– Rolandai, koks buvo jūsų pirmasis prisilietimas prie technikos, ką vairavote jaunystėje?
– Mano tėvas buvo traktorininkas, tad teko vairuoti ir traktorių. Kai man buvo 16-a, tėvas nusipirko pirmuką „Žiguli“, taigi teko juo pasivažinėti. Kai išsilaikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, baigiau mokyklą, dirbau kolūkyje ir kelis mėnesius važinėjau GAZ-53 – vežiojau grūdus, pieną.
Sovietų armijoje gal porą mėnesių Sankt Peterburgo gatvėmis važinėjau UAZ. Tuomet teko vežioti ir patį generolą – beveik dvejus metus vairavau naują GAZ-2410, dar vėliau – GAZ-31.
– Kokie buvo pirmieji pirkiniai?
– Mano pirmasis automobilis buvo 1992 metų gamybos „Ford Sierra“, jį nusipirkau padirbęs vasarą Vokietijoje. Kaip dabar atsimenu, pirkau jį už 2500 Vokietijos markių, buvo 7 metų senumo, žalios spalvos. Šiuo automobiliu pats grįžau iš Frankfurto prie Maino į Vilnių, važiavau 26 valandas, pasiklydau Varšuvoje, nes tuomet dar teko kelio ieškoti naudojant popierinį žemėlapį.
Tuo metu prekiavau Gariūnuose, su prekėmis nuvažiuodavau iš Saulėtekio į turgų. Gariūnuose dirbę žmonės tokio automobilio tuo metu dar nelabai buvo matę ir pašiepdavo mane: „Koks tu žioplas, kad tokia mašina važiuoji į turgų.“ Šį automobilį turėjau 9 mėnesius, pardaviau už 3500 Vokietijos markių, taigi uždirbau tūkstantį markių.
Vėliau nusipirkau dvejų metų senumo tamsiai raudonos spalvos „Ford Scorpio“. Jį vairavau vos 7 mėnesius, nes automobilį Saulėtekyje pavogė. Žinoma, jo taip ir nepavyko rasti, nors buvo visokių kalbų, net siūlymų išsipirkti, bet aš to nedariau. Labai gailėjau šio automobilio, nes buvo tikrai geras, vos trejų metų senumo, už jį mokėjau apie 14 tūkstančių Vokietijos markių.
Tais laikais drausti automobilį būdavo velniškai brangu, už draudimą reikėdavo sumokėti beveik tiek, kiek kainavo pats automobilis. Įdomiausia, kad jį visuomet laikydavau mokamoje aikštelėje, tačiau tą naktį man reikėjo važiuoti iš Saulėtekio į Klaipėdą, anksti ryte atsikėlęs pamačiau, kad prie bendrabučio nebėra mano automobilio. Matyt, kurį laiką buvau sekamas.
Tuomet jau buvo galima įsigyti ir naujesnių vakarietiškų automobilių. Vairavau „Peugeot 309“, „Peugeot 605“, „Fiat Tipo“, „Opel Senator“, „Hyundai Coupe“, „Rover 75“. Bėgant laikui nusipirkau E klasės „Mercedes-Benz“, 5 ir 7 klasės BMW automobilius, „Audi Q5“, „Audi Q7“, „Audi Q8“.
Šiuo metu esu įsigijęs 2021-ųjų „Bentley“, trejų metų senumo „Audi Q8“, nusipirkau 2022 metų gamybos „Range Rover“, bet jį pristatys tik vasarą. Tačiau turiu prisipažinti, kad mane nervina kelių mašinų turėjimas ir tas raktelių kaitaliojimas. Visureigis laikomas žiemai, o „Bentley“ tinkamesnis vasarai. Reikėtų turėti dvi mašinas.
– Esate buvęs krepšininkas, tad visuomet dairydavotės talpesnių, didesnių automobilių?
– Pirmąsias mašinas rinkausi pagal finansines galimybes, svarbiausia, kad važiuotų. Bėgant laikui, kai atsirado daugiau pinigų, įsigyjami automobiliai gerėjo. Ilgai nekenčiau visureigių, bet dabar turiu pripažinti, kad tai patogiausia mašina. Esu turėjęs daug visokių traumų, o į visureigį gerokai patogiau įlipti ir iš jo išlipti. Kai sėdi į žemesnę mašiną, kenčia sąnariai. Taigi visureigis tinkamiausias tiek dėl patogumo, tiek dėl saugumo.
– Ar šiltuoju metų laiku dar vairuojate motolerį?
– Vaikystėje, jaunystėje turėjau tik dviračius ir manęs niekuomet labai nežavėjo motociklai, bet gal prieš septynerius metus nusipirkau motorolerį, juo važinėjau visas vasaras – mieste labai retai vasarą naudojuosi automobiliu.
Mano turimas motoroleris nėra galingas, norint jį vairuoti nereikia laikyti egzamino specialiai kategorijai gauti, tad lėtai ir pliurpinu mieste.
– Mėgstate keliauti, automobiliu vykstate atostogauti. Ką dažniausiai veikiate važiuodamas ilgus atstumus?
