E.Kučinskas 2022-uosius pabaigė avarija. Prieš pat Kalėdas vėlai naktį grįždamas iš koncerto atlikėjas autostradoje Kaunas–Klaipėda ties Kryžkalniu nutrenkė net dvi stirnas.
„Važiavau gal 110 kilometrų per valandą greičiu, ir kelias atrodė saugus, tuo metu nesnigo. Maža to, juk dabar visur yra pertvaros nuo žvėrių! Staiga lyg iš niekur antrojoje eismo juostoje atsidūrė dvi stirnos, nespėjau net sureaguoti, ant stabdžio padėti kojos, kai pajutau smūgį.
Kadangi prietaisų skydelis neišmetė jokios informacijos apie gedimą, pavažiavau dar apie penkis kilometrus, kol radau saugią vietą sustoti. Ir tik tuomet pamačiau, kad nurauta pusė automobilio priekio, neliko nė valstybinio numerio, buvo įlinkęs radiatorius. Laimė, draudimas suteikė pagalbą kelyje, automobilio variklis jau nebeužsivedė“, – pasakojo E.Kučinskas.
Dėl laimingo atsitiktinumo per šį eismo įvykį jis nenukentėjo, tačiau svarstė, kaip viskas būtų pasibaigę, jei kelyje būtų pasipainiojęs stambesnis žvėris, pavyzdžiui, briedis.
„Dar baisiau, jei keliu eitų koks girtuoklis. Mano broliui taip jau yra buvę – važiavo mano autobusu ir ant kelio gulėjo girtas žmogus. Gerai, kad jį laiku pamatė ir sureagavo.
Tačiau ir gyvuliukų gaila, nemalonu, kad taip nutiko prieš pat šventes“, – apmaudo neslėpė E.Kučinskas.
– Edmundai, bemaž prieš dvidešimtmetį esate prisipažinęs, kad retkarčiais mėgstate viršyti greitį. Per šį laiką gal kiek nurimote ir važiuojate lėčiau?
– Galbūt žodis „mėgstu“ nėra teisingas, aplinkybės kartais verčia tai daryti. Žinoma, su amžiumi pasidariau tvarkingesnis ir teisingesnis vairuotojas, atėjo daugiau proto. Bet jei gyvenimo aplinkybės mane verčia kur nors skubėti, nesu toks pamaldžiai religingas kelyje ir kartais gerokai viršiju greitį.
Tačiau tokiu atveju įsijungiu atsargos saugiklį savo smegenyse. Jei vasarą tenka skubėti važiuojant iš vieno miesto į kitą, nieko nepadarysi – veja darbas. Aš galvoju, kad jei mašina yra tvarkinga, su geromis padangomis, tai tikrai nesu nuobodus kelyje ir leidžiu sau viršyti greitį.
– Ar dažnai pabendraujate su policijos pareigūnais?
– Priklauso nuo to, koks kelių policijos pareigūnas tave sustabdo. Buvo tokia linksma istorija, kai su operatoriumi „Opel Ascona“ automobiliu važiavome autostrada Kauno link.
Netyčia prašokau posūkį į Kėdainius, o tuo metu dar nebuvo daug atitvarų, todėl nusprendžiau į kitą autostrados pusę apsisukti per veją, nes automobilių ruože nebuvo. Mūsų mašina buvo prikrauta koncertui skirtos aparatūros, be to, lijo. Dėl to įklimpau ir nebegalėjau pajudėti iš vietos.
Kaip ir priklauso tokiomis akimirkomis, pagal tam tikrą dėsnį netruko mus pastebėti ir policijos pareigūnai. Vienas jų man pasakė: „Edmundai, ką čia veikiate?“ Prisipažinau, kad pažeidžiau Kelių eismo taisykles, įklimpau.
Įsivaizduokite, jie su manimi išbuvo gal 10 minučių, stabdė pravažiuojančius vairuotojus ir ieškojo, kas turi lyną! Vienas pravažiuojančiųjų jį turėjo, o pareigūnai patys mane ištempė, palinkėjo gero kelio ir paleido. Bet yra buvę ir kitokių susitikimų su pareigūnais.
