– Andriau, ką vairuojate?
– Aš jau 12 metų esu „Volkswagen“ gerbėjas. Šiuo metu vairuoju „Volkswagen Tiguan“. Žmona taip pat vairuoja „Volkswagen“ – „T-Roc“.
– Miesto visureigis – vienas dažniausių lietuvių pasirinkimų. Ir jums tokia transporto priemonė tinkamiausia?
– Taip. Daugiausia sukamės po Kauną, bet dėl savo darbų ne svečias esu ir Vilniuje. Todėl man labai svarbu patogiai praleisti laiką greitkelyje. Man rūpi, kad automobilis būtų aprūpintas visokiais saugos davikliais, autopilotais, linijų stebėjimu ir kitais dalykėliais.
– Mėgstate naujausias technologijas?
– Labai! Džiaugiuosi, kai automobilyje yra daug visokių funkcijų. Yra sakančių, kad geriau mažiau įvairių technologijų, nes bus bėdų, kai suges, o aš manau, kad ir mes gyvenime einame į priekį, ir technika turi eiti į priekį. Dėl to aš tikrai džiaugiuosi kiekvienu nauju stebuklu. Labai susinervinu, jei įsėdęs į kieno nors automobilį pamatau, kad neturiu to savo mašinoje.
Tačiau, kalbant apie automobilių dizainą, anksčiau jie būdavo gražesni. Dabartiniai išsiskiria aerodinaminėmis savybėmis, jie yra didesni, išaukštėję. Suprantu, kad jie patogūs, geri, saugūs, bet man negražūs. Man daug labiau patiko, kai buvo galvojama apie dizainą, o ne apie aerodinamines savybes. Pasiilgstu tų laikų, ypač patiko 1960–1970 m. gaminti prancūziški ar itališki automobiliai. Pamatęs tokius galvoju, kaip anksčiau sugebėta kurti tokius gražius automobilius, o dabar nebesugebama.
– O koks buvo jūsų pirmasis pirkinys?
– Pirmąjį automobilį man padovanojo tėtis – tai buvo pirmas „Žiguli“. Vairuotojo pažymėjimą įgijau labai seniai. Esu 1976-ųjų gimimo ir kadaise buvo toks trumpas laikas, kai visiems 16-mečiams leido išsilaikyti egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, nors nebuvo galima važinėti be suaugusiojo. Taigi nuo 16 iki 18 metų nelabai važinėjau, o vėliau, kai tėtis padovanojo „Žiguli“, kelionių daugėjo. Tėtis tuomet nusipirko „Volkswagen Passat“ – gal dar ir iš čia ta mano aistra šiai markei.
Pavažinėjęs „Žiguli“ vėliau nusipirkau savo pirmąjį automobilį – tai buvo prancūziškas limuzino klasės „Renault Safrane“. Ir tai buvo paskutinis mano pirktas dėvėtas automobilis, nes supratau, jog nesu toks turtingas, kad galėčiau važinėti automobiliu ne iš salono.
Šiuo automobiliu autostradoje partrenkiau vargšę lapę, dėl to vėliau turėjau didelių problemų su varikliu, reikėjo ieškoti naujos detalės, o už ją autorizuotuose servisuose prašydavo kone daugiau pinigų, nei kainavo tas automobilis. Galiausiai vėl turėjau didžiulių išlaidų, kai nuplyšo aušinimo žarna su kažkokiu specialiu davikliu.
Paskui įsigijau tuo metu pigiausią automobilį iš salono – naują „Dacia Logan“ su dyzeliniu varikliu, ja važinėjau 5–6 metus. Bet šio automobilio vertė krito greičiau, nei juo važinėjau, ir man buvo gaila parduoti už mažiau nei 4 tūkstančius litų, todėl tarsi grąžinau skolą tėčiui ir automobilį padovanojau jam.
Mašina važiavo išties puikiai ir taupiai, net nežinau, ar kada nors vairavau taupesnį automobilį nei šis, nes suvartodavo mažiau nei 4 litrus degalų šimtui kilometrų. Tėtis šiuo automobiliu dar važinėjo apie ketverius metus. Be to, jo įdomybė buvo ta, kad bake tarsi tilpdavo tik 44 litrai dyzelino, bet jei pildavai iš lėto – tilpdavo ir 70 litrų. Plodavau, kai šiuo automobiliu reikėdavo važiuoti į Vokietiją.
Tiesa, aplinkiniai tyčiodavosi, klausdavo, kodėl važinėju tokiu automobiliu. O aš atsakydavau: „Važinėju tokiu nauju automobiliu, kokį galiu sau leisti.“
Vėliau vienas po kito atsirado „Volkswagen“. Kai kelerius metus pavažinėsiu šiuo automobiliu, greičiausiai ieškosiu hibridinio arba elektromobilio.
– Ilgus dešimtmečius lietuviai ironiškai žiūrėdavo į tuos, kurie vairuodavo naujutėlaitį automobilį.
