– Mantai, juokaujant galima pasakyti, kad magui tiktų vairuoti „Ford Focus“, o ką vairuojate iš tiesų?
– Geras spėjimas! Teisę vairuoti įgijau vėlai, o iki tol į renginius važiuodavau su savo mokytoju Arvydu Stoniu, kuris tuo metu buvo ir mano vadybininkas. Jis visuomet vairuodavo, o man trūkdavo laiko išmokti. Tačiau vieną pavasarį susiėmiau ir išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti. Man buvo be galo įdomu mokytis Kelių eismo taisyklių ir egzaminus Vilniuje išlaikiau iš pirmo karto!
Pirmą automobilį gavau iš tėvo – jis man perleido savo sportinį tamsiai žalios spalvos „Volkswagen Passat“ tamsintais langais. Tai buvo galingas automobilis, greitai įsibėgėjantis. Juo leidausi į pirmąsias keliones po Lietuvą, pirmą kartą vykau į techninę apžiūrą.
Kadangi magas vežiojasi daug lagaminų, „Volkswagen Passat“ man labai tiko. Vis dėlto bėgant laikui automobilis pradėjo vis dažniau gesti, todėl nusprendžiau susitaupyti pinigų kitam. Mąsčiau ir apie „Ford Focus“, tačiau netikėtai gatvėje pamačiau automobilį, kurį iš karto įsimylėjau, – prieš 12 metų labai madingi buvo „Chrysler PT Cruiser“.
Norėjau automobilio, kuris nebūtų senas, bet atrodytų kaip retro. Manau, kad šis būtent toks ir buvo. Jis buvo parvairuotas iš Italijos, su nedidele rida. Vienų metų sausį po labai gero ir darbingo gruodžio beveik už visas santaupas nusipirkau šį tamsiai pilkos spalvos automobilį. Man jis buvo magiškas, vintažinis. Net dabar pamačius tokį gatvėje suspurda širdis.
– Ką vairavote vėliau?
– Dievinu ir vokiškus automobilius, tad vėliau vairavau „Mercedes-Benz“ visureigį. Bet jis turėjo įvairių gedimų, todėl buvo gaila jam skirti tiek pinigų. Galiausiai nusprendžiau įsigyti naują automobilį iš salono.
Mąsčiau pirkti „Peugeot 3008“, kuris, man atrodo, turi patį stilingiausią saloną, net atlieka masažą, o paspaudus mygtuką automobilyje gali pasklisti tau patinkantis aromatas.
Nebūtų prancūzai! Jau beveik buvau pasirašęs sutartį pirkti šį automobilį, tačiau netikėtai mano širdį užkariavo hibridinis „Lexus“, varomas elektra ir benzinu, taigi šiuo metu vairuoju naują visureigį.
Juokauju, kad turiu du svajonių automobilius – juodą limuziną „Packard V-12“ iš filmo „Adamsų šeimynėlė“ ir „Rolls-Royce Phantom“.
– Kas jums svarbu renkantis automobilį?
– Man svarbūs praktiški dalykai, pavyzdžiui, šildomas vairas, nes rankos yra mano darbo instrumentas. Be galo malonu vairuoti automobilį su panoraminiu stogu.
Rinkdamasis automobilį dažnai pasikliauju ir nuojauta, tai yra tarsi meilė iš pirmo žvilgsnio. Dažnai pagalvoju, kad mašina yra vienas emocionaliausių pirkinių, labai daug ką lemia emocija, išvaizda, stilius, pojūtis, markė. Be to, ji atspindi ir žmogaus charakterį.
– Turite psichologo išsilavinimą. Kaip įvertintumėte lietuvių vairavimo stilių?
– Pagal tai, kaip žmogus vairuoja, galima nemažai apie jį pasakyti. Pažįstu žmonių, kurie mėgsta konkuruoti, – jiems svarbu aplenkti, užlįsti, būti įžūliems, ir tai labai keista, nes galvoji, ką žmogus nori tuo kompensuoti. Turiu draugę, ji – labai inteligentiškas, šiltas žmogus, bet atsisėdusi prie vairo tarsi persimaino, tampa pikta ant viso pasaulio, jei kas nors užlenda, pradeda šaukti. Tuomet aš jos klausiu, ar ji taip pat rėktų, jei ir lifte kas nors prieš nosį užlįstų.
Kita vertus, man atrodo, kad lietuvių vairavimo kultūra stipriai gerėja, nors dar tikrai galėtume pasitempti. Vairavimo stilius atspindi tam tikrą tautos etiketą, kultūrą.
Jei teko vairuoti Sakartvele ar Italijoje, turite vieną įspūdį, o jei Švedijoje ar Suomijoje – visai kitą.
Teko važinėti Los Andžele – ten irgi pasitaikė įžūlių vairuotų, vairuodamas turi būti savimi pasitikintis, drąsus.
– Kiek pačiam patinka vairuoti, ką veikiate kelionių metu?
– Vairuoti man tikrai labai patinka, tai man kaip meditacija. Smagu važinėti į renginius, tuo metu dažniausiai klausausi paskaitų, įdomių pranešimų, kalbų. Taigi mano kelionė būna su mokomaisiais elementais.