Vieną vasarą važiavau į koncertą Tauragėje, kelias tuo metu buvo remontuojamas ir jame nebuvo nė vieno automobilio, išskyrus priekyje važiuojančią policijos mašiną.
Jie važiavo apie 50 kilometrų per valandą greičiu, o aš iš paskos gal 10 minučių, kol atsibodo vilktis ir nutariau juos aplenkti. Operatorius ragino to nedaryti, bet nesu iš tų, kurie pamatę policijos automobilį kelyje apsisiusioja.
Aplenkiau, bet nedelsdami jie mane kaip didžiulį nusikaltėlį sustabdė įsijungę švyturėlius. Pareigūnas išklojo man ilgiausią pamokslą, o aš ramiai paraginau jį iš pradžių prisistatyti. Gaila, kad tuo metu neturėjau vaizdo registratoriaus, nes tai buvo aiški provokacija. Jie netgi tam tikrose atkarpose sulėtindavo greitį. Žinoma, teko mokėti baudą.
Šiomis skirtingomis situacijomis noriu akcentuoti, kad būna įvairių darbuotojų. Bet dabar tokių situacijų keliuose beveik nepasitaiko, nes vairuotojai dažniau fotografuojami, nebėra galimybių pasikalbėti su policininkais.
– Ar daug nuotraukų su užfiksuotais Kelių eismo taisyklių pažeidimais atskrenda į jūsų pašto dėžutę?
– Oi, labai daug. Esu tokios nuomonės, kad kelyje turi būti tvarka, bet juk gyvenime nutinka įvairių situacijų, kai kartais tenka viršyti greitį. Bet žinote, kas svarbiausia? Anksčiau būdavo kalbama, jog policija kelyje turi būti tarsi prevencija, kad kiltų mažiau avarijų. O dabar esu įsitikinęs, kad prevencijos nėra, yra pasipinigavimas, rinkliava į valstybės iždą.
Kelyje turiu didžiulę patirtį, mano pusė gyvenimo praleista kelionėse, Lietuvą esu išmaišęs skersai ir išilgai. Galiu pasakyti, kad esant šiuolaikinėms mašinoms greitį daug kur galima kilstelėti bent 20 kilometrų per valandą, išskyrus gyvenvietes, kur siauresni keliai, daugiau gyventojų. Neabejoju, kad statistinis avaringumas nepadidėtų, tik, aišku, būtų surenkama mažiau baudų.
– Daugybę kilometrų per metus Lietuvoje prisukate dėl koncertinės veiklos?
– Taip. Prieš trejus metus, kai būdavo pigiai nuomojamos mašinos, savo automobiliu net nebevažinėdavau, už 15–20 eurų išsinuomodavau. Tiesiog susidarydavo baisus kilometražas, būdavo gaila savo automobilio.
Juk mašinai kilometražas yra esminis veiksnys, sulig kiekvienu kilometru dėvisi detalės. Esu įpratęs prie ilgų kelionių, iš Klaipėdos į Kauną man nuvažiuoti yra vieni niekai. Bet kai tenka įveikti dar papildomus 100 kilometrų iki Vilniaus, tai jau šiek tiek vargina.
O juk dar tiek pat dažniausiai tenka įveikti atgal, nes esu mėgėjas grįžti namo, išsimiegoti savo lovoje. Tuomet ir dainuoti pradedu – taip išsiblaško miegas.
– Esate įrašęs ir dainą „Metai kaip automobiliai“. Net ir kelionių metu kuriate dainas?
– Važiuodamas nelabai kuriu. Gal viena kita frazė ir gali gimti, bet apskritai dainų vairuodamas nekuriu.
Kelionių metu kartais nieko neveikiu, tik įsijungiu radiją. Kadangi mano darbas susijęs su muzika, norisi, kad kartais nuo to pailsėtų smegenys. Aš juk ne klausausi ir mėgaujuosi dainomis, bet jas nagrinėju, analizuoju, girdžiu profesionalius dalykus, galvoju, ką reikėtų iš dainos išmesti, ką galėčiau pasiimti sau. Dažniau vairuodamas klausausi pokalbių, kartais mokausi užsienio kalbų.
– Ar kelyje jūsų nepainioja su broliu?
