– Ministre, pavasarį smarkiai sukritikavote Vilniaus miesto valdžios sprendimus siaurinti gatves. Esą greitai perdislokuoti karinį dalinį su sunkiąja technika būtų kone neįmanoma. Kokių problemų kariuomenei kelia taip tvarkomos gatvės ir keliai?
– Tai ne tik Lietuvos problema, nes daugelis valstybių susiduria su karinio mobilumo klausimais, iššūkių dėl to yra ir kaimyninėje Lenkijoje. Kariuomenę sudaro ne tik žmonės, bet ir sunkiasvorė technika. Judant vilkstinei svarbu, kad didžiuliai vilkikai su pakrauta technika galėtų įveikti tam tikras teritorijas.
Dabar susiklostė praktika kariniams konvojams, vykstantiems į pratybas, aplenkti miestus, šiuo atveju ir Vilnių. Stengiamasi vykti kaimo keliais arba autostradomis, nes jei pamėgintų įveikti kai kurias Vilniaus gatves, nebūtinai centrines, kiltų rimtų iššūkių.
Kartais, kai reikia pravažiuoti sunkesnei technikai, įvairūs atitvarai ir susiaurinimai yra išmontuojami, vėliau vėl sumontuojami.
Taigi yra apie ką pagalvoti tobulinant gatvių ir kelių infrastruktūrą.
– Dabar miestus stengiamasi aplenkti, kaip jūs sakote, išmontuoti atitvarus, tačiau kaip viskas vyktų karo atveju?
– Karo atveju galioja šiek tiek kitos taisyklės. Žinoma, kad tuomet daugelis tų gražių dalykų galimai būtų pažeidžiami, jei reikėtų įtvirtinti pozicijas.
– Akcentavote ir sraigtasparniams skirtą infrastruktūrą – esą jei reikėtų nusileisti didesniam sraigtasparniui su pastiprinimu specialioje aikštelėje prie Baltojo tilto, ji būtų per maža ir dar apsodinta medžiais. Maža to, į Santaros klinikas atgabenant donorų organus leidžiamasi transporto žiedo viduryje. Keista žiūrėti, kaip medikai su įranga lipa ten per gėlynus.
– Iš tiesų Vilniuje, kai kariuomenė talkina pergabenant donorų organus, leidžiamasi žiede šalia važiuojamosios kelio dalies. Iš ten gabenami organai į ligonines ir taip prarandamas brangus laikas, maža to, nelabai saugu, nes stabdomas transportas.
Kiek žinau, jau senokai suprojektuota nusileidimo aikštelė Santarose, skirta ir dalis pinigų, manau, tokius projektus reikėtų įgyvendinti nuosekliai ir iki galo.
Galbūt yra noras, kad šiuos projektus įgyvendintų ir Krašto apsaugos ministerija, tokių precedentų anksčiau buvo, tačiau įstatymai aiškiai apibrėžia, kaip naudoti biudžeto lėšas ir kam jų naudoti mes negalime.
– Ar, pavyzdžiui, Vilniaus miesto savivaldybė apskritai tariasi su jūsų vadovaujama ministerija?
– Įstatyme apibrėžta, kada galime išsakyti savo poreikius. Pavyzdžiui, tai galime daryti Susisiekimo ministerijai, atitinkamai Lietuvos automobilių kelių direkcijai, kuri įgyvendina projektus. Mes kalbamės su jais, nes dauguma projektų, kurie susiję su kariniu mobilumu, paliečia ir miestus. Pavyzdžiui, ties Kaunu, kur statomi viadukai už IX forto, bus platinami keliai Kalvarijos link. Tos lėšos skirtos iš europinės karinio mobilumo programos.
– Kartais žiniasklaidoje pasirodo informacijos apie sulaikytą neblaivų Krašto apsaugos savanorių pajėgų karį. Kodėl vis dar pasitaiko tokių atvejų? Kas gresia taip nusižengusiems kariams?
– Šauktiniai turi pareigą atlikti tarnybą, tačiau profesionalūs kariškiai, sulaikyti dėl neblaivumo, atsisveikina su tarnyba. Skirtingai nuo valstybės tarnautojų, kurie pagal Valstybės tarnybos įstatymą turi įvairių išlygų, papeikimo formų.
Karinėje tarnyboje nesame pakantūs tokiems dalykams, todėl tenka atsisveikinti su tokiais profesinei karo tarnybai dirbančiais žmonėmis.
– Vairuojate ir pats, ir jus vežioja asmeninis vairuotojas. Kaip maloniau – kai veža ar kai prie vairo sėdate pats?
– Kol kas išlaikoma pusiausvyra. Aš mėgstu vairuoti pats, darau tai nemažai. Visuomet, kai nesu užsiėmęs tarnybinėmis pareigomis, naudojuosi galimybe pats vairuoti automobilį.
– Kas jus labiau domina – automobilių ar karinės technikos naujovės?
