– Karolina, kasdien stebite ir pranešate orų prognozes, tad turbūt gerai žinote, kokios tądien yra ir eismo sąlygos?
– Žinokite, ne. Su draugais juokiamės, kad esu ta vairuotoja, kuri net ir žinodama, kokie bus orai, kartais tinkamai jiems nepasiruošia.
Pavyzdžiui, žinojau, kad praėjusią savaitę turėjo snigti, išėjusi į lauką prie automobilio radau jį aplipusį kaip kokį sniego senį, tačiau mano šluotelė, skirta sniegui nuvalyti, liko namuose. Tuomet sniegą valiau pirštinėmis.
Yra du vairuotojų tipai: tie, kurie visuomet viską pasiruošia, ir tie, kurie naudoja pirštines, kaip aš. Tinkamų priemonių automobilio priežiūrai žiemą nuėjau įsigyti tuomet, kai parduotuvėse viskas jau buvo iššluota – juk visa Lietuva buvo gausiai apsnigta.
Tačiau aš esu ta vairuotoja, kuri visuomet atidžiai stebi, kaip kelyje elgiasi kiti eismo dalyviai. Jei išsukusi iš kiemo matau, kad kiti juda lėtai, suprantu, kad tikrai ne veltui ir aš taip pat nevažiuosiu maksimaliu leistinu greičiu.
– Kokias vairavimo instruktoriaus pamokas įsiminėte labiausiai?
– Išmokau daug nevairuoti tamsiuoju paros metu atbulomis. Nesant gero matomumo turi dar atidžiau viską stebėti. Ir automobilius dažnai keičiau, kad suprasčiau gabaritus, jų valdymą, reagavimą į skirtingas eismo sąlygas.
Geriausia mokytis vairuoti žiemą, tai ir aš dariau, kai gali patirti ir labai sudėtingas eismo sąlygas. Kur kas sudėtingiau būna tiems, kurie mokosi vasarą ir su žiema vairuojant susiduria pirmą kartą, o apie automobilio slydimą yra skaitę tik vadovėliuose.
Mokydamasi vairuoti taip pat gerai supratau, kad niekada nereikia taupyti instruktoriui ir kad penkiolikos praktinio vairavimo pamokų tikrai nepakanka. Aš jų turėjau gal 40.
– Paminėjote, kad esate išbandžiusi daug automobilių. Kokie jie buvo?
– Tai prisiminti nesudėtinga, nes vairuoju dar tik 4 metus. Kai tik išsilaikiau teises, automobilius imdavau ilgalaikei nuomai. Iš esmės mašinas keisdavau kas savaitę, nes man buvo įdomu pabandyti skirtingus gamintojus, patiko kaskart prisitaikyti vis prie kito automobilio.
Galiausiai nusipirkau saugų ir patikimą automobilį – „Lexus CT 200h“, juo važinėjau apie metus ir tada persėdau į „Maserati Levante“. Tačiau ir jo po metų atsisakiau, nes man nepasisekė – buvo kažkoks defektas, todėl teko nemažai laiko praleisti servise. Turint galvoje, kad automobilis buvo naujas, supratau, jog man su vaiku per didelė prabanga laikyti automobilį pas meistrus ir važinėti pakaitiniu, nes manasis, nors buvo labai gražus ir stilingas, nuolat gedo.
Galiausiai persėdau į BMW X6, juo važinėju ir dabar ir dar 3–4 metus neplanuoju keisti, nes man tai – nuostabus automobilis.
Maža to, per dvejus metus autoservise buvau vieną kartą, kai žiemą į mano automobilį, kuris stovėjo sodyboje po stogine, įlindo graužikai ir apgraužė laidus. Važiuojant į Vilnių kompiuteris parodė, kad reikėtų apsilankyti servise, nes kažkas negerai su priekiniu tiltu.
Tačiau apskritai šį automobilį esu įsimylėjusi, nes man gera juo važinėti: yra patogus ir patikimas, galiu patirti kasdienio vairavimo malonumą.
– Ar dažnai automobiliu keliaujate po Lietuvą ir užsienio šalis?
– Tikrai dažnai, gera automobiliu keliauti iki Nidos, kitų vietų. Man važinėti yra malonumas, meditacija, laikas su savimi. Labiau patinka vairuoti pačiai, nei kai mane kas nors veža. Matyt, dar esu ta vairuotoja, kuri nenuvažiavo tiek kilometrų, kad būtų maloniau, jog vežtų kitas.
Kai dar neturėjau vairuotojo pažymėjimo, visi taksistai buvo mano draugai, nes tikrai daug naudojausi taksi paslaugomis. Bet kai pradėjau vairuoti pati, supratau, kaip tai smagu.
Man patinka ilgos kelionės, mėgstu važinėti ir viena, be keleivių.
– Tikriausiai nesate linkusi pavėžėti vadinamųjų tranzuotojų?
– Esu pavežusi, bet Lietuvoje vienai moteriai imti pakeleivį – sudėtingas dalykas.
