– Vytautai, ką vairuojate?
– Šiuo metu turiu du visiškai skirtingus automobilius – 1999-ųjų gamybos „Audi TT“ ir 2009-ųjų „Hummer H3“. Abu varomi benzinu.
Kabrioletu „Audi TT“ važinėju jau septynerius metus ir man gaila šį automobilį parduoti. Jį įsigijau dar tuomet, kai Palangoje turėjau treniruoklių salę ant jūros kranto ir tekdavo labai daug važinėti į pajūrį. Vieną savaitę būdavau Palangoje, kitą – Vilniuje, todėl nusprendžiau įsigyti bestogį automobilį ir džiaugtis vasara.
Kadangi prieš ketverius metus buvau patekęs į avariją, kol tvarkė šį automobilį, nusipirkau kitą kabrioletą – BMW Z3, mat negalėjau susitaikyti su mintimi, kad vasarą važinėsiu ne kabrioletu.
BMW Z3 man parvežė bičiulis iš Ispanijos – buvau įspėtas, kad jis yra labai mažas. Kai automobilis jau buvo Lietuvoje ir Tauragėje jį sutvarkė, atvykau pasiimti. Prisimenu, kaip garaže visi juokėsi ir teiravosi, ar tikrai tokio dydžio automobilį vairuosiu aš. Jis, galima sakyti, man buvo tik šiek tiek aukščiau kelių – kaip kartas!
Buvo labai nejauku juo važinėti Vilniuje, ypač kai šalia riedėdavo troleibusas, nes tuomet atrodydavo, kad aš galiu po juo palįsti. Kai tik sutvarkė „Audi TT“, iškart pardaviau BMW Z3, nes su uždarytu stogu vietos automobilyje būdavo dar mažiau.
Važinėjimas bestogiu automobiliu būdavo kaip antidepresantas. Pamenu, kai kartais rytais atsikeldavau be nuotaikos, su kavos puodeliu įsėsdavau į automobilį, važiuodavau Vilniaus centru, stebėdavau gražią architektūrą ir pagalvodavau, kam reikia dėl ko nors nervintis – juk viskas gerai!
Kol nėra papildomų tvarkymo išlaidų, galiu juo važinėti ir toliau. „Audi TT“ važinėjau net ir praėjusią sniegingą žiemą, nes anksčiau turėtas „Chrysler 300C“ buvo per žemas, be to, su galiniais varomaisiais ratais. Todėl nusprendžiau jį pasikeisti į „Hummer H3“. Tai iš tiesų išskirtinis automobilis ir dažnai sunku suprasti, ar jis yra 2020-ųjų gamybos, ar 2009-ųjų, mat jie labai panašūs, skiriasi tik salonai.
– Ką ketinate daryti, jei Lietuvoje bus įvestas automobilių taršos mokestis? Galbūt pasiliksite tik vieną mašiną?
– Viskas priklauso nuo sumos, kokią tektų mokėti. Vasaros pradžioje registruodamas „Hummer“ sumokėjau apie 190 eurų. Jei man per metus reikėtų už automobilį sumokėti apie 100–150 eurų, nebūtų problemos.
– Ar ateityje matytumėte save vairuojantį elektromobilį?
– Elektromobilį esu nuomojęsis ir žiemą likau labai nusivylęs dėl infrastruktūros. Važinėti Vilniuje gal nieko, tačiau kelis kartus teko vykti į Kauną, o šaltuoju metų laiku daug greičiau išsenka baterija, sunku rasti įkrovimo stotelių.
Kadangi važinėju į koncertus įvairiuose šalies miestuose, toks automobilis man būtų netinkamas. Kai keliaudavau iš Vilniaus į Kauną, rodydavo, kad galiu nuvažiuoti 190 kilometrų, tačiau net nepasiekus laikinosios sostinės, kai likdavo vos 20 kilometrų, reikėdavo prie prekybos centro įsikrauti, tekdavo laukti eilėje. Elektromobilis galbūt patogesnis mieste.
– Kokio automobilio niekuomet nepirktumėte?
– Esu turėjęs labai daug įvairių automobilių: 1989-ųjų „Mazda 323“, „chuliganke“ vadinamą BMW E30, „Opel Calibra“, ne vieną „Volkswagen Golf“, „Nissan X-Trail“. Automobilius keičiau gana dažnai, tiesa, „Chrysler“ vairavau trejus metus ir man tai atrodė ilgai. Dabar ilgiausiai turiu „Audi TT“, o žmona šiuo metu vairuoja „Nissan Juke“, prieš tai važinėjo „Kia Niro“.