– Turiu prisipažinti, kad automobiliai manęs niekada nedomino, aš į juos žiūriu kaip į transporto priemonę, kuri turi būti patogi ir turi nebrangiai atsieiti jos išlaikymas. Šiltuoju metų laiku mieste patogi transporto priemonė yra paspirtukas, kartais pats iki Vyriausybės juo nulekiu.
Be abejo, esu išbandęs ir karinę techniką, nuo senų laikų turiu vairuotojo mechaniko specialybę, galiu vairuoti sunkiąją vikšrinę techniką.
Ir dabar, kai tenka pristatyti karinę techniką, prisėdu prie vairo, likę tam reikalingi įgūdžiai.
– Dažnas gali pamatyti karinės technikos vilkstinę. Kokį jausmą jums tai kelia sutikus kelyje?
– Kai veža vairuotojas ir sutinkame tokią vilkstinę, pats neatsispiriu norui nufilmuoti mūsų ar sąjungininkų karinę techniką.
Įspūdis tikrai geras. Anuomet mes neturėjome tokios technikos, kuri atitiktų laikmečio reikalavimus, dėl savo biudžeto turėdavome tenkintis gerokai senesniais karinės technikos modeliais. O dabar yra kuo didžiuotis.
– O ką esate vairavęs iš lengvųjų automobilių?
– Dabar dažnas linkęs pradėti vairuoti nuo 18 metų, o aš prie vairo atsisėdau 36-erių. Taigi vairuoju kol kas tik beveik ketvirtį amžiaus.
Per tą laiką, žinoma, buvo keičiami asmeniniai automobiliai.
Pradėjau važinėti, kaip ir dažnas iš mūsų, 20–25 metų senumo automobiliu. Vėliau jie šiek tiek jaunėjo, tačiau ir dabar važinėju 7 metų senumo automobiliu. Stengiuosi pirkti ne pačius naujausius, bet ir ne seniausius, kad netektų daug laiko ir lėšų skirti techninei priežiūrai.
– Maždaug prieš šešerius metus nutiko gana keistas įvykis, kai jūsų BMW automobilį apgadino nuo pastato stogo nukritęs betono blokas.
– Ant to namo stogo augo medis, jo šaknys išjudino plytas ir jos krisdamos pataikė tiesiai į mano automobilį.
– Kiek kilometrų automobiliu nuvažiuojate per metus?
– Vidutiniškai įveikiu apie 25 tūkstančius kilometrų.
– Ar savo sūnui jau skiepijate požiūrį į eismą?
– Jis tam dar per mažas, tačiau dažnai su mumis kartu keliauja automobilinėje kėdutėje, be to, labai mėgsta važiuoti automobiliu.
Mane nustebino, kad jis, net 5 valandas važiuojant, su pertraukomis gali įveikti didelį atstumą. Maniau, vaikui tai bus didžiulis iššūkis, bet jam keliauti patinka, pamiega, saugiai jaučiasi. Ateityje, žinoma, reikės užsiimti tuo auklėjimu.
Kai važiuoji automobiliu, išties matai ir patiri įvairių situacijų ir nesinorėtų, kad į panašias pakliūtų vaikai.
– Dažniausiai vairuojate tik jūs ar prie vairo sėda ir žmona Lina?
– Lina taip pat vairuoja, sakyčiau, kad ji jau patyrusi vairuoja, važinėja dešimtmetį. Ilgų kelionių automobiliu į užsienį metu važiuojame vienas kitą pakeisdami. Taip galime įveikti didelius atstumus.
– Koks esate vairuotojas?
– Vairuojant manęs niekas neerzina, galbūt man pavyzdį rodo ir tarnybinio automobilio vairuotojas, kuris važiuoja ramiai, neskubėdamas, laikydamasis Kelių eismo taisyklių.
Kai veži vaiką, laikaisi tų pačių principų – neskubėti, nedaryti rytietiško manevro, kai važiuoji degant mirksinčiam šviesoforo signalui. Būna, kai kurie padidina greitį ir šauna per sankryžą, tačiau tai labai pavojinga, nes ir kitas automobilis gali pajudėti greičiau, tuomet gali nespėti sureaguoti. Dėl to geriausia vairuoti ramiai, ypač kai ant galinės sėdynės yra vaikas.
Vis prisimenu vieno kelių policininko pamokymą, kad pagrindinis vairuotojo tikslas – išvengti avarinių situacijų, net jei toje situacijoje esi teisus. Turi daryti viską, kad neįvyktų joks susidūrimas. Trumpai tariant, išvertė patarlę „Užleisk durniui kelią“.
– Jums dažnai tenka tai padaryti?
– Neatsargiai vairuojančių žmonių yra, nebūtinai jie yra piktybiniai, kartais kaltas ir neatidumas, išsiblaškymas, kalbėjimas telefonu. Kelyje nutinka visko, kiti atsiprašo. Bet būna susidūrimų ir su piktybiniais vairuotojais, kurie keliuose lenktyniauja, sukelia avarines situacijas.
