– Andriau, prieš kelerius metus aprašėte Lietuvos vairuotojų ydas ir išskyrėte septynias jų nuodėmes. Kaip įvertintumėte dabartinius tautiečių vairavimo įgūdžius, kas pasikeitė per šį laiką?
– Pasikeitė išties nemažai ir būtent į gerąją pusę. Tų archetipinių iš sovietmečio kilusių „marozų“ yra kur kas mažiau. Jei anksčiau jie pavojingai lenkdavo, būdavo prisispaudę prie kitų automobilių, nepraleisdavo kitų vairuotojų, dabar, nutikus tokiems dalykams keliuose, dauguma žmonių būna labai nustebę ir nebežiūri į tai kaip į normą, o gūžčioja pečiais ir kilnoja antakius, iš kur tokių atsirado.
Daugiau išimtis nei taisyklė ir automobiliai be techninės apžiūros, dūmijantys ar su išpjautais katalizatoriais, kuriuos parduodavo.
Žinoma, provincijoje tokių dalykų dar pamatysi dažniau, bet apskritai žmonės tapo ramesni. Galite atkreipti dėmesį, kaip žmonės reaguoja nutikus kokiam eismo įvykiui Vilniuje, – jų gestikuliacija, mimika, emocijos visai kitokios, tiesiog ramiai užpildo eismo įvykio deklaracijas ir atsisveikina.
Nebeliko tiek daug rėkimo, kuris kaltas. Tiesa, susierzinimo dar galima pastebėti, jei, pavyzdžiui, vyksti magistrale penktadienio vakarą pro Kauną ir spūstyje tenka praleisti gerą valandą, o kas nors bando gudraudamas prasmukti. Net ir Amerikoje ar Jungtinėje Karalystėje po dviejų valandų spūstyje teko matyti, kaip vairuotojai praranda žmogiškąsias savybes, todėl tai nėra lietuviškas išskirtinumas.
– Kaip, jūsų akimis, pasikeitė mūsų šalies automobilių parkas?
– Man atrodo, kad lietuviui automobilis jau seniai nebėra didžiausias gyvenimo pirkinys ir turtas, dauguma į tai žiūri kaip į susisiekimo priemonę. Taip, žmonėms patinka skirtingi automobiliai, vieni renkasi su galingesniais varikliais, sportinius, kiti – aukštus visureigius, kad į sodybą galėtų nusivežti visus daiktus.
Prisimenu laikus, kai automobilis lietuviui buvo visiška tapatybės dalis, kai jis puikiai žinojo, jog įsikinkė į skolas arba atidavė didžiulius pinigus, kad turėtų savo mašiną. Tuomet tas daiktas buvo jo tapatybė, jo pareiškimas pasauliui.
O dabar žmonės labiau atsipalaidavę, mažiau prieraišūs prie to paties gamintojo, markės. Jei gauna gerą pasiūlymą, nueina ir nusiperka. Anksčiau juk būdavo replikų: „Gyvenime nesėsiu į tokios ar tokios markės automobilį, juk aš esu įmonės vadovas.“
Prieš dešimtmetį pažįstamas žmogus, ėjęs gana aukštas pareigas vienoje televizijų, nusipirko naują ne itin populiarios markės automobilį. Pasiteiravau jo, kaip sekasi juo važinėti. Jis atsakė: „Aš labai juo patenkintas, mažos degalų sąnaudos, bet kai kiekvieną dieną iš garažo išsivarau, jaučiu gėdą.“ Nuo to laiko praėjus dešimčiai metų nelabai įsivaizduočiau tokio pokalbio.
– Kokie buvo pirmieji jūsų vairuoti automobiliai?
– Pirmasis mano automobilis buvo 1991-ųjų „Volkswagen Passat“ su 1,8 l benzininiu varikliu. Šį automobilį Jungtinėje Karalystėje nusipirkau 1996 metais. Pirkau ne turguje, bet naudotų automobilių prekybos centre. Iš esmės tai buvo automobilių aikštelė su biuru, kuriame žmonės perpardavinėja automobilius ir už nieką neatsako, tik garantuoja, kad automobilis nėra vogtas ir yra perėjęs techninę apžiūrą.
Įdomu tai, kad ir didelio suinteresuotumo iš pardavėjo taip pat nebuvo, – galbūt turguje labiau stengiamasi parduoti nei šioje vietoje. Tais laikais Vakarų Londone nusipirkus dėvėtą mašiniuką būdavo stengiamasi įsiūlyti visokių draudimų ir papildomų garantijų. Tai buvo tam tikras verslo modelis ir iš tų garantijų jie uždirbdavo daugiau nei iš automobilių. Kadangi atsisakiau įsigyti tas garantijas, jie buvo labai nusivylę.
Antrasis mano automobilis buvo 1999-ųjų penktos serijos BMW. Tai buvo tamsiai mėlynas automobilis su odinėmis sėdynėmis, labai juo didžiavausi. Man tuomet buvo 29-eri, toks „maroziškas“ amžius, važiuodamas atsidarydavau langus, automobilyje garsiai grodavo muzika.