Kalbant apie požiūrį į automobilius, kartais viešojoje erdvėje galima išgirsti pašaipų dėl „Dacia“. Tačiau kai Kipre filmavome vaizdo klipą, mums reikėjo visureigio važinėti į kalnus ir išsinuomojome būtent šios markės mašiną.
Iš pradžių į šį automobilį ir mes žiūrėjome su ironija, tačiau vėliau jis mus išgelbėjo net ir baisiausiuose keliuose – galbūt jis neturi labai daug privalumų, bet yra puikiai valdomas, jį malonu vairuoti. Šis automobilis susidorojo net su tikrai sunkiai išvažiuojamais keliais, ir tai džiugino. Jei reikėtų kasdien važinėti tokiu automobiliu, man nekiltų jokių problemų.
– O kiek jums, kaip atlikėjui, automobilyje svarbi garso kokybė, ar esate susimontavęs specialią garso aparatūrą?
– Mano garso aparatūros pirkimas automobiliams baigėsi tuomet, kai turėjau trečios kartos „Volkswagen Golf GTI“ ir kieme pavogė žemų dažnių kolonėlę.
Senais laikais automobiliai būdavo ir sekami. Važiuodamas leidau garsiai muziką ir vieną rytą atsikėlęs pamačiau, kad iš kieme stovinčio mano automobilio aparatūrą pavogė.
Pamenu laikus, kai į BMW dėdamas geresnius magnetofonus stengdavausi, kad garsas būtų kuo kokybiškesnis. Dabar to nebedarau. Žmonos „Nissan Juke“ yra puiki gamyklinė garso aparatūra. O man gera garso kokybė „Audi TT“ nebūtina, nes dažnai važinėju pakeltu stogu. Kadangi ir taip atkreipiu kitų dėmesį kaip atlikėjas, nenoriu, jog kiti atsisuktų dėl to, kad garsiai leidžiu muziką.
– Kodėl repo klipuose dažnai vaizduojami išskirtiniai, prabangūs automobiliai?
– Mano vaizdo klipuose labai prabangių automobilių nėra. Mano draugai, kuriuos kviečiu filmuotis, nes nesamdau aktorių, vairuoja įvairius automobilius. Štai viename vaizdo klipe filmavome 1989-ųjų „Volkswagen Passat“, kuriuo mano senas bičiulis važiuodavo į kaimyninę šalį įsipilti degalų. Mums tai labai tiko vaizdo klipo scenarijuje, todėl ir nufilmavome šį automobilį.
Užsienio šalių reperiai iš tiesų nori pasireikšti su naujomis ir prabangiomis mašinomis. Tai tarsi savotiškas padėties visuomenėje ženklas – panašiai kaip norima pasipuikuoti prabangiu laikrodžiu.
Tiesa, viename mano vaizdo klipe nufilmuotas draugo automobilis su valstybiniu numeriu IRON. Dėl šio numerio labai ant jo pykstu.
– Kodėl? Galbūt gali jį perleisti jums?
– Deja, ne. Yra ir kitas variantas, kaip galima užrašyti šį žodį, tačiau nesakysiu, nes dar kas nors įsigis ir negalėsiu ateityje jo turėti.
Draugas, kuris turi minėtą numerį, pasakojo, kad kur tik jis nuvažiuoja, visi mano, jog atvažiavau aš.
– Ar daug kartų esate nukentėjęs nuo ilgapirščių?
– Automobilio pavogę nebuvo, bet iš jo – begalę kartų. Pamenu, kaip minėtame „Volkswagen Golf“ buvo tamsinti net ir priekiniai stiklai, tačiau pavogė magnetofoną. Tai įvyko kokiais 2004-aisiais prie kino teatro Vilniuje, Savanorių prospekte. Tai nebuvo pats saugiausias rajonas. Įdomu tai, kad tais laikais magnetofonus būdavo galima išsiimti, ir aš išlipdamas pakišau jį po sėdyne. Grįžęs pamačiau persuktą spynelę ir supratau, kad nebėra magnetofono. Vadinasi, kažkas matė, kur aš jį padėjau.