– Manęs ne. Bet brolis yra pasakojęs ne vieną ir ne du atvejus, kai jį supainiojo su manimi.
– Ar tiesa, kad pirmojo automobilio prieš kelis dešimtmečius vykote įsigyti į Ukrainą?
– Taip, „Žiguli“ parsivežiau iš ten, kur dabar vyksta karas, – iš Donecko. Norint sovietmečiu nusipirkti mašiną reikėdavo laukti 10–15 metų, kol gaudavai paskyrą. Tada įvykdavo tarsi stebuklas, važiuodavai į Kauną ar Vilnių ir oficialiu būdu už oficialius pinigus nusipirkdavai automobilį. O šiaip taupydavai juodais pinigais, žmonės važiuodavo į Rusiją, Ukrainą.
Kadangi per muzikinius ryšius turėdavau pažįstamų, mašinos pirkti važiavau į Donecką. Tuomet su pluoštu pinigų buvau išsigandęs, bijojau, kilo savotiška nervinė įtampa. Pamenu, kaip nuskridau lėktuvu, ten mane pasitiko, gyvenau viešbutyje, o tada vykau į mašinų turgų. Pažįstami jau buvo išrinkę man automobilį, apžiūrėjęs jį ir nusipirkau.
Tačiau jį parvairuoti kilo problemų, juk vieni juokai įveikti 2 tūkstančius kilometrų nauja vokiška ar japoniška mašina, bet kur kas sudėtingiau tai padaryti automobiliu, pagamintu sovietmečiu. Dvi paras važiavau namo, grįžau per Baltarusiją, Minską.
– Ką vairavote vėliau?
– Po to „Žiguli“ septintuko, kurį žiemos metu sudaužiau atsitrenkęs į geltoną „Ikarus“ autobusą, nusipirkau „Opel Ascona“ su įpurškimu. Šiuo automobiliu nuvažiavau nemažai, jis man gerai tarnavo. Paskui turėjau dyzelinį autobusą „Volkswagen Transporter“ koncertinei veiklai, mat reikėdavo vežtis daug aparatūros. Tiesa, su šiuo automobiliu turėjau daug vargo, nors įveikiau net 500 tūkstančių kilometrų. Automobilis pradėjo leisti tepalus.
Su juo nutiko ir vienas įdomesnis nuotykis, kai prišalo vienas ratas, jis net nesisuko. Serviso meistrai ragino pamėginti pavažiuoti pirmyn ir atgal, neva ratas turėjo atsileisti. Galiausiai susikrovėme aparatūrą ir vis tiek išvykome į Gargždus.
Kelyje iš to rato rūko dūmai, galiausiai Gargždus pasiekėme beveik be padangos – buvo matyti tik ratlankis. Įsivaizduojate, kaip susitrynė padanga? Bet negalėjome laukti, teko skubėti į koncertą, todėl vis tiek važiavome.
– Ką vairuojate dabar?
– Dabartiniais laikais važinėju tik naujomis mašinomis. Mėgstu „Toyota“, turėjau „Toyota RAV4“, ja nuvažiavau net 600 tūkstančių kilometrų ir tik tuomet subyrėjo pavarų dėžė. Net oficialiame servise stebėjosi, kiek daug kilometrų pavyko įveikti šiuo automobiliu.
Dabar vairuoju naują „Toyota RAV4“ hibridą, bet keikiu save, kad pagailėjau pinigų ir pirkau dviem, o ne keturiais ratais varomą automobilį. Kai tenka įveikti slidesnį kalniuką, neįvažiuoju, atrodo, nauja ir gera mašina, bet vis tiek kyla problemų.
– Po hibrido galbūt dairysitės elektromobilio?
– Mano hibridinio automobilio nereikia krauti. Maždaug prieš trejus metus svarsčiau pirkti elektromobilį, bet man iki Vilniaus iš uostamiesčio reikėtų važiuoti 300 kilometrų. Kai važiuoju su kitais muzikantais, kas pusvalandį reikia stoti į tualetą, kas nors užsimano mėsainio ar ko kita, o aš nesu mėgėjas sustoti.