– Žinoma, tokių žvilgsnių ar replikų yra tekę sulaukti. Žmogui, kuris man sakydavo, koks esu turtingas ir išpuikęs, atsakydavau, kad yra atvirkščiai – viskas iš taupumo. Aš dirbu labai daug, darbo reikalais tenka keliauti po visą Lietuvą – per metus nuvažiuoju apie 60–70 tūkstančių kilometrų, todėl mano automobilis turi veikti puikiai.
Jei tenka vairuoti dėvėtą automobilį, turiu nuolat galvoti apie jo priežiūrą. Mano nuomone, pirkti dėvėtą automobilį – lyg dalyvauti loterijoje. O įsigyti naują automobilį yra praktiška – nusiperki ir žinai, kokia bus mėnesio įmoka, esi ramus dėl automobilio būklės, o jei jis ir sugenda, atvažiuoji į saloną, paduodi raktelius ir gauni pakaitinį automobilį tol, kol tavąjį remontuos.
– Kokiomis kitomis transporto priemonėmis važinėjate?
– Gyvenu Laisvės alėjoje, iki Lėlių teatro nueiti pėsčiomis trunka 11 minučių, bet kuo arčiau darbo gyveni, tuo vėliau į jį išeini, tad mano išeitis – elektrinis paspirtukas. Su žmona esame įsigiję šią transporto priemonę, tačiau vis pamirštame ją įkrauti, tad dažniausiai tenka naudotis visuomeniniais paspirtukais.
Į laisvalaikio keliones vykstame dviračiais – ypač mėgstame dviračių takais važiuoti iki Rumšiškių, Lampėdžių, Zapyškio, Vilkijos, ten persikeliame per Nemuną keltu. Su sūnumi esame važiavę nuo Šventosios iki Nidos, tuomet iki Šilutės plaukėme per Kuršių marias.
– Važinėjate daug, kiek kelionėms atsiliepė pabrangę degalai?
– Neturiu galimybės skaičiuoti, tiesiog sukandu dantis ir važiuoju, o ką daryti? Padūsauju prie degalinės, kol piluosi degalus, ir tiek. To neišvengsi – mes žinome, dėl kokių priežasčių mokame daugiau. Tegu visi nutyla, mokėkime ir tris eurus už litrą degalų, kad tik būtume laisvi nuo tos šalies.
Dėl to kitas mūsų automobilis greičiausiai ir bus hibridinis arba elektromobilis. Kadangi žmona daugiausia važinėja mieste, manau, jai tiktų elektromobilis. Galbūt problema tik tokia, kad gyvename trečiame aukšte, tad tektų sugalvoti, kaip jį įkrauti.
Gaila, kad Lietuvoje elektromobilių įkrovimo infrastruktūra dar nėra pakankamai išplėtota. Turiu bičiulį, kuris gyvena už miesto ir kiekvieną dieną hibridiniu automobiliu važiuoja į darbą 20 kilometrų ir tiek pat atgal. Jam puikiai pavyksta važiuojant įkrauti automobilį ir degalų jis nesipila visai, nebent važiuoja kur nors toliau. Su pavydu jo pasiklausiau. Einame į priekį, švariname Lietuvą, reikia būti ekologiškiems.
– Krepšinio arenoje pristatydamas žaidėjus rėkiate, o ar tenka šaukti ant kitų vairuotojų?
– Esu ekspresyvus, bet ant žmonių nerėkiu. Žinoma, susinervinus kelyje tenka automobilyje pašūkauti, bet tuomet žmona man sako: „Ko tu rėki? Jis juk tavęs negirdi, girdžiu tik aš.“ Bet aš dažnai rėkiu lygioje vietoje – tuomet, kai nereikia. Matyt, taip yra dėl greito mano gyvenimo ritmo. Kai kur nors vėluoju, mane erzina žmonės, važiuojantys leistinu greičiu.
Tuomet pradedu galvoti, kodėl jie negali važiuoti 5 kilometrais greičiau, kodėl būtent šioje vietoje nusprendžia pasukti. Kai niekur neskubu ir matau pėsčiąjį, kuris eidamas per gatvę naudojasi telefonu, manęs tai neerzina, bet jei tokį pėsčiąjį pamatau tuomet, kai kur nors vėluoju, – susinervinu.
Bet niekada nesu atidaręs lango ir piktai rėkęs ant kito žmogaus, verčiau riebiai nusikeikiu sau po nosimi. Tik tuomet barti gaunu nuo žmonos.
– Turite didelę aktoriaus patirtį. Ar daug komedinių situacijų matote tautiečiams esant prie vairo?
– Džiaugiuosi, kad vairavimo kultūra Lietuvoje gerėja. Jau labai seniai esu buvęs Rusijoje, kur mokiausi, o grįžęs į Lietuvą galėdavau lengvai įvertinti, kaip mes tobulėjame vairuodami. Anksčiau žmogus galėdavo ilgai stovėti prie pėsčiųjų perėjos ir laukti, kol jį kas nors praleis, o dabar vairuotojai galvoja į priekį, įleidžia, praleidžia.
