilį – pilkos spalvos benzininį „Volkswagen Golf“, kuris man patogus, nes mėgstu hečbekus. Esu turėjęs ir sedano tipo automobilių, bet man jie nepatinka.
Į šį savo automobilį galiu sutalpinti daug daiktų, nors tai nėra didelis automobilis, bet labai talpaus man ir nereikia, ypač kai turiu „Renault Laguna“ universalą. Į pastarąjį automobilį jau sukišta daugiau pinigų, nei jį pardavęs gaučiau turguje, taigi kol kas su juo neatsisveikinu.
– Kodėl pirkote benzininį automobilį, jeigu tenka nuvažiuoti daug kilometrų? Galbūt dyzelinis būtų praktiškiau ir taupiau?
– Matematika man nėra pati tolimiausia sritis, ypač kai reikia apskaičiuoti, ar prarasi, ar išloši. Turėdamas galvoje, kad per metus nuvažiuoju 40–50 tūkstančių kilometrų, o automobilio garantija būna penkeriems metams po 30 tūkstančių kas metus, ir įvertinęs dyzelino kainą, kuri tuo metu, kai dar viską skaičiavau, buvo mažesnė už benzino, nutariau pirkti benzininį automobilį.
Vasarą važiuojant autostrada tarp Kauno ir pajūrio 120 kilometrų per valandą greičiu degalų sąnaudų vidurkis yra apie 5,3 litro benzino, o važiuojant dyzeliniu automobiliu – 4,7 litro. Mano rekordas su „Volkswagen Golf“ buvo pasiekti 5 litrai šimtui kilometrų.
Tuo metu žinojau, kad nereikia skubėti, nes keltas į Neringą kelia pagal grafiką, taigi gali atvažiuoti ir likus 3 minutėms. Viską apskaičiavęs gali ramiai važiuoti, mėgautis gera muzika, mažesniu triukšmu ir taupyti degalus.
Manasis „Volkswagen Golf“ turi daugybę skaitmeninių vairavimo asistentų. Kai ką galėjau pasirinkti, o kai kas jau buvo gamykloje integruota.
Automobilyje yra kelio ženklų atpažinimo sistema, kuri nurodo, koks yra leistinas greitis atitinkamoje vietoje. Bet ji nežiūri į ženklus, o ima informaciją iš duomenų bazių. Kadangi automobilyje visuomet yra internetas, ta duomenų bazė tarsi turėtų būti nuolat atnaujinama, bet „Volkswagen“ labai keistai elgiasi su Lietuvos vartotojais.
Pavyzdžiui, jei nuvažiuoji į Lenkiją, pastebi, kad ten ta sistema tobulai veikia. O Lietuvoje nutinka įvairių keistenybių. Tarkime, išvažiuojant iš Klaipėdos automobilis kažkodėl mano, kad leistinas greitis yra 70 kilometrų per valandą, nors tokio ženklo nėra, ir mašina pradeda greitėti.
Bėda, kad ten pastatytas stacionarus greičio matuoklis ir leidžiamas greitis yra viso labo 50 kilometrų per valandą. Tai žinodamas spiriu į stabdžio pedalą, sistema išsijungia ir baudos negaunu.
Bet jei savo „Volkswagen Golf“ leisčiau važiuoti taip, kaip jis nori, garantuotai gaučiau baudą.
Išvažiavęs į autostradą, kažkur ties didžiuoju žiedu ir viadukais, kur įsilieja kelias iš Palangos ir važiuoti galima 90 kilometrų per valandą greičiu, mano automobilis kažkodėl mano, kad galima važiuoti tik 50 kilometrų per valandą.
Taigi dabar jau automobilis savarankiškai spaudžia stabdžio pedalą ir kokį kilometrą važiuoja tokiu lėtu greičiu. Negana to, dar už kilometro jam kažkodėl atrodo, kad galima važiuoti tik 30 kilometrų per valandą greičiu, nors ten galima spausti jau 110 kilometrų per valandą.
