– Česlovai, ką vairuojate?
– Važinėju benzinu ir dujomis varomu „Toyota Camry“. Iš viso per gyvenimą esu pakeitęs gal kokius penkis automobilius.
– Pagal kokius kriterijus renkatės automobilį?
– Jau senokai turiu dabartinį savo automobilį, o jei rinkčiausi naują, vis tiek pirkčiau talpesnį, didesnį, nes norisi patogumo.
Mažyčiu automobiliu važinėti į koncertus būtų nepatogu.
– Esate dažnas svečias baikerių renginiuose. Gal važinėjate ir motociklu?
– Ne, nevažinėju. Kadaise teko koncertuoti Jungtiniuose Arabų Emyratuose, mat ten yra toks miestukas mieste, kuriame vyksta pasaulietinė diskoteka, – į ją atvykdavo daugybė žvaigždžių iš viso pasaulio.
Kai kurie diskotekos svečiai ir dalyviai atvykdavo motociklais, o vienas jų man pasiūlė išbandyti „britvą“. Pasakiau, kad motociklu dar niekada nesu važiavęs, bet mane paragino, kad visuomet būna pirmas kartas.
Gerai, kad nesusikėliau kojų, nes motociklas nuskuodė akimirksniu man iš po kojų, galiausiai kiek pariedėjęs trinktelėjo. Maniau, kad prisidirbau, turėsiu didelių problemų.
Laimė, sportinio motociklo savininkas guodė, kad viskas gerai, neva šis motociklas pripratęs skristi. Taigi motociklo nevairuoju, nes man patogiau keliauti automobiliu.
– Kiek per metus nuvažiuojate kilometrų?
– Nemažai – būna ir 60 tūkstančių. Daug kilometrų tenka įveikti, kai važiuoju į kitas šalis. Pavyzdžiui, jei tenka koncertuoti Rygoje ar kitame užsienio mieste.
– Ką veikiate ilgų kelionių metu? Gal repetuojate ar klausotės muzikos?
– Vairuodamas neklausau muzikos, nes vis tiek stygos dirbtų. Jei klausyčiausi muzikos, tarsi atvažiuočiau į koncertą po koncerto, todėl įsijungiu nebent žinias.
– Kaip manote, kiek dar populiaru automobiliuose vežiotis kompaktinius diskus? Gal tai jau nykstantis reiškinys?
– Man atrodo, kad tai po truputėlį nyksta. Kiek girdėjau, naujausiuose automobiliuose net nėra galimybės klausytis kompaktinių diskų. Technologijos keičiasi, dabar įsidedi USB laikmeną ar klausaisi muzikos naudodamasis išmaniuoju telefonu. Gali klausytis daugybę skirtingų dainų.
Manau, kad taip net patogiau – juk nereikia daiktadėžėje vežiotis daugybės skirtingų kompaktinių diskų. Nors, turiu pripažinti, savotišką ilgesį kompaktiniams diskams jaučiu.
– Kas visada yra jūsų automobilyje?
– Ko nors ypatingo su savimi nesivežioju, išskyrus drabužius.
– Ar skubant į koncertus dažnai tenka viršyti greitį, pažeisti kitas Kelių eismo taisykles?
– Ne, nebent sulaukiu baudų už stovėjimą draudžiamoje vietoje, kai skubėdamas neturiu kur palikti automobilio. Tuomet tenka rizikuoti, o apskritai nesu užkietėjęs pažeidėjas ar didelis lakstytojas.
Tiesą sakant, visi galime meluoti, kokie esame drausmingi ir geri vairuotojai, bet visi viršijame greitį, kai mums reikia tai daryti. Bet aš tai darau neperžengdamas proto ribų – tikrai nelekiu 170–180 kilometrų per valandą greičiu.
– Jus atpažįsta dažnas. Ar daug dėmesio sulaukiate kelyje?
– Vilniuje to dėmesio galbūt mažiau. Kai mažesniuose miesteliuose sustoju prie sankryžos, vienas kitas baksteli pirštu pro langą.
– Ar kada nors žinomumas padėjo kelyje?
– Įsiminė vienas nutikimas. Kadaise buvo toks projektas „Ambervoice“, kuriame dainavo latviai, estai ir lietuviai. Iš mūsų buvau aš, Arina ir Gytis Paškevičius.
Pamenu, kai man reikėjo iš koncerto tuomečiuose Vilniaus sporto rūmuose skubėti dainuoti į Šiaulius, nes ten turėjome projektą. Išvažiavau iš sostinės, gal kiek ir viršijau greitį, o tuomet prie Panevėžio mane sustabdė policija.
Dievagojausi, kad skubu į koncertą, galiu pavėluoti, o jie manęs paprašė plakato ir autografo. Prisimenu, kad tada vairavau 3-ios serijos BMW, o plakatų kaip tik turėjau bagažinėje. Ištraukiau iš vidurio, kad nebūtų sulankstytas, padaviau, o mašinos raktelius palikau bagažinės dugne.
Galiausiai užtrenkiau bagažinę ir tik tada supratau, kad be raktelių nebeatsidarysiu bagažinės, negalėsiu net toliau važiuoti. Pareigūnai norėjo padėti iškviesdami spynų meistrą, bet jis pranešė, kad galės atvykti tik po valandos. Supratau, kad į koncertą pavėluosiu.
Pareigūnai sustabdė pro šalį važiuojantį vilkiko vairuotoją, paprašė atsuktuvo, bet net ir tai nepadėjo atidaryti bagažinės.
Galų gale paprašiau to vairuotojo laužtuvo. Visi buvo nustebę, ar aš tikrai ruošiuosi išlaužti bagažinės dangtį. Kadangi visos nakties ten praleisti neketinau, atlaužiau bagažinės dangtį ir pasiėmiau raktelius.
Susikrimtę dėl įvykio pareigūnai pririšo dangtį virvute ir palinkėjo neskubėti, kad nepamesčiau bagažinėje likusių plakatų.