Kartą buvo netikėta istorija, kai grįžau vėlyvu skrydžiu į Kauną, reikėjo važiuoti į sostinę, o mano automobilis buvo paliktas saugomoje aikštelėje.
Tuomet oro uoste pamačiau kažko laukiantį žmogų, jis pasakė, kad nebeturi kaip grįžti į Vilnių, nes paskutinis autobusas jau išvyko. Išklausinėjau, kas jis toks, parodė man savo vizitinę kortelę, tuomet priėmiau jį į savo mašiną. Pakeliui į sostinę dar išsiaiškinome, kad turime ir bendrų draugų.
Dažniau pavežu moteris, tačiau po visokių žmonėms nutikusių istorijų nėra drąsu paimti nepažįstamų. O dabar, kai siaučia koronavirusas, apie tai net nėra kalbos.
– Kaip reaguojate, kai jums kiti patarinėja, kaip reikia vairuoti?
– Labai to nemėgstu, nes man automobilis – kaip antra oda. Aš žinau, kaip jis reaguoja į vieną ar kitą situaciją, žinau, kaip kas veikia, kokios mano automobilio padangos ir kaip greitai galiu sustabdyti.
Labai nepatinka, kai kas nors įsėdęs pradeda mokyti, kaip vairuoti. O ir pati kitiems nepatarinėju, nenurodinėju, nes tai gali blaškyti vairuotoją.
– Kaip palygintumėte eismą Lietuvos miestuose? Ar matote kokių nors skirtumų tarp sostinės ir kitų didmiesčių?
– Klaipėdoje man važinėti daug patogiau nei sostinėje. Tačiau svajonių eismas man yra ne Lietuvos miestuose, o JAV. Ten vairuoti gali kiekvienas, vairuotojai yra aukštos vidinės kultūros.
Jei važiuoji pirmąja eismo juosta, niekas prieš tave neužlenda, nenardo po kelią, nereikia sėdėti ir galvoti, ar tavęs kas nors neišstums iš kelio, nespigins ilgosiomis šviesomis, kad važiuotum greičiau.
Kartais sunku suprasti tokius vairuotojus, kurie sudėtingomis eismo sąlygomis lekia lyg akis išdegę. Ne kartą važiavau esant rūkui, temperatūra, pavyzdžiui, laikosi apie nulį, lyja – tai labai pavojingos eismo sąlygos. Tuomet, nors leistinas greitis būna 90 km/val., važiuoju 70–80 km/val. ar dar lėčiau. Vairuotojai turėtų atsižvelgti ir į kelio ženklus, miškingas vietoves, kur kyla didesnis pavojus į kelią įbėgti žvėrims.
Mane erzina vairuotojai, kurie mano, kad jei laikaisi saugaus atstumo tarp savęs ir kitos mašinos, būtinai reikia ten įlįsti. Jie mano, jog palikai tą tarpą tam, kad kitas įnertų, nors viso labo nori saugiai sustoti, jei prireiktų, juo labiau kad kartu keliauja vaikas.
Tikrai nemėgstu situacijų, kai tenka staigiai stabdyti, man tai nemalonu. JAV, jei taip nardai tarp juostų, kiti vairuotojai nesupranta, ką išdarinėji.
Bet Lietuvoje eismo kultūra kitokia. Neretai tuos greitai lekiančius vėliau sutinki degalinėje ir supranti, kad niekur jie nenuskubėjo.
– Kaip manote, kodėl mūsų eismo įpročiai tokie?
– Gal tai noras pagudrauti, būti pirmesniam, parodyti kitam vairuotojui jo tariamą vietą ir savo statusą.
Pati vairuoju BMW, žinau daug anekdotų apie šią markę, matau ir kai kurių BMW vairuotojų ydas.
Tačiau pati tikrai nesu nemandagi kelyje, nes nenoriu, kad su manimi kas nors taip elgtųsi.
– Ar kelyje esate turėjusi nelaimingų atsitikimų?
– Esu patyrusi žioplų avarijų. Kartą dėl automobilio konstrukcijos, plataus prietaisų skydelio nepamačiau mažos mašinos, išsukančios iš šalutinio kelio. Greitis nebuvo didelis ir nieko baisaus nenutiko, tačiau manęs nepraleido.
Tas vairuotojas klausė, kodėl nesustabdžiau, o aš jo perklausiau, kodėl jis išsuko iš šalutinio kelio nepraleisdamas manęs? Jis atsakė, kad manė, jog aš sustabdysiu ir jį praleisiu.
Mūsų šalyje žmonės nori gudrauti, užlįsti, palikti automobilį ten, kur negalima, ir kartais elgiasi tikrai nemandagiai. Norėtųsi, kad tai po truputį keistųsi.
K.Liukaitytės automobilis
Modelis: BMW X6
Kėbulo tipas: visureigis
Amžius: 3 metai
Variklis: 3 l, dyzelinas
Pavarų dėžė: automatinė