Netgi įrašiau vaizdo įrašą, nusiunčiau gamintojui, bet gavau atsakymą, kad sistema veikia tokiose ribose, kokiose yra, o kreivai veikiančia sistema, nors už ją sumokėjau, turiu būti patenkintas.
Joje apskritai yra daugybė net neegzistuojančių greičio ribojimų. Toks įspūdis, kad į duomenų bazę įrašomi nauji greičio ribojimai dėl visokių kelio darbų, bet neištrinami seni.
Taigi, mano nuomone, „Volkswagen“ visiškai negerbia Lietuvos vartotojų ir esu tuo pasipiktinęs.
– Nors gyvenate Kaune, turguje mašinų neieškote ir dairotės jų automobilių salone?
– Pirkau naują, nes man tai apsimokėjo. Tuomet, kai pirkau, buvo geros sąlygos, „Volkswagen Golf“ laukiau 15 mėnesių – tuo metu prasidėjo koronaviruso pandemija. Kai jį užsakinėjau, dar buvo taikomos nuolaidos.
Dabar už tokios pačios komplektacijos automobilį sumokėčiau turbūt pusantro karto brangiau.
Abejoju, ar dabar už tiek pirkčiau šį automobilį, bet tada tai buvo ekonomiškai pagrįstas sprendimas, mat ir už ankstesnį parduotą automobilį neblogai gavau, mažai reikėjo pridėti įsigyjant naują.
– Prisiminiau jūsų nuotrauką prie senutėlio istorinio Biržų autobuso. Kadangi labai daug keliaujate po Lietuvą, kokį įspūdį jums palieka mūsų šalies automobilių parkas?
– Šiaurės Lietuvoje išties dar važinėja antikvarinių autobusų, nors jų vis mažėja. O miestuose, pavyzdžiui, Kaune, vienas malonumas važiuoti autobusais ir troleibusais, kurie dažniausiai yra nauji.
Būdamas lengvojo automobilio vairuotoju pastebėjau vieną dalyką – anksčiau pamatęs autobusą ar troleibusą stengdavaisi persirikiuoti į kitą eismo juostą, o dabar to daryti nebereikia, nes jie važiuoja gerokai greičiau ir bėgti iš vienos juostos į kitą neverta. Taigi viešasis transportas dabar modernesnis. Į miestą smagu keliauti be automobilio, nes nesi pririštas prie vietos, paklaidžiojęs gali namo pareiti ir pėsčiomis.
– Kiek žinau, viena dažnesnių jūsų kelionių būna į pajūrį, tiesa?
– Ten važiuoju net dažniau negu į Vilnių. Tiesa, kartais tos kelionės užtrunka, kai pastarąjį kartą grįžau iš pajūrio, kelionė dėl nevalyto kelio užtruko 5 valandas.
– Ką mėgstate veikti ilgų kelionių metu?
– Paprastai klausausi muzikos, labai džiaugiuosi tokiais dalykais kaip „Spotify“, „Android Auto“, daugybe vairavimui pritaikytų programėlių.
– Turite ir katiną. Kaip sekasi keliauti kartu su juo?
– Katinas, vardu Šmikis, mėgsta keliauti kartu su manimi į pajūrį. Tiesa, nekenčia duobėto plento Neringoje, būna, kad kelionės metu ir apsivemia ar įvyksta kitų nelaimių. Vis dėlto jis supranta, kas yra saugus važiavimas, taigi įsitaiso ant galinės palangės įsikibęs į pagalvėlę arba ant porankio tarp vairuotojo ir keleivio.
Tačiau jis niekuomet kelionės metu ant manęs neužkels kojos.
Vis dėlto saugiausia, kai gyvūnas keliauja savo narvelyje, kuris pririštas saugos diržu, mat automobilis nepritaikytas stovėjimui, ypač ant keturių kojų. Juk staigiau pastabdžius gyvūnas gali susižeisti ir sužeisti kitą keleivį.
– Vis pasigirsta kalbų apie tiltą į Kuršių neriją. Ką apie tai manote?