– Aš tiesiog gyvenu automobilyje ir beprotiškai mėgstu vairuoti! Ilgiausias mano nuvairuotas atstumas buvo iš Vilniaus į Kanus Prancūzijoje – lygiai 3005 kilometrai, sustojant tik į tualetą ir įsipilti degalų. Kai vykstu slidinėti, vienu kartu nuvažiuoju 1700 kilometrų. Per metus išvykstu į keturias tokias ilgesnes keliones, maždaug po 2 tūkstančius kilometrų į vieną pusę. Niekada niekur nestoju nakvoti ir vairuoju vienas – labai nemėgstu, kai vairuoja kitas žmogus, o man tenka sėdėti šalia.
Esu pasiekęs net du savotiškus rekordus, dėl kurių kiti gali ir pakraupti. Iš Vilniaus į Varšuvą esu nuvažiavęs per 3 valandas ir 15 minučių, o 1700 kilometrų iš Italijos į Vilnių įveikęs per 13 valandų ir 15 minučių. Turiu prisipažinti, kad nesu pareigingas vairuotojas.
Pastaruoju metu dažnai tenka keliauti su sūnumi, man labai patinka su juo važiuoti, daug kalbamės, klausomės muzikos – galime nuvažiuoti ir 2 tūkstančius kilometrų.
Apskritai kelionės automobiliu yra mano gyvenimo būdas. Kai dar žaidžiau krepšinį profesionalų komandoje LKL, atstovaudamas Vilniaus „Sakalų“ ekipai paskutinius du sezonus buvau nusistatęs tokią tvarką ir informavęs trenerius, kad į rungtynes vyksiu ne autobusu su kitais žaidėjais, o savo automobiliu. Nesvarbu, ar varžybos vykdavo Klaipėdoje, ar Latvijoje.
– Kokias vairavimo pamokas skiepijate sūnui?
– Jis pats nesiveržia sėsti prie vairo.
Kartą, kai buvo kokių ketverių metų, kaime likus 2 kilometrams iki namų iš lėto važiuodamas žvyrkeliu pasisodinau jį ant kelių, kad pasukiotų vairą.
Vieną rytą važiuojant tuo keliuku mus sustabdė policija, vaikas labai išsigando, apsiverkė. Žinoma, policininkai mūsų nenubaudė, bet davė velnių, perspėjo, kad taip negalima.
Nuo to karto sūnus neprašo leisti pavairuoti. Bet, aišku, mes kalbamės apie vairavimą, eismą, bendrus dalykus.
– Koks jūs esate vairuotojas?
– Kvailas. Kai kariuomenėje vairavau „Volga“ ir vežiojau generolą, mes galėdavome važiuoti degant raudonam šviesoforo signalui, visą laiką vėluodavome, reikėdavo lėkti, skubėti, tad įpratau važiuoti greitai, nesu tas, kuris nedaro nusižengimų.
– Gal dėl to kaltas ir jūsų temperamentas?
– Tikrai taip. Ypač pykstu ant tų, kurie lėti, o jų labai daug. Man atrodo, kad vairuojant svarbiausia matyti kitus, nujausti, ką jie darys, kada kur suks, kaip kas ką nors lenks, reikia turėti pojūtį ir periferinį matymą.
Vilniuje gyvenu Trakų gatvėje, kuri dabar tokia susiaurinta, kad tai yra tragedija, maža to, ja vaikšto žmonės, kelias nelygus, duobės netvarkomos.
Per dieną 2–4 kartus grįžtu namo ir visuomet reikia važiuoti šia gatve, kuria kiti vos rieda, linguoja, saugosi duobių. 20 metrų atkarpai įveikti prireikia vidutiniškai 5 minučių, ir tai mane varo iš proto.
– Ar dažnai tenka susidurti su pareigūnais?
– Dažnai... Tikrai daug baudų esu sumokėjęs už greičio viršijimą. Esu prieš visokius trikojus greičio matuoklius, vidutinio greičio matuoklius.
Stebina, kad vidutinio greičio matuokliai būna įrengiami trijose atkarpose 60-yje kilometrų, nors kelias visą laiką driekiasi mišku.
Juk juos kainuoja ne tik įrengti, bet ir prižiūrėti – tai dideli pinigai. Manau, kad jie galėtų būti skirti atlyginimams didinti ar nukreipti kitur. Bet kieno galia, to ir valia.
– Praėjusių metų pavasarį įkliuvote policijai vairuodamas neblaivus, jums buvo nustatytas lengvas girtumas.
– Iš tiesų esu prasikaltęs, toks įvykis man buvo netyčiukas, bet niekas neatleidžia nuo atsakomybės. Tačiau nesu turėjęs jokių avarijų, per ilgametę vairavimo patirtį pasitaikė vos vienas kitas smulkus eismo įvykis.
Beje, sau esu davęs priesaiką niekada nesipykti su 2 profesijų atstovais: kelių policijos pareigūnais ir gydytojais, nes nežinia, kada teks su jais susidurti.
3005
Toks ilgiausias atstumas, kurį R.Skaisgirys nuvažiavo iš Vilniaus į Kanus sustodamas tik į tualetą ir įsipilti degalų.