Buvo ir smulkesnių vagysčių, kai nugvelbdavo valstybinio automobilio numerio rėmelius. Dabar laikai pasikeitė – matomoje vietoje esu ne kartą palikęs net mobilųjį telefoną, bet nepavogė. Tiesa, yra automobilių markių ir modelių, kuriuos ilgapirščiai mėgsta apšvarinti dėl detalių.
– Koks esate vairuotojas?
– Jei nesumoku už automobilio stovėjimą, tai tik per žioplumą. Ko niekada nedarau – nestatau automobilio į neįgaliųjų vietas.
Dėl greičio viršijimo teko persiauklėti, kai prifotografavo. Tačiau pastaruoju metu stipriai neviršiju greičio. Yra buvę, kad pamiršau laiku apdrausti automobilį, todėl gavau baudą. Nevažinėju girtas, nes nevartoju alkoholio.
– O koks kitų eismo dalyvių elgesys jus gali suerzinti?
– Nesu pats taikiausias vairuotojas – mane nervina tie, kurie įžūliai mėgina užkišti savo automobilį. Aš pats dažnai praleidžiu kitus vairuotojus, išvažiuojančius iš šalutinio kelio. Spūstyje taip pat įleidžiu kitus eismo dalyvius į eismo juostą, norėtųsi, kad ir kiti taip elgtųsi. Labai erzina tie vairuotojai, kurie įkyriai signalizuoja. Būna tai darančių tais atvejais, kai nenoriu važiuoti mirksint geltonam šviesoforo signalui, – neva turėčiau lėkti tarsi akis išdegęs, nors tai daryti tikrai nesaugu.
– Ar jums yra tekę kelyje susirieti ar susimušti?
– Kartą teko taip susibarti, kad dėl to buvo iškvietę netgi į policiją. Važiavau „Audi TT“ kabrioletu ir netoli sostinės Spaudos rūmų man reikėjo sukti į kairę, kur yra keturios eismo juostos. Aš važiavau antrąja juosta, kuri skirta važiuoti tiesiai, ir nutariau pasukti į kairę, kur persirikiuoti dar buvo leidžiama.
Iš anksto parodžiau posūkio signalą, kad noriu persirikiuoti, maniau, kad mane kitas eismo dalyvis praleidžia. Tačiau vos tik man pasukus į tą juostą pradėjo intensyviai pypsinti, šaukti.
Prie kitos sankryžos man toliau pypsino ir šaukė, todėl išlipau iš automobilio nusprendęs išsiaiškinti, kas negerai. Išlipti tą akimirką nusprendė ir jis, bet pamatęs mane užsidarė dureles ir liko sėdėti, pradėjo mane filmuoti mobiliuoju telefonu. Galiausiai numojau ranka ir nuvažiavau.
Ir tik po dviejų ar trijų savaičių buvau iškviestas į komisariatą pasiaiškinti įvykio aplinkybių. Buvo pareikšta, kad aš neva grasinau susidoroti, apkeikiau žmogų, spyriau į automobilį. Tai buvo visiška nesąmonė, prašiau parodyti automobilio sugadinimus, nes to tikrai nebuvo. Kadangi tai buvo filmuojama sankryža, pasiūliau peržiūrėti vaizdo įrašus. Galiausiai viskas išsisprendė, tačiau tai kainavo nemažai nervų.
Kitą sykį, pamenu, Vilniuje „Opel Zafira“ vairuotojas sukėlė avarinę situaciją, galiausiai įsiplieskė ginčas, ir prie sankryžos pasiteiravau, kodėl jis taip elgiasi. Tuomet vyras išsitraukė šautuvą ir jį parodė. Pamenu, kaip tuomet šaukiau: šauk, gangsteri! Pradėjau viską filmuoti, tačiau užsidegė žalias šviesoforo signalas, ir tas vairuotojas nuvažiavo.
Važiavau jam iš pasakos iki vieno iš kiemų. Buvau įsiutęs, kad šitaip viešojoje vietoje mosuojama ginklu. Viename kieme vėl pribėgau prie jo automobilio ir viską filmavau, o jis man parodė ginklą nešioti leidžiantį pažymėjimą, kurio, pasirodo, galiojimas jau buvo pasibaigęs.
Svarsčiau, ar skambinti į policiją ir parodyti vaizdo medžiagą, ar ne. Bet bičiulis patarė nesiterlioti, nes tai atima daug laiko ir jėgų.
Tačiau stebina, kad kai kurie prisižiūri įvairių vaizdelių kitose šalyse ir nusprendžia taip elgtis mūsų šalyje.