Vis dėlto į šį mano automobilį trenkėsi vilkikas, „nuskynė“ kampą. Tuomet pirkau dar naujesnį penktos kartos BMW ir juo važinėjau iki 2011-ųjų, kol persikėliau gyventi į Lietuvą.
– Ką pirkote čia?
– Čia už 3 tūkstančius litų pirkau devynių vietų „Chrysler“. Jį pirkau iš pažįstamo dantų gydytojo, kuris vyko padirbėti į Londoną ir savo automobilį paliko Kaune. Jam to automobilio nebereikėjo, tik stovėjo ir rinko dulkes.
Tai buvo absoliučiai blogos būklės automobilis su nežmoniškomis degalų sąnaudomis. Atsimenu, kaip 2011-aisiais vykau iš Vilniaus į Klaipėdą, prie kelto į Smiltynę darsyk įsipyliau degalų ir apskaičiavau, kad jau pravažiavau beveik už 300 litų.
Tuomet litras degalų kainavo apie 4 litus. Tai buvo tiesiog absurdas, todėl pardaviau automobilį žmogui, kuris žadėjo susitvarkyti jo variklį. Man atrodo, kad jis taip ir padarė, nes turėjo nemažai vaikų ir jam buvo aktualu vairuoti tokį didelį automobilį.
Tais pačiais metais nusipirkau naudotą, bet iš automobilių salono „Subaru Forester“ ir jis man tarnavo iki 2015-ųjų. Po skyrybų palikau šį automobilį buvusiai žmonai.
Lizingu įsigijau visiškai naują „Fiat 500“. Kol neturėjau geresnės mašinos, gerai tarnavo. Ta mašinytė buvo kaip „skarbonkė“, technologijos labiau XX a. devintojo dešimtmečio nei šio tūkstantmečio, tačiau kelerius metus juo pravažinėjau, kol su drauge dalijomės kitu automobiliu – visureigiu „SsangYong“. Su juo 2017-aisiais Prienų rajone patekome į avariją ir pradėjome naudotis automobilių nuomos paslaugomis.
– Kaip nusprendėte vairuoti ne nuosavą, bet nuomotą automobilį?
– Kadangi sostinės centre labai sugriežtino automobilių statymą, jis tapo gerokai sudėtingesnis. Aš neturiu vietos automobiliui ar garažo, todėl man pradėjo patikti važinėti nuomotu automobiliu. Nuomotu BMW X1 nuvykome net į Italiją, leidomės į ilgas keliones. Dabar pastarąjį pusmetį važinėju „Nissan Qashqai“. Man patinka, kad nereikia nei keisti ratų, nei rūpintis technine apžiūra. Sėdi ir važiuoji.
– Ar turite bjauriausią gatvę ar vietą, į kurią vengiate važiuoti?
– Kadaise Kaune vairuoti buvo lengva ir smagu. Bet dabar ir šiame mieste didelės eismo spūstys – užtenka pažiūrėti, kas vyksta Savanorių prospekte, kai bet kuriuo metu atvyksti iš Vilniaus.
Turiu bjauriausią vietą Vilniuje – Verkių ir Kareivių gatvių sankryžą. Čia nuolat kyla avarijos, aplink daugėja statybų ir gyvena vis daugiau žmonių. Tą vietą reikėtų platinti, bet situacijos niekas nesprendžia.
Senamiesčio kilpinis eismas taip pat sukūrė daugiau problemų nei išsprendė. Žinoma, gal per čia važiuojančių mašinų ir mažiau, bet užsikimšo aplinkinės gatvės: Pylimo, Barboros Radvilaitės ir daugelis kitų, kurios juosia Senamiestį. Senamiestyje bjauriausia yra Universiteto gatvė. Ten nėra šviesoforo ir norint įsukti į Šventaragio gatvę tenka ilgai laukti.
– Turite sodybą. Ką visuomet vežatės į ją arba kokių daiktų visuomet yra jūsų automobilyje?
– Į sodybą esu nusivežęs viską, ko reikia, yra nemažai įrankių. Mano automobilio galinė sėdynė apklota antklodėle, nes vežioju šunis. Dėl to tenka dažnai valyti automobilį, nes nuo šunų, ypač vokiečių aviganės, būna daug plaukų.
Taigi bent jau porą kartų per mėnesį vežu automobilį pas profesionalius valytojus, kurie sukuria kažkokią magiją, nes aš taip išvalyti nemoku. Tas malonumas man kainuoja po 30 eurų, bet esu labai patenkintas darbų kokybe.
Tai yra nuolatinis rūpestis, bet aš sunkiai save įsivaizduočiau netvarkingame automobilyje, nejaukiai jausčiausi. Kai kurių žmonių automobiliai nukloti šiukšlėmis, primėto įvairių popierėlių ir taros, o man tai negražu.
Kadangi esu leidėjas, mano automobilyje taip pat visuomet yra pora dėžių naujausių žurnalų, kuriuos vis kam nors padovanoju.