Kelyje praleidžiu tikrai labai daug laiko, esu išvažinėjęs ne tik visą Lietuvą, bet gerai pažįstu ir Rygą. Dėl to visada sakau, kad automobilis yra mano antrieji namai tikrąja to žodžio prasme! Per metus vidutiniškai nuvažiuoju apie 40 tūkstančių kilometrų, galbūt kiek mažiau buvo per karantiną.
Kartą su minėtu „Chrysler“ turėjau ir tragikomišką nutikimą. Atvažiavau į renginį viename miestelyje, buvau apsirengęs baltais marškiniais, juodu švarku, ryšėjau juodą kaklaraištį.
Suradau kultūros namus, o prie jų buvo šarvojimo salė. Netoli jos pastačiau savo „Chrysler“, kuris galbūt šiek tiek priminė katafalką, ir žmonės su vainikais apstojo mano automobilį. Vos išlipęs išgirdau klausimą, ar atvažiavau išsivežti Birutės. Tuomet susirinkusiems atsakiau: „Ne, aš atvykau į koncertą kultūros namuose.“
Su komanda juokaujame, kad jei keliaujant į renginius netenka važiuoti žvyrkeliu, renginys bus blogas, nes, kad ir kur važiuotume, būtinai pataikome į žvyrkelį ir būtent dėl šios priežasties man reikia visureigio.
Negaliu patikėti, kad tokioje modernioje Europos Sąjungos šalyje kaip Lietuva vis dar turime tiek daug žvyrkelių!
– O kokių nuotykių kelyje esate patyręs?
– Yra žmogus Kaune, kuris turi nusipirkęs numerius WIZARD, o man socialiniuose tinkluose tenka gauti įvairių žinučių, pavyzdžiui: „Išmok parkuotis, asile“, nors aš sėdžiu namie. Man atsiunčia nuotrauką, kurioje matyti, kaip automobilis stovi per dvi vietas.
Tuomet padėkoju už pastabą, tačiau patikinu, kad tai tikrai ne mano automobilis. Iš anksto atsiprašau, bet tai ne mano numeris. Mano automobilio numeris paprastas, nes nenoriu, kad mane atpažintų.
Mano požiūris į vardinius numerius nėra blogas. Jei žmogus, pavyzdžiui, turi savo įmonę, kurią nori pareklamuoti, jis gali tai padaryti įsigydamas atitinkamą valstybinį numerį. Man gražus būtų MAGIC, nes tai yra mano gyvenimo dalis. Pavyzdžiui, Amerikoje populiaru save išreikšti prie numerių klijuojamais lipdukais. Tai yra savotiška saviraiškos priemonė. Lietuviai galbūt šiek tiek kuklesni, bet svarbiausia turinys, ką norima pasakyti.
– Gal esate atlikęs kokių nors triukų su automobiliu?
– Taip, esu atlikęs triuką Rygoje pristatant vienos markės naują automobilį. Tuo metu mano juodos spalvos kostiumas virto baltu, o automobilis taip pat pakeitė spalvą iš juodos į baltą. Žinoma, tai buvo labiau techninis, ne magijos triukas.
Ateityje būtų įdomu pradanginti kokį nors didesnį automobilį, pavyzdžiui, „Hummer“.
Esu kalbėjęs su kariškiais, galbūt būtų įdomu padaryti kokį nors projektą pradanginant karinį automobilį – tai būtų didesnis efektas, nei pradanginti paprastą lengvąjį automobilį.
– Ar esate pademonstravęs kokių nors fokusų jus sustabdžiusiems policijos pareigūnams?
– Turiu pasakyti, kad per 14 vairavimo metų mane buvo sustabdę gal tik tris kartus ir nė karto dėl Kelių eismo taisyklių pažeidimo. Kartą vairavau pavargęs ir taip nutiko, kad buvo neseniai pakeisti, bet nesubalansuoti ratai. Dėl to automobilį traukdavo į kairę, o man tekdavo vis pasukti į dešinę, kad važiuočiau tinkamai.
Netrukus pastebėjau švyturėlius, ir pareigūnai manęs pasiteiravo, ar nenorėčiau papūsti į alkotesterį, nes labai įdomiai važiuoju.
Pamenu, kad jų labai atsiprašiau ir papasakojau apie padangas. Tuomet mane įspėję ir sudrausminę paleido, dar pasakė: „Atvažiuosi kada nors į šventę parodyti triukų.“ Žinoma, pasitaiko, kad sulaukiu baudų, tačiau labai retai ir jos būna simbolinės – kelių eurų.
– Ką magas visuomet vežiojasi automobilyje?
– Kai rinkausi naują automobilį, į saloną atvažiavau su visais rekvizitais – 4 lagaminais. Atidaręs bagažinę viską į ją sudėjau, norėjau pažiūrėti, ar tilps.
Automobilio daiktadėžėje visuomet turiu išskirtinį aromatą – mano automobilis turi kvepėti.
Vis dėlto turiu prisipažinti, kad lagamine, spintoje stengiuosi palaikyti idealią tvarką, tačiau automobilyje ne visuomet lengva tai padaryti, mat tenka daug keliauti.
Kartais į renginius važiuojame ir dviese ar trise, mašinoje tenka ir valgyti, ir miegoti. Kolegai ar kolegei kartais leidžiu užsitraukti elektroninę cigaretę.
