– Ineta, kiek jums svarbus vairavimas?
– Tiek, kad nuvykčiau iš vieno taško į kitą. Per metus nuvažiuoju daug kilometrų, nes darbai yra skirtingose vietose, filmavimai ir renginiai vyksta ir už Vilniaus, tenka keliauti po visą Lietuvą.
– Kuriuo metų laiku labiausiai patinka važinėti?
– Mėgstu vairuoti visais keturiais metų laikais. Žiemą riedu per pliurzas, negadinu sau dėl to gyvenimo. Jei nenoriu vairuoti, paprašau, kad pavežtų.
– Koks jūsų vairavimo stažas?
– Man dabar 41 metai, o vairuotojo pažymėjimą gavau studijų laikais, kai man buvo daugiau kaip 20 metų.
– Kuriame mieste labiausiai patinka vairuoti?
– Dabar jokio skirtumo. Bet kai Vilniuje laikiau egzaminus vairuotojo pažymėjimui gauti, pradėti važinėti mieste buvo tarsi šaltas dušas, mat į sostinę atvykau iš Telšių.
– Ar yra gatvių ar vietų, į kurias Vilniuje vengiate važiuoti?
– Kartais pagalvoju, kaip apvažiuoti kokias nors gatves, kuriose būna spūstys. Bet nesu tokia vairuotoja, kaip kai kurie vyrukai, kurie su savo blizgančiomis mašinomis aplenkia kiekvieną šulinio dangtį, važiuoja tarsi banguodami. Aš važiuoju normaliai, kartais trinkteliu į duobes, tuomet atsiprašau sėdinčių, ir tiek.
– Kokią mašiną turite?
– Dabar važinėju išsinuomotu automobiliu „Volkswagen“ ir labai dėl to džiaugiuosi. Savąjį pardaviau per karantiną. Nors maniau, kad tuo metu nepavyks jo parduoti, labai greitai nupirko.
Taigi pradėjau nuomotis automobilį ir apskaičiavau, kad išleidžiama suma panaši, jei pasiimčiau išsimokėtinai.
Bet dabar man nereikia sukti galvos dėl jokių dalykų. Jei kas sugenda – nuvežu ir pakeičia automobilį kitu. Juk automobilio priežiūra, taisymas – irgi nemenkos išlaidos.
– Ar yra automobilio priežiūros ar remonto darbų, kuriuos atliekate pati?
– Pati nusiplaunu, prižiūriu automobilį, nors kartais tam pritrūksta laiko. Automobilį nuplaunu tuomet, kai jį aikštelėje būna sunku surasti, nes nuo purvo būna pakeitęs spalvą.
Toks gyvenimo tempas: iš namų išeinu paskutinę minutę, prieš darbus nespėju nuplauti, o po darbų juk staigiai lekiame namo.
– Kas jums svarbiau – automobilio patogumas ar galia?
– Man labai smagu stebėti vyrus, kaip jie, kalbėdami prie automobilių, spardo padangas. Vienas giriasi, kad vairuoja BMW 325, kitas – kitą modelį. Aš juokais įsitraukiu į pokalbį, kažko paklausiu, nors nieko apie tai nesuprantu.
Aš mėgstu aukštesnius automobilius, labiau visureigius, mini visureigius. Tiesiog patinka aukščiau sėdėti, taip ir vaiką patogiau iškelti iš automobilio. Dar patinka, kai bagažinėje yra daug vietos ir gali be vargo susikrauti visus daiktus. To labai reikia vykstant kur nors ilsėtis, kad nereikėtų dėti vieno daikto ant kito.
– Ar renkantis automobilį jums svarbi jo spalva?
– Kažkas man nutinka, kai pamatau matinį automobilį. Tai man labai gražu. Kai tokią mašiną pamatau, sustoju ir sakau: „Vau!“ Dar labai patinka karinės mašinos, dideli, kampuoti visureigiai. Jų salone nėra patogu, bet man visai tiktų.
– Ką su savimi visuomet vežiojatės?
– Turiu du rankinukus, jie abu yra mašinoje. Visada yra aukštakulniai, jei prireiktų. Būna, kad dirbant atneša ne to dydžio ar spalvos. Mano darbe tai – reikalingi daiktai. Turiu netgi žirkles, nes kažkodėl ir jų prireikia. Pavyzdžiui, nusiperki kokį nors plastiku apsuktą įkroviklį ir kaip jį išsiimti iš pakuotės? Juk gali susipjaustyti rankas, tad žirklės yra išsigelbėjimas. Automobilio daiktadėžėje visada yra saldumynų.
– Kas vairuoja geriau – jūs ar jūsų gyvenimo draugas žinomas šokėjas Deividas Meškauskas? Galbūt nurodinėjate vienas kitam, kaip vairuoti?