– Manau, kad tiltas yra nerealu, nėra net ką apie tai kalbėti. Tunelis galbūt būtų realesnis variantas, jei apskritai jo reikėtų. Keltas nėra didelė problema norint pasiekti Kuršių neriją. Tiems žmonės, kurie ten važiuoja atostogų, keltas yra papildomas nuotykis, nuo kurio prasideda atostogos, – juk tu persikeli, plauki ir taip prasideda tavo atostogos.
O 20 eurų kaina už perkėlimą atostogų sąmatoje dažnai nebūna tokia jau didelė dalis. Neužmirškime, kad ir tiltas ar tunelis nebūtų nemokamas. Kai keliesi keltu, tai – tikras nuotykis: gali dairytis į uostą, kitus keltus, galų gale gali pašerti kirus ar žuvėdras. O tai – taip pat nuotykio dalis.
– Ar dažnai patenkate į nuotykius kelyje?
– Nepamirštamas nuotykis, kurį dabar jau galiu papasakoti, įvyko praėjusiais metais Nidoje. „Renault Laguna“ automobilyje palikau užvedimo raktą ir pasiėmiau tik nuotolinio valdymo pultelį, kuris buvo pririštas prie juodos spalvos virvutės, kabinamos ant kaklo. Pasivaikščiojęs po mišką ir grįžęs prie automobilio supratau, kad pamečiau tą valdymo pultelį, o juk vaikščiojau visur – net po avietynus.
Apsidžiaugiau, kad buvau apsidraudęs pagalbos kelyje draudimu, pasiskambinau ir po gerų dviejų valandų iš Klaipėdos atvažiavo automobilis, ant kurio buvo užrašyta „Raktų imperija“.
Dar pamaniau, kad štai atvažiavo raktų imperatorius, kuris pagelbės. Jis man pasakė, kad negaliu matyti, kaip atidaro mano mašiną, todėl turiu paėjėti į šalį. Kadangi mašina stovėjo automobilių aikštelėje miške, atsitraukiau maždaug 30–50 metrų ir nusisukau į kitą pusę.
Toje aikštelėje nebuvome vieni – stovėjo ir mikroautobusas temdytais langais. Kol raktų imperatorius kažką krapštė mano automobilyje, staiga kone cypiančiais ratais iš vietos pajudėjo minėtas mikroautobusas temdytais langais, užblokavo mano „Renault Laguna“, o iššokę vyrai raktų imperatoriui užlaužė rankas. Prie manęs pribėgus dar vienam asmeniui supratau, kad tai – kriminalistai, kurie pamanė, jog vagiame automobilį. Jie manė, kad aš esu bendrininkas ir stebiu, ar niekas neateina. Pasirodo, tą dieną jie tyliai budėjo, o mes į juos net nekreipėme dėmesio – juk nieko blogo nedarėme.
Galiausiai teko ilgai įrodinėti, kad raktų imperatorius nori atrakinti mano automobilį, turėjau pateikti dokumentus, kol įsitikino, jog nemeluojame.
Džiugu, kad visa istorija baigėsi laimingai. Kai automobilį atrakino, išjungiau signalizaciją, o kitą dieną nuėjęs pasivaikščioti į tą pačią vietą radau ir už avietės stiebo užkibusį pultelį. Matyt, jį su virvute buvau įsidėjęs į šortų kišenę ir ji užsikabino už avietės. Taigi pasikeičiau juodą virvutę į ryškesnės spalvos, kad kitą kartą galėčiau lengvai rasti.
– Bet juk esate toks atpažįstamas žmogus, nejau pareigūnai manė, kad žurnalistas galėtų vogti automobilį?
– Kodėl turėtų atpažinti, nepaisant to, kad esi žurnalistas? Juk nesi koks Arūnas Valinskas ar kas kitas labai žinomas. Be to, kažin ar visi atpažintų ir A.Valinską, jei šis būtų su saulės akiniais ir kepure. Būtų keista, jei visi tave atpažintų. Džiugu, kad žmonės gerai dirba savo darbą. Mes su raktų imperatoriumi jiems pasirodėme labai įtartini.