Aš mėgstu nuo vieno taško iki kito nuvažiuoti labai greitai, sustoti nebent penkioms minutėms įsipilti degalų. Įkrauti elektromobilį užtruktų mažiausiai 20 minučių, o kas bus, jei kas nors bus užėmęs įkrovimo stotelę?
Kai dabar elektra tokia brangi, nebekyla minčių pirkti elektromobilio. Galbūt toks automobilis naudingesnis mieste, bet per didelė prabanga turėti atskirą automobilį važinėti tik mieste. Nors, tiesa, aš pats turiu du automobilius – vienu iš jų vykstu į koncertus, kai reikia vežtis garso įrangą.
– Per daugybę metų matėte automobilių pokyčius, dabartiniai yra išmanūs, padedantys, su daugybe technologijų. Anuomet automobiliai buvo kur kas paprastesni, kita vertus, keliai buvo gerokai tuštesni. Kada važiuoti jums buvo maloniau?
– Vienareikšmiškai dabar. Mano amžinatilsį tėvas turėjo „Moskvič 407“, vėliau – „Žiguli“ vienuoliktuką. Sovietmečiu man leisdavo pasivažinėti, bet tada apie kažkokias žiemines padangas niekas net žinoti nežinojo, apskritai turėti naujesnes padangas buvo išskirtinių žmonių teisė, tik per didžiausias pažintis tokias galėdavai gauti.
Kai tėvo mašina važiavau į Vilnių, tai prilygo kone kelionei į Mėnulį. Kas iš to, kad keliuose buvo mažai mašinų, – keliai buvo ne tokie, autostrados tuomet atrodė kitaip.
Dabar vienas malonumas važiuoti moderniais automobiliais. Prieš 30 metų neturėjau galimybės pirkti naujo automobilio, o dabar perku tik tokius. Net spaudžiant 25 laipsnių šalčiui užtenka užsikurti automobilį ir jis greitai sušyla, gali važiuoti. Anksčiau tekdavo pačiam švitriniu popieriumi prasivalyti žvakes, kad automobilis užsivestų. Tiesa, pasididžiavimo savimi jausmas būdavo didelis, kad galiu pats sutvarkyti automobilį.
– Kaip palygintumėte eismą Klaipėdoje ir kituose šalies miestuose?
– Mes Klaipėdoje jau burnojame, kai tenka spūstyje pastovėti septynias minutes. Žinote, dabar čia vyksta visokių viadukų statybos, tad susidaro spūstys. O jei Vilniuje kur nors važiuoji per pietų pertrauką arba į darbo pabaigą, spūstyse tenka praleisti gerokai ilgiau.
Maža to, kai naktimis važiuoju iš koncertų, dažnai pataikau ir į reidus, duoda pūsti į alkotesterį.
– Jau daugiau nei dešimtmetį pareigūnai aktyviai tikrina vairuotojų blaivumą. Kaip manote, kodėl tiek daug žmonių vis dar sėda prie vairo išgėrę?
– Labai sunku atsakyti, kodėl. Manau, kad žmogui vis dėlto pati didžiausia nuobauda yra piniginė. Vadinasi, kol kas vairuotojai per mažai nukenčia finansiškai, jei dar važinėja išgėrę. Kiti už 500 eurų nusiperka mašiną, gyvena nuo algos iki algos ir nemąsto apie pasekmes.
Atvirai prisipažinsiu, kad sovietmečiu esu dukart mokėjęs baudą už vairavimą išgėrus. Gal prieš 40 metų mokėjau 2 tūkstančius rublių, kitą kartą – 4 tūkstančius. Buvau jaunas, proto turėjau nedaug, leisdavau sau vairuoti išgėrus. Bet nesu iš tų, kuris po 50 ar 100 gramų pradeda kvailioti. Atvirkščiai – tuomet važiuoji dar atsargiau. Bet dabar kategoriškai nevažiuoju išgėręs.
Už vairavimą išgėrus be jokių diskusijų turėtų būti pačios didžiausios baudos. Labai daug ką reiškia ir viešumas. Jei esi bent kiek žinomas ir tave sustabdys kelyje išgėrusį, viskas tau. Žiūrėkit, kas dabar vyksta su žinomais žmonėmis, pagauti prie vairo neblaivūs jie žeminasi, atsiprašinėja, bet viešumas turi savo kainą.