– Oi, ne, aš niekam neaiškinu, kaip ir ką daryti, ir man nepatinka, kai man aiškina. Galima išklausyti, bet vairas juk mano rankose. Jokių ginčų nebūna.
– Kaip manote, ar įmanoma Lietuvoje nuvažiuoti iš vieno taško į kitą laikantis visų Kelių eismo taisyklių ir etiketo? O gal kartais kelyje trūksta kantrybės?
– Aš į viską kelyje reaguoju ramiai, juk neturiu į automobilį integruotos žiogo pavaros ir dėl to niekaip nepavyks spūstyse šuoliuoti per mašinas. Mano reikalas susiplanuoti kelionę, apskaičiuojant laiką, kurį reikės praleisti ir spūstyse. O jei to nepadarau, sėdžiu sau patenkinta ir laukiu.
Aš tiesiog visada žinau, kad jei kur nors vėluojame, patys dėl to esame kalti. Rėkti ant žmogaus, sėdinčio kitame automobilyje ir tavęs negirdinčio, atrodo kvaila. Žinoma, būna, pabendraujame per stiklus visokiais ženklais. Aš tiesiog padarau tokią pat veido išraišką, kokią man rodo žmogus, kitaip tariant, atkartoju. Aš juk mėgstu viską atkartoti.
Iš mano veido išraiškų žmogus pamato save. Gal dėl to atrodau keista, bet jie galiausiai supranta, kad aš juos atvaizduoju. Dėl to man gerai būtų turėti didelį, per visą langą veidrodį, kad tas žmogus, kuris ardosi, save pamatytų.
– Kaip tuomet vairuotojai reaguoja, kai jus pamato?
– Yra buvę visokiausių situacijų, bet suprantu, kad tiems žmonėms tą akimirką, matyt, labai nelengva, lieka tik atlaidžiau į juos žiūrėti. Dėl nepavykusios nakties su žmona, su kuria gyveni jau 30 metų, neverta rėkti ant gretimai važiuojančios panelės, kuri gal kiek išsiblaškė. Paprastai tie žmonės būna kažkuo kitu nepatenkinti, tikrai ne manimi, o aš tiesiog esu pasekmė ir neva galima mane aprėkti.
– Kokį vairavimo stilių jums suformavo vairavimo mokykloje?
– Prisiminimų iš tų pamokų nėra daug, bet kai kurie jų yra svarbūs ir esminiai. Pavyzdžiui, jei prieš mane stovi automobilis, stengiuosi už jo sustoti taip, kad matyčiau to automobilio galinius ratus.
Man puikiai sekasi statyti automobilį atbulomis, nes prisimenu, kuriuos kampus reikia sužiūrėti. Taip pat neišgyvenu, jei kelis kartus reikia pasitaisyti statant automobilį, o kas nors priverstas laukti. Šiuos dalykus naudoju iš įgytų žinių.
Jei kelyje mane kas nors sustabdo, pavyzdžiui, raudonas šviesoforo signalas, ir tenka palaukti, tiesiog sėdžiu ir dėkoju, kad mane nuo kažko galbūt apsaugojo, aš nelėkiau lyg akis išdegusi.
Dėkoju likimui ir tais atvejais, kai kas nors užstato automobilį ir negaliu išvažiuoti iš kiemo, nes nežinau, kas kelyje galbūt būtų nutikę. Kartą teko palaukti, kol galėsiu išvažiuoti iš kiemo, bet laukdama prisiminiau, kad namie palikau pasą. Juk galėjau nuvažiuoti į reikiamą vietą be jo!
Taigi kai pradedi sąmoningai stebėti visus ženklus, kurie tave susieja su aplinka, supranti, kad visi tie užlaikymai kelyje vyksta dėl kažko – gal kad nusiramintum arba panaudotum laiką apmąstymams.
– Esate labai užsiėmusi, sukatės tarp renginių, filmavimų ir spektaklių. Ką veikiate vairuodama – medituojate, o gal tvarkote reikalus, kalbate naudodamasi laisvų rankų įranga?
– Būna, kad tenka tvarkyti ir reikalus. Pavyzdžiui, parodijų šou „Pakartok“ ruošdavausi automobilyje. Įsėsdavau į mašiną, įsijungdavau to žmogaus balsą ir mėgindavau jį atkartoti. Automobilyje kilo ir didžiausios sėkmės sulaukusios idėjos.
Dėl to nutikdavo ir kuriozų. Pavyzdžiui, kalbėdavau kokiu nors balsu išsiviepusi, o kiti eismo dalyviai mane stebėdavo.
Kartą stovėdama prie raudono šviesoforo signalo atsisukau į kitą vairuotoją surauktu Vytauto Šustausko veidu ir jis pamatęs mane pradėjo juoktis. Pasirodo, stebėjo, kaip repetuoju.