Žinoma, šis tas ir juokina. Kadangi daug dirbu ir Kaune, ir Vilniuje, juokina klausantis, kaip vilniečiai kalba, jog Kaune esą neįmanoma vairuoti, o kauniečiai sako, kad Vilniuje. Be to, Kaune šviesoforai dega trumpiau nei Vilniuje.
Sostinėje gerokai ilgiau mirksi žalias šviesoforo signalas, o Kaune pastebėjus, kad sumirksėjo žalias šviesoforo signalas, tenka kirsti per stabdžius, nes tuoj pat pasikeičia spalva. Reikia laiko, kol pripranti prie šių skirtumų, tai ir šiek tiek keista, kodėl nepanaikina šių skirtumų tarp miestų.
Kauniečiams Vilniuje galbūt sunkiau priprasti prie greitųjų sostinės gatvių, pavyzdžiui, Geležinio Vilko, mat visi važiuoja intensyviu ir greitu srautu. Čia daugelis viršija greitį ir, kai tenka persirikiuoti į kitą eismo juostą, pirmus kartus rasoja kakta. Aš prie to jau pripratau.
– Ar teko sutikti daug žmonių, panašių į personažus iš „Zero“ filmų, kuriuose jums teko vaidinti?
– Tikrai yra nutikę visokių kuriozų. Turime posakį, kad kiekvienas kaimas turi po savo kvailį. Tokių žmonių kiekvienas sutinka ir daugiabučio kieme. Sykį atvažiavau pas tėvus, kurie gyvena daugiabutyje, į svečius.
Automobilį pastačiau laisvoje kiemo vietoje. Mama išsigandusi man pasakė: „Ne, Andriau, čia automobilio nestatyk. Ši vieta priklauso kaimynui iš antro aukšto.“ Klausiu, kas bus, jei pastatysiu būtent čia, juk ta vieta skirta bendram naudojimui. Mama paaiškino: „O Jėzau, Andriau! Tau tai nieko nebus, o mums dar reikės su juo gyventi.“
Vis dėlto mūsų visuomenė šviesėja ir kuo toliau, tuo labiau būsime panašūs į skandinavus, sugebėsime pirmiausia kitam paieškoti laisvos vietos, o ne patys bėgsime jos užimti.
– Kadangi kelyje praleidžiate daug laiko, neabejoju, kad yra nutikę įvairiausių nuotykių.
– Yra nutikusių seniau. Kartą turėjau šiokių tokių asmeninių problemų ir užsižiopsojęs pervažiavau sankryžą degant raudonam šviesoforo signalui. Tai supratęs pagalvojau, kad trūksta tik pareigūnų. Netikėtai išgirdau sirenas ir iškart supratau, kad nebetrūksta.
Pamenu, tąkart buvau piktas, sakiau, kad gali iškart rašyti kvitą, nes tikrai nieko nesiūlysiu, – tuomet dar buvo tie laikai, kai su pareigūnais buvo bendraujama iš kišenės į kišenę. Staiga automobilyje stojo tyla, o atsisukęs vienas pareigūnų paklausė: „Kaimyne, kodėl toks piktas?“ Pasirodo, vienas pareigūnų buvo mano kaimynas. Pasiguodžiau, kad sunki diena, ir mane paleido.
Kitą dieną automobiliu leidausi nuo Parodos gatvės kalno ir vėl išgirdau sirenas, pasitraukiau į dešinį kraštą, pradėjau svarstyti, ką šįkart padariau. Tuomet pro mane lėtai pravažiavo pareigūnų ekipažas, kuriame buvo tas pats kaimynas. Pamojavo ir ištarė: „Labas, čia aš!“
O turbūt pats įspūdingiausias įvykis nutiko Latvijoje. Turėjau dalyvauti konferencijoje Estijoje, o iš ryto Kaune, Lėlių teatre, dar vaidinau spektaklyje. Greitai grįžęs namo persirengiau kostiumą ir išlėkiau. Taip jau nutiko, kad už Rygos viršijau greitį, sustabdė pareigūnas ir tik tuomet supratau, kad persirengiau, bet nepasiėmiau jokių dokumentų, tik automobilio techninį pasą, kuris buvo mašinoje.
Prie mano automobilio pribėgo pareigūnas, galbūt manydamas, kad pavyks uždirbti. Pradėjau jam angliškai aiškinti, kad su savimi neturiu jokių dokumentų, tačiau jam bendrauti angliškai buvo sudėtinga, paprašė pasakyti rusiškai.
Supratęs, kad su savimi neturiu jokių dokumentų, jis mintyse, matyt, pradėjo skaičiuoti, kiek laiko užtruks mane nuvežti į poskyrį, atlikti tapatybės atpažinimą. Tuomet jis manęs pasiteiravo, ką jam daryti. Atsakiau, kad nežinau. Tada jis paklausė, gal turiu bent lietuviškų pinigų. Netikėtai švarke radau 50 litų ir paklausiau, ar tiks. Dar ir dabar prisimenu, kaip latvis apsidžiaugė gavęs tuos litus.
